Šeštadienį, birželio 17 d., įvyko paskutinis Virtualios lituanistinės Italijos mokyklos mokslo metų bendras susitikimas su mūsų mokyklos vaikais, jų tėveliais ir mokytojais. Įprastai vaikai visus metus susitinka tik savo grupėse ir tik su savo mokytojais, tad tokie bendri susitikimai ypač įkvepia. Nepaisant įvairių sunkumų, su kuriais susiduriame mokslo metų metu, pozityvūs mokinių ir tėvelių atsiliepimai įrodo, kad einame teisinga linkme.

Aurelija Orlova
Virtualios lituanistinės Italijos mokyklos bendraįkūrėja
ITLIETUVIAI.IT

Mokslo metų pabaigos šventės susitikimas mums buvo lyg turbo motyvacijos užtaisas tęsti lituanistinės mokyklos veiklas ir ruoštis kitiems metams.

Visų tėvelių atsiliepimai ir vaikų ištartas sakinys ar žodelis lietuviškai yra įrodymas, kad mes einame teisinga linkme.

„Jūs mus tuomet išgelbėjote. Kai visi dėl pandemijos buvome apriboti, kuomet dar įprastos mokyklos Italijoje nespėjo pereiti į virtualų mokymą ir pamokos nevyko, jūsų mokyklos veiklos buvo mums išsigelbėjimas“, – po dviejų su puse metų išgirstu atsiliepimus iš mamytės ir suprantu, kad šios mokyklos atidarymas buvo daug daugiau nei tiesiog lituanistinio švietimo ugdymas.

Atsidarėme tada, kuomet mus visus sukrėtė pandemija. Mes nežinojome, kaip tokią mokyklą administruoti, kaip seksis mokyti. Abejojome, ar persikelti į virtualią erdvę ar ne, ar bus norinčių mokytis mokinių. Įsteigus mokyklą mokėmės ir augome kartu: tėveliai, vaikai ir mes mokytojai. Susidūrėme su visais iššūkiais ir tebesusiduriame.

Kartais mūsų mokyklos rezultatus suvokiame tik po ilgesnio laiko. 

„Jūs mus tuomet išgelbėjote. Kai visi dėl pandemijos buvome apriboti, kuomet dar įprastos mokyklos Italijoje nespėjo pereiti į virtualų mokymą ir pamokos nevyko, jūsų mokyklos veiklos buvo mums išsigelbėjimas“, – po dviejų su puse metų išgirstu atsiliepimus iš mamytės ir suprantu, kad šios mokyklos atidarymas buvo daug daugiau nei tiesiog lituanistinio švietimo ugdymas.

Per visus šiuos mokyklos darbo metus kai kada buvo lengviau, kai kada – sunkiau. Tačiau svarbiausia, kad mes visi buvome kartu. Kartu, kad ir vienai pamokai. Kartu, kad ir skirtingose pasaulio šalyse ir vietovėse.

Kai mums motyvacija užgęsta, kartais blyksteli mintis: ar tikrai, ką mes čia darome yra reikalinga? Mokiniai, atšilus orams, dažnai bėga į lauką, užuot pasilikę prie kompiuterio. Tėveliams atsiranda begalės kasdieninių darbų. Gyvenimo tempas toks aktyvus, kad kartais atrodo: o gal niekam to nereikia?

Mes tikime, kad ir viena su mumis praleista pamoka gali būti lemtinga. Nors vienas iš pagrindinių lituanistinių mokyklos tikslų yra kalbos ir kultūros mokymasis, drąsiai galime sakyti, kad mūsų mokyklos pagrindas visgi yra sukurti saugią lietuvišką aplinką: saugią klysti, saugią klausti ir tyrinėti, saugią mylėti ir pamilti kalbą, Lietuvą ir papročius, saugią pasidalinti savo jausmais lietuviškai, saugią kalbėti su akcentu, saugią NEŽINOTI, NEMOKĖTI ir pažinti, saugią pasakyti, kas nepatinka ir pykti, saugią mokytis savo tempu, saugią tiesiog neprisijungti, kai gyvenimo įvykiai sujaukia visą dienos eigą.

Kai mums motyvacija užgęsta, kartais blyksteli mintis: ar tikrai, ką mes čia darome yra reikalinga? Mokiniai, atšilus orams, dažnai bėga į lauką, užuot pasilikę prie kompiuterio. Tėveliams atsiranda begalės kasdieninių darbų. Gyvenimo tempas toks aktyvus, kad kartais atrodo: o gal niekam to nereikia?

Tokia mintis iškart išgaruoja po pasikalbėjimų su mūsų mokiniais ir jų tėveliais.

„Ačiū, kad galėjau pasipasakoti, kaip aš jaučiuosi. Ačiū, kad nebuvo neteisingo atsakymo”, – Gabrielė pasidalino iki širdies gelmių sukrečiančia padėka.

Ir tada supranti, kad būtent tai ir yra mūsų mokyklos atpildas ir tikslas. Tokiomis akimirkomis sunku nesusigraudinti prie visų. Juk turi būti šventė! 

• 

Kartais blyksteli kita mintis: ar tikrai mums reikia tiek daug mokytojų, mokančių skirtingus dalykus? Statistiškai tėveliai dažniausiai renkasi lietuvių kalbą, kaip pamoką. Tačiau mes turime ir pasaulio pažinimo, menų ir tradicijų, poezijos suvokimo, muzikos, logopedinių užduočių ir dainelių, kūrybinės istorijų laboratorijos, įdomiosios istorijos, vaidybos ir saviraiškos su integruota lietuvių kalba pamokų. Ir visgi, po pasikalbėjimų su tėveliais ir vaikais, dar kartą įsitikiname, kad reikia jų visų.

Visi mes esame skirtingi. Kiekvienas mokytojas, kiekvienas vaikas turi skirtingus mokytojavimo ir mokymosi tempus, skirtingą patinkantį mokymosi būdą ar temą, galiausiai skirtingam vaikui imponuoja skirtingas mokytojas, kaip žmogus. Norint išugdyti meilę kalbai, Lietuvai ir jos kultūrai yra būtina, kad mokinys ir mokytojas susiklikintų, o mokytojas darytų tai, kuo dega, gyvena, kvėpuoja. Dėl šios priežasties mūsų mokyklos tvarkaraštis ir mokymosi medžiaga kinta ir prisitaiko pagal mokytojus ir atėjusius tą semestrą grupės vaikus. Iš administracinės pusės tokiai nuolat kintančiai mokyklai yra tikrai sunkiau. Tačiau mes tikime, kad kismas yra neišvengiamas norint gauti geriausius rezultatus.

O tėvelių ir vaikučių užduotis yra bandyti. Bandyti lankyti skirtingas pamokas, mokytis pas skirtingus mokytojus. Tikrai mokslo metų pradžioje būna atvejų, kai mūsų mokinukai migruoja iš vienos pamokos į kitą, kol galiausiai atsirenka savo jaukiausią pamoką.

Kiekvienais metais pas mus praktiką atlieka ir studentai iš Lietuvos – ką tik baigę pedagoginės krypties studijas ar šiaip atradę save mokyme. Su kiekvienu iš jų, prieš sudarant kito semestro tvarkaraštį, mes pasikalbame ne tik apie tai, ką studijavo, bet svarbiausia apie tai, kas jiems patinka, kokia veikla labiausiai juos pačius domina, kaip mokydami jaučiasi geriausiai. Ir tik po to mes identifikuojame pamoką, kurią galėtų vesti mūsų vaikams.

O tėvelių ir vaikučių užduotis yra bandyti. Bandyti lankyti skirtingas pamokas, mokytis pas skirtingus mokytojus. Tikrai mokslo metų pradžioje būna atvejų, kai mūsų mokinukai migruoja iš vienos pamokos į kitą, kol galiausiai atsirenka savo jaukiausią pamoką.

O ar įsivaizduojate, kiek daug kliūčių gali atsirasti prisijungti į pamoką tėveliams ir mokytojams? Begalės. Tikriausiai visa mūsų mokyklos bendruomenė žino, kad menų mokytojai Vilmai nepasisekė su Italijos interneto ryšiu. Būna stringam, būna ir kompiuteris nebedraugauja, būna ir garsas nepaveja vaizdo. Mokytoją Aureliją dažnai matėme vedančią pamoką automobilyje ar oro uoste. Mokytoja Viktorija kartą pravedė pamoką bevaikštant Vilniaus gatvėmis ir jį aprodant. Kartais mes sergame, kartais vaikai jungiasi iš ligoninės, kartais tiesiog nesuspėjame, kartais vaikai užmiega nuo nuovargio prieš pat pamoką. Ką tuomet darome? Mokomės kantrybės, supratimo ir jungiamės iš naujo.

• 

• 

Virtuali lituanistinė Italijos mokykla – tai mokykla, į kurią vaikai eina po savo oficialių mokyklų skirtingose pasaulio šalyse. Tai mokykla, į kurią tėveliai turi suspėti pajungti vaiką po savo darbo. Tai mokykla, kurių pamokos vyksta mūsų visų laisvo laiko ar kitų kasdieninių veiklų metu, kai šalia dar turi begalę kitų namų ruošos darbų ar netoliese besimalančius, už rankovės tempiančius besimokančiojo brolius ar seseris. Tai mokykla, į kurią mokytojai jungiasi ir ruošiasi po savo kasdieninių veiklų ir darbo. Tai mokykla, kurios kolektyvas, įskaitant administraciją turi aibę kitų savanorystės veiklų. Tai mokykla, į kurią skuba vaikai po savo būrelių. Tai mokykla, į kurią kartais prisijungti nebėra jėgų.

„Mano Elina visada antradieniais anksčiau turi išeiti iš mylimo šokių būrelio, nes turim spėti į istorijos pamoką. Ji man sako:

– Mama, nebenoriu bėgti į istoriją…
– Kodėl? – klausiu.
– Ai bėgam ir bėgam.. aš vis tiek to kahoot nepadarau, nes nespėju perskaityti klausimų ir niekada nelaimėsiu.
– Bet ir nereikia laimėti, – sakau jai. – Juk svarbiausia žinoti apie Lietuvą kuo daugiau ir jos istoriją. Ar tu to nenori, nepatinka? 
– Man patinka labai. Tik sunku, neatsimenu, bet mokytoja Roma labai gera ir įdomi, man ji patinka, todėl eisiu į pamoką.

Įlėkus į kambarį pirma, kol aš statau mašiną, ji pasijungia kompiuterį ir greit persirengia. Sėda ir bando vėl skaityti kahoot“, – dalinasi savo vaiko istorija mūsų mokyklos mokytoja ir mama Vilma.

Nesvarbu, koks yra vaiko kalbėjimo lygis. Mes džiaugiamės kiekvienu jo ištartu ar parašytu lietuvišku žodžiu. Mes džiaugiamės, kai jis įsimyli Lietuvą bei domisi ja, jos kultūra ir tradicijomis net jei nekalba lietuviškai. Mes džiaugiamės individualiu vaiko progresu.

Norėčiau ištarti garsiai: mes didžiuojamės savo mokytojomis, mes didžiuojamės mūsų tėveliais, mes didžiuojamės mūsų vaikais.

Kur baigiasi mūsų mokyklos ribos? Jų nėra.

Mes kuriame bendruomenę ir stengiamės įkvėpti vieni kitus.

Mūsų mokinukių mama pasidalino dukros Gretos video medžiaga, kuriame ji su savo choro draugais dainavo lietuvišką dainą. Įvairių kultūrų vaikučiai Italijoje dainavo lietuviškai Ingos Šeduikienės „Nupiešiu Lietuvą“. Tai lituanistinio švietimo ribų nebuvimo pavyzdys.

„Ačiū už pokalbius“, „Tikiuosi jūsų pamoką lankyti ir kitais metais“, „Ar aš irgi galėsiu lankyti šią mokyklą kaip ir brolis?“, „Ar aš galiu pasijungti kartu su sese?“, „Labai laukiu stovyklos Lietuvoje“, „Ačiū už daineles“ – kelios mūsų vaikučių ištartos frazės mums.

Ačiū už visus šiuos pasidalinimus ir atsiliepimus. Ačiū už kiekvieną jūsų vaikučių ištartą lietuvišką žodį. Matant tokias tėvelių pastangas prisijungti prie pamokų ar tiesiog šeimoje ir už jos ribų puoselėti ir perduoti lietuvišką kultūrą ir kalbą savo vaikams diasporoje ir kitiems kitataučiams, mes tiesiogine to žodžio prasme pasikrauname.

Nesvarbu, koks yra vaiko kalbėjimo lygis. Mes džiaugiamės kiekvienu jo ištartu ar parašytu lietuvišku žodžiu. Mes džiaugiamės, kai jis įsimyli Lietuvą bei domisi ja, jos kultūra ir tradicijomis net jei nekalba lietuviškai. Mes džiaugiamės individualiu vaiko progresu.

Mintims užbaigti, dalinuosi mūsų mokyklos vaikučių atsakymais į klausimą, dėl ko myliu gyvenimą?

 „Dėl šuniuko.“
 „Dėl šeimos.“
 „Dėl gyvūnų.“
 „Dėl muzikos.“
 „Dėl mamos.“
 „Dėl draugų.“
 „Dėl galimybės mylėti.“
 „Dėl galimybės džiaugtis.“
 „Dėl kalbų žinojimo.“
 „Dėl to, kad turiu, ką valgyti.“
 „Dėl to, kad galiu eiti į mokyklą.“
 „Dėl to, kad turiu jausmus.“
 „Dėl to, kad galiu eiti pasivaikščioti su mama ir tėčiu.“
 „Dėl to, kad turiu draugus ir tėvus.“
 „Dėl to, kad turiu su kuo žaisti.“
 „Dėl mokytojų.“
 „Dėl to, kad turiu nuotykių.“
 „Dėl to, kad galiu žaisti.“
 „Dėl to, kad galiu mylėti sesę.“
 „Dėl to, kad galiu kažkur eiti.“
 „Dėl Škotijos.“
 „Dėl skanaus maisto.“
 „Dėl to, kad kiti vaikai egzistuoja.“
 „Dėl to, kad groju pianinu ir trimitu.“
 „Dėl augalų.“
 „Dėl to, kad yra spalvų.“
 „Dėl to, kad galiu susirasti naujų draugų.“
 „Dėl to, kad galiu kvėpuoti.“
 „Dėl to, kad galiu gaminti.“
 „Myliu gyvenimą, nes esu laiminga.“
 „Dėl to, kad galiu išmokti.“
 „Dėl to, kad nejaučiu skausmo.“
 „Dėl to, kad galiu mylėti ir būti mylima.“
 „Dėl gėrio, pasaulio, visų žmonių.“
 „Dėl to, kad galiu suprasti kitus.“
 „Dėl to, kad galiu judėti.“
 „Dėl to, kad galiu piešti.“
 „Dėl to, kad turiu didelę šeimą.“
 „Dėl to, kad galiu kalbėti savo kalba.“ 

Straipsnis parengtas pagal Lietuvių fondo finansuojamą projektą „Italijos lietuvių bendruomenės veiklos efektyvinimas, informacijos sklaida, internetinė leidyba“