Home / AKTUALIJOS  / Neįmanoma Italijoje susirasti darbo pagal specialybę? RAI dirbanti lietuvė įrodė kitaip!

Neįmanoma Italijoje susirasti darbo pagal specialybę? RAI dirbanti lietuvė įrodė kitaip!

Ūla Ūlijona Žebriūnaitė. Asmeninio archyvo nuotr.

Turino lietuvė, altininkė Ūla Ulijona Žebriūnaitė, nurungusi ne vieną talentą, beveik dešimtmetį vadovauja prestižinio Italijos radijo ir televizijos RAI orkestro altų grupei. Dieną gyvenanti muzika, žymių Lietuvos menininkų – režisieriaus Arūno Žebriūno ir dainininkės Giedrės Kaukaitės dukra prasitaria naktimis sapnuojanti visai apie kitą profesiją. „Mane dažnai aplanko sapnai, kad jeigu nebūčiau muzikantė, galėčiau tapti, pavyzdžiui, miesto mere ir tvarkyti miesto gyvenimą taip, kaip norėtųsi“, – juokaudama atvirą pokalbį apie save, gyvenimą „dolce vita“ šalyje, santykį su tėvyne ir, svarbiausia, muziką su Italijos lietuvių naujienų portalu ITLIETUVIAI.IT pradėjo Ū. U. Žebriūnaitė.

Ūla, beveik 10 metų nebegyvenate Lietuvoje, tad leiskite Jūsų paklausti, kuo save laikote: lietuve ar itale? Ir kaip jaučiatės gyvendama ne gimtojoje šalyje?

 

Ūla Ūlijona Žebriūnaitė. Asmeninio archyvo nuotr.

Ū. U. Žebriūnaitė su mama ir seserimi (dešinėje). Asmeninio archyvo nuotr.

 

Tiktai lietuve! Niekaip nesijaučiu itale. Gyvenant nesavoje šalyje tenka priprasti prie tos šalies ypatumų. Tai tikrai nėra lengva! Muzikantės kelias mane nuvedė į Italiją, nors prieš tai keliavau po visą pasaulį. Iš pradžių buvau įsitikinusi, kad po studijų Bazelyje pasiliksiu Šveicarijoje. Po trejų metų supratau, kad tai ne mano išsvajota šalis. Po sekančių studijų Berlyne logiškiausia būtų buvę pasilikti Vokietijoje. Bet 2009 metais koncertuojant Milane pastebėjau pranešimą apie konkursą į Turino „Orchestra Sinfonica Nazionale della Rai“ altų grupės koncertmeisterio vietą. Sudalyvavau, laimėjau ir pasilikau Italijoje. Mano draugai dažnai klausia, kaip man sekasi gyventi „įspūdingoje svajonių šalyje – Italijoje“. Mano atsakymas visada yra dvigubas: gyvenu vienoje iš pačių gražiausių pasaulio šalių, garsioje savo muzikos, meno, architektūros ir kino kultūra. Jūra ir kalnais! Tikra svajonių šalis. Tačiau ir čia nėra viskas tobula. Pagyvenus ilgiau supratau, kad nėra šalies be savų problemų. Taip, kaip ir žmogaus gyvenimas nėra vien tik šventė. Šis suvokimas ateina ne iškart. Galbūt ateina tada, kai vis labiau pradedi ilgėtis savo gimtosios šalies.

 

Esate Italijos radijo ir televizijos „RAI“ simfoninio orkestro altų grupės koncertmeisterė. Papasakokite, kaip Jums pavyko gauti šį darbą? Kiek iš viso narių sudaro kolektyvą, ir ar orkestre esate vienintelė užsienietė?

 

Konkursas į RAI orkestrą buvo 2009 metų sausio mėnesį. Prisimenu labai intensyvų pasiruošimo darbą, buvo tikrai daug įtampos. Tačiau koncertuojant su orkestru „Kremerata Baltica“ buvau tikrai puikioje formoje, tai man padėjo be problemų laimėti konkursą. RAI orkestre groja 117 muzikantų. Iš jų yra pora iš Amerikos, Rumunijos, Slovakijos ir Albanijos. Aš vienintelė lietuvė.

 

Italijoje dažnas lietuvis ir patys italai neturi darbo, neranda jo savo profesinėje srityje. O Jūs tuo metu turite darbą prestižiniame italų kolektyve. Kaip dėl to jaučiatės?

 

Man patinka mano darbas šiame orkestre. Bet, matyt, ir dėl to, kad tai yra vadovo rolė. Jau daugelį metų esu įpratusi dirbti vadovaujantį darbą, todėl šioje vietoje jaučiuosi gerai. Turiu nemažai studentų, kuriems padedu pasiruošti konkursams į orkestrus. Tai tikrai nelengva užduotis. Turi mokėti dirbti su kiekvienu vis kitaip, atsižvelgiant į žmogaus charakterį ir sugebėjimus. Šiomis dienomis darbo ieško tūkstančiai studentų. Bet galiu pasakyti, kad situacija yra šiek tiek pagerėjusi. Internete matai vis daugiau skelbimų darbo vietoms užimti. Reikia tik gerai pasiruošti ir įveikti scenos baimę. O tai yra didžiulis psichologinis darbas. Esu laiminga, kad jau nemažai mano pamokas lankančių studentų laimėjo darbo vietas įvairiuose Italijos ir užsienio orkestruose.

 

Kaip iš pradžų Jus priėmė italai ir kaip darbe jaučiatės dabar?

 

Italai mane priėmė labai draugiškai. O ypač su pagarba. Tą pagarbą esu užsidirbus savo pačios prakaitu, studijomis Vilniaus muzikos ir teatro akademijoje, Bazelio muzikos akademijoje ir Berlyno aukštojoje muzikos mokykloje. Be to, esu dėkinga maestro Gidonui Kremeriui ir orkestrui „Kremerata Baltica“, kuriame išmokau dar daugiau negu bet kokioje aukštojoje mokykloje. Tai buvo pati efektyviausiai mano kaip muzikantės ir altistės brendimo mokykla.

 

Papasakokite daugiau apie savo darbovietę.

 

RAI – Radio e Televisione Italiana – sudaro daug komponentų. Čia dirba tūkstančiai žmonių, įvairiuose Italijos miestuose. Tai radijas ir televizija. Mūsų orkestras ir choras sudaro tik vieną dalį šioje didžiulėje įstaigoje. RAI centras ir vadovybė yra Romoje. Taigi visa mūsų darbo organizacija priklauso nuo Romos RAI centro vadovų. Orkestrui netrūksta ir kelionių po užsienį, tačiau dažniausiai koncertuojama Italijoje.

 

Kaip aplinkiniai reaguoja, kad esate iš Lietuvos?

 

Dar ir dabar daug kas klysta manydami, kad Lietuva – tai Rusija arba Ukraina. Vieną kartą dirigentas repeticijos metu manęs paklausė, kaip ten muzikinis gyvenimas Rumunijoje. Italai mato šviesius plaukus, pilkas akis ir aukštą ūgį, ir pirma mintis, kad esu rusė, lenkė arb, retais atvejais, vokietė. Kai paaiškinu, kad esu iš Lietuvos, daug kas vis tiek pasako, kad tai Rusijos dalis, ir dar paklausia, ar mes ten kalbame rusiškai. Labiausiai man patinka bendrauti su taksistais. Jie kažkodėl žino daug daugiau, matyt, dirbdami tokį darbą sutinka daug įvairių žmonių, užsieniečių. Todėl kai kalbame apie Baltijos šalis, politiką, jie dar sugeba pridurti įvairių istorinių faktų, kurių net aš nežinojau. Apskritai italai į mus, muzikantus iš Rytų Europos, žvelgia su didžiule pagarba. Mes jiems asocijuojamės su puikia Maskvos ir Sankt Peterburgo muzikos mokykla ir žymiais kompozitoriais bei pasaulinio garso atlikėjais. Na, tai yra tikra tiesa. Ir šiandien esu dėkinga savo pradiniams smuiko ir alto mokytojams, kurie buvo baigę Maskvos konservatoriją ir įgiję aukščiausią muzikos mokyklą. Jau nekalbant apie žymųjį smuikininką Gidoną Kremerį (gimusį Rygoje ir studijavusį pas legendinį David Oistrach Maskvos konservatorijoje). Su jo įkurtu kameriniu orkestru Kremerata Baltica koncertavau apie 10 metų pačiose svarbiausiose pasaulio koncertų salėse.

 

Kaip pradžioje sekėsi įsikurti Italijoje? Daugiau kaip 8-erius metus gyvenate Turine. Ką galėtumėte pasakyti apie šį miestą? Ar jis tapo Jūsų namais?

 

Turinas man labai patinka. Prieš atvykstant gyventi į Turiną teko dažnai būti Milane. Tačiau šis miestas man atrodė per daug aktyvus, bėgantis, komercinis. Turinas – ramesnis, tylesnis. Daugiau žalumos. Paskutiniu metu čia lankosi vis daugiau turistų, vyksta įdomūs koncertai, yra puikus Operos ir baleto teatras, muziejai, ir rafinuota miesto architektūra traukia akį. Ko daugiau reikia?

 

Ar Jums patinka ir ar jaučiate, kad Italija yra Jūsų šalis? Kas Jus žavi ir kas, Jūsų nuomone, galėtų būti geriau?

 

Ūla Ūlijona Žebriūnaitė. Asmeninio archyvo nuotr.

Ūla Ulijona Žebriūnaitė. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Italija – pasakų šalis. Tikriausiai niekas negalėtu pasakyti, kad tokia architektūra, gamta ar itališka virtuvė gali nepatikti. Žinoma, galėtų būti daugiau tvarkos. Kaip ir kitose šalyse jos trūksta, Turinas irgi ne išimtis. Mane dažnai aplanko sapnai, kad jeigu nebūčiau muzikantė, galėčiau tapti, pavyzdžiui, miesto mere ir tvarkyti miesto gyvenimą taip, kaip norėtųsi. Šiukšlės, miesto eismas, užterštas oras, dažnas žmonių nepakantumas vairuojant, eismo taisyklių nepaisymas, paauglių elgesys… Galiu pasakyti, kad kiekvieną kartą, kai grįžtu į Vilnių, žaviuosi ypatinga miesto švara ir tvarka. Jaunimas man atrodo daugiau išauklėtas, be to, gėriuosi, kaip visi puikiai kalba angliškai.

 

Kuo, Jūsų manymu, skiriasi gyvenimas Italijoje ir Lietuvoje? Kur jaučiatės geriau? O galbūt apskritai norėtumėte persikelti gyventi į naują šalį?

 

Kuo skiriasi gyvenimas Italijoje ir Lietuvoje? Italijoje nėra bulvinių cepelinų! O nejuokaujant, tiesą sakant, įsikūrus Europos Sąjungai, skirtumai tarp įvairių Europos šalių vis mažėja. O tai labai gaila! Visi nori būti panašūs į „kitus“. Tos pačios TV laidos, reklamos, produktai, jau nekalbant apie įvestą tą pačią piniginę valiutą eurą. Anksčiau Kalėdoms veždavau dovanų itališką panetonę. O dabar visa tai gali rasti Vilniaus parduotuvėse. Tačiau aš jaučiu skirtumą. Tai – kitoks oras, medžių kvapas ir vandens skonis. Šito jokia kita „sąjunga” nesugebės pakeisti. Nes tai – mūsų DNR. Pirmiausia, kai grįžtu į Vilnių, prašau mamos išvirti naminę daržovių sriubą. Tokią, kurią prisimenu nuo mažens. O kita mano tradicija grįžus namo – apeiti aplink namą, kuriame esu gimus, ir paliesti to namo sienas. Man tai tiesiog suteikia naujos energijos. Sakoma, kad ir kur žmogus gyvenimui bėgant būtų nuklydęs, jį visada trauks ta vieta ir aplinka, kurioje jis gimė ir augo.

 

Beje, kaip Jūs vertinate šią žmogaus laisvės galimybę pasirinkti, kur jam gyventi ir dirbti? Ką Jums toks gyvenimas duoda?

 

Matyt, ne kiekvienam duoda galimybę laisvai pasirinkti, kur gyventi ir dirbti. Aš tikiu „pasekmių” grandine. Kiekvienas iš mūsų pats sau kuria kelią, kuriuo eina. Profesine prasme labai svarbu dirbti toje šalyje, kurioje tavo specialybė yra vertinama, ir kur gali tobulėti. Bet tai dar nereiškia, kad toje šalyje, kur gerai sekasi profesija, būsi ir laimingas. Todėl dažnai tenka rinktis – profesija ar asmeninis gyvenimas. O čia jau labai sudėtinga apsispręsti.

 

Ar ilgitės Lietuvos? Ir kaip susidorojate su užplūstančia nostalgija?

 

Tėvynės nostalgija mane persekioja pastoviai, bet stengiuosi reguliariai grįžti į Vilnių, aplankyti Žemaitiją. Pasiilgstu mamos. Dažnai kviečiu mamą į svečius į Italiją. Kitaip sakant, viena koja stoviu Turine, kita Vilniuje.

 

Užaugote garsių menininkų šeimoje, ir dažnai tokių vaikų vaikystė prabėga teatro užkulisuose, koncertų salėse ar kino aikštelėje. Kaip buvo Jūsų atveju?

 

Taip, užaugau Arūno Žebriūno ir Giedrės Kaukaitės kino aikštelių ir koncertų salių užkulisiuose. Ir dar iki šiol „tebegyvenu” jose. Daug praeities prisiminimų, ir liūdnų, ir linksmų. Užaugus tokioje dviejų garsių menininkų šeimoje jaučiu pareigą ir toliau tęsti mūsų šeimos tradicijas. Bet, manau, kad niekada nepralenksiu nei savo tėvo, nei mamos. Jie mane lydi visą gyvenimą kaip dvi stiprios asmenybės, du scenos artistai ir gyvenimo filosofai. Aš dar tik mokausi iš jų.

 

Ūla Ūlijona Žebriūnaitė su šeima. Asmeninio archyvo nuotr.

Ūla U. Žebriūnaitė su šeima. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Kada supratote, kad Jūsų kelias – ne aktorystė, režisūra ar kitos profesijos, o būtent muzika? Kaip gimė ši meilė?

 

Mano muzikos kelias prasidėjo nuo 1974 metų, kada mama manęs dar laukėsi, bet tuo pačiu metu dainavo P. Čaikovskio operoje „Eugenijus Oneginas”. Iki šiol juokaujame su mama, kad aš tikriausiai girdėjau ir dainavau visą operą kartu su ja. Gal todėl iki šiol ši opera išliko kaip mano pati mėgstamiausia. Paskui pasirinkau smuiko ir alto kelią. Tuometinėje Čiurlionio menų gimnazijoje Beata Šmitienė, Ingrida Armonaitė bei Petras Radzevičius buvo vieni is geriausių mokytojų, baigusių Maskvos konservatoriją.

 

Kodėl save nusprendėte paskirti muzikai per altą?

 

Altas man patiko labiau už smuiką. Manau, kad instrumentas yra labai susijęs su žmogaus balsu. Laikui bėgant supratau, kad ir aš turiu vokalini balsą-mezzosoprano. O tai reiškia žemesnis už soprano. Taigi tamsesnis už smuiką. Ir tokiu būdu pasirinkau alta-žemesnio ir tamsesnio tembro instrumentą. Dėstydama pamokų metų dažnai dainuoju. Anksčiau gėdyjausi. O dabar visiškai jokios gėdos! Atvirkščiai. Žmogaus balsas, jo emocija ir išraiška dažnai yra geriausias pavyzdys studentui. Nesvarbu, kokiu jis instrumentu groja.

 

Ūla, viename iš interviu pasakojote, kad amžiną atilsį Jūsų tėvelis, garsus lietuvių režisierius, scenaristas ir visuomenės veikėjas Arūnas Žebriūnas, cituoju, „buvo labai griežtų įsitikinimų ir sunkiai palenkiamas, bet dabar suprantu, kad to reikėjo norint mus su sese išmokyti nuoširdumo, paprastumo, dvasinės švaros mene ir gyvenime”. Kaip šias vertybes suvokiate ir puoselėjate muzikoje?

 

Nuoširdumo, dvasinės švaros pirmiausia ieškau savyje. Gyvenimo realybėje tai sunku įvykdyti. Bet stengtis verta. O muzikoje tobulėjimui nėra ribų. Kartais atlikai kūrinį, publikai patiko, esi laimingas ir patenkintas. O po kelių mėnesių perklausai koncerto įrašą ir supranti, kiek dar daug trūksta, kad priartėtum prie tobulo atlikimo. Bet paskui peršasi mintis – o kas gi yra tas tobulas atlikimas? Gal toks išvis neegzistuoja?

 

Kokių skirtumų matote tarp muzikos pasaulių Lietuvoje ir Italijoje?

 

Italijos muzikos pasaulis turi žymiai gilesnes tradicijas. Ypač opera. Lietuva irgi gali didžiuotis savo muzikos istorija. Tačiau tai tikrai du labai skirtingi pasauliai, tiek muzikine prasme, tiek istorine.

 

Lietuvoje menininkai dažnai susiduria su jų talento ir darbo nuvertinimu – mokamas atlygis yra žemas, kurio nepakanka oriam gyvenimui, todėl kūrėjams tenka ieškotis papildomų veiklų. Kokia, Jūsų nuomone, situacija yra Italijoje? Kaip manote, kas turi įvykti, kad politikų požiūris į menininką pasikeistų?

 

Muzikantai visais laikais buvo laikomi „servizio musicale” (muzikos paslaugų teikėjai – liet.), prisiminkime Mocartą. Toks genijus, o visą gyvenimą kovojo su skurdu ir net buvo palaidotas vargšų žmonių kapinėse. Tik po to jį pripažino muzikos žvaigžde. Tai ką jau kalbėti apie mus, kurie nesame nei Mocartas, nei Bethovenas. Žinoma, reikia būti ypatingu, kad vyriausybė atkreiptų dėmesį. Mano tėvas visada sakė, kad muzika ir menas yra mūsų gyvenimo veidrodis. Galbūt politikams tai ne visada įdomu, arba jie tiesiog to meno nelabai supranta. Būtų idealu, jei valdžia labiau vertintų menininkų veiklą, ir tokiu būdu politika būtų išvien su kultūra. O tai reiškia, kad ir pats šalies valdymas būtų efektingas ir progresyvus. Tai taikoma ne tik Lietuvai. Manau, kad visą pasaulį yra užvaldęs negailestingas komercijos monstras, kuris, deja, kliudo žmonėms būti dvasiskai švariems ir laikytis moralinių principų.

 

Praėjusiais metais RAI Auditorium salėje pirmą kartą buvo surengtas Jūsų solinis koncertas, kuris transliuotas gyvai per italų nacionalinę televiziją. Kaip apibūdintumėte šią patirtį?

 

Labai džiaugiuosi, kad man teko ši galimybė atlikti alto solo partiją H. Berliozo simfoninėje poemoje „Haroldas Italijoje”. Sutapo, kad kaip tik koncerto dieną (gegužės 18 d.) buvo mano gimtadienis ir dar tiesioginė TV transliacija. Taigi, diena pilna dėmesio ir įtampos. Bet gražiausias koncerto momentas buvo tas, kai altų grupė man įteikė gėlių, džiugino nesibaigiantys publikos aplodismentai. Šio koncerto vaizdo įrašą galima pasižiūrėti internete, Raireplay puslapyje.

 

O kokia yra Jūsų eilinė diena?

 

Mano eilinė diena – pusryčiai, kava, prasigrojimas prieš repeticiją, paskui repeticija nuo 10 val. iki 17 val., poilsis, studentai, koncertas, vakarienė ir, pagaliau, grįžimas namo. Trūksta laiko skaityti knygas, pasivaikščioti po parką ar nueiti į muziejų. Bet visada sau pasižadu, kad „nuo rytojaus gyvensiu kitaip”.

 

Kuo domitės laisvalaikiu, kokie Jūsų pomėgiai? Leiskite paklausti ir apie Jūsų ateities planus.

 

Mano naujas užsiėmimas laisvalaikiu yra piešimas. Mano tėvas taip pat labai gerai piešė, sesuo Monika perėmė jo talentą ir tapo dailininke. Ateityje ruošiuosi surengti rečitalių seriją Italijoje ir Lietuvoje. Galbūt pavyks surengti muzikinę programą kartu su mano sesers Monikos Žebriūnaitės Edgar paveikslų paroda. Ji yra puiki dailininkė ir dizainerė, jau daugelį metų gyvenanti Amerikoje. Jos paveiksluose įžvelgiu Lietuvos ilgesį. Toks jau mūsų, abiejų sesių, likimas. Stengiamės sukurti namus svetimoje šalyje. Nors abi žinome, jog mūsų tikrieji namai visada liks Lietuvoje.

 

Giedrė Zubrickytė
ITLIETUVIAI.IT

NĖRA KOMENTARŲ

SKELBTI