Home / AKTUALIJOS  / Nepriklausomybės akto originalą suradęs L. Mažylis: „Lietuva – ten, kur yra lietuviai“

Nepriklausomybės akto originalą suradęs L. Mažylis: „Lietuva – ten, kur yra lietuviai“

Vasario 16-osios akto originalą prieš 4-erius metus suradęs profesorius Liudas Mažylis tuomet išnarpliojo bene didžiausią Lietuvos istorijos mįslę. Šiuo metu Europos Parlamente dirbantis politikas iki šiol važinėja po Lietuvą ir Pasaulio lietuvių bendruomenes, pasakodamas įspūdingą šio svarbaus dokumento atradimo istoriją. Liudas Mažylis sako, kad ji vienodai svarbi visiems lietuviams, nesvarbu, kur jie begyventų. Portalas ITLIETUVIAI.IT su profesoriumi, vos per kelias minutes tapusiu tautos didvyriu, kalbėjosi ne tik apie tą lemtingą dieną, kuomet jis Vokietijos diplomatiniame archyve Berlyne aptiko 99-erius metus išgulėjusį, daugybės istorikų ieškotą dokumentą. Istorijos detektyvus mėgstantis narplioti profesorius pasakojo, ką pernai veikė turtinguose Vatikano archyvuose ir dalinosi idėjomis, kaip pasaulio lietuviai galėtų prisidėti prie kitų mįslių įminimo.

Neringa Budrytė
ITLIETUVIAI.IT

Profesoriau, praėjo keletas metų nuo tos lemtingos 2017-ųjų kovo 29-osios, kuomet Jūs, daugelio nuostabai, Vokietijoje radote Vasario 16-osios akto originalą. Susidomėjimas Jūsų atradimu vis dar neslūgsta. Vadinasi, tai reiškia, kad buvo tikrai labai svarbu užpildyti šią istorijos spragą.

Jau ketveri metai praėjo, bet, žinoma, atsiminimai dar ryškūs, žmonėms vis dar svarbu, įdomu, jie daug klausinėja. Vienodai svarbu ir tiems lietuviams, kurie gyvena Lietuvoje, ir tiems, kurie yra užsienyje. Svarbu ir studentams, ir moksleiviams, ir vyresnio amžiaus žmonėms, kviečia bendruomenės, bibliotekos. Kvietė ir už Lietuvos ribų: ir Europoje, ir už Lamanšo, ir už Atlanto teko pasakoti akto suradimo istoriją.

Jis buvo svarbus mums morališkai, kaip savasties dalis, buvo svarbu užpildyti spragą. Iš tiesų akto orginalo suradimas jokios revoliucijos istorijos moksle nepadarė. Buvo žinoma, kad toks kažkur turi gulėti. Bet pagaliau atsirado ir užsipildė ta spraga ne tiek istorijos mokslo prasme, kiek tautos suvokimo prasme. Mano galva, tai, kad jis buvo dingęs ir nerastas, reiškia, kad buvo nepakankamai paieškota. Reikėjo susimobilizuoti ir ieškoti.

Jums pavyko rasti daugelio istorikų ieškotą istorinį dokumentą, nors nesate istorikas. Esate politologas, kolekcininkas, tačiau pagal pagrindinę profesiją – chemikas. Kaip kilo mintis jo ieškoti? Kada pradėjote tuo domėtis?

Mes artėjome prie savo šimtmečio, o pagrindinio valstybės dokumento – vasario 16-osios akto – kaip nebuvo, taip nebuvo. Jis buvo dingęs net nežinia kada. Aš nuo 2016-ųjų vasaros ta tema domėjausi priebėgomis, greta savo pagrindinio darbo.

Pradėjau lankytis archyvuose Lietuvoje. 2017-ųjų sausį surašiau paraišką į Berlyno archyvus. Mane nunavigavo archyvarai – tuomet kaip tik buvo skaitmenizacijos banga ir aš ant jos patekau. Atsiuntė nuotoliniu būdu, kur ir ko galima ieškoti. Juokiuosi, kad atsiuntė tik 118 puslapių bylų sąrašo ir pasakė: būk geras, atsirink, kiek spėsi per savaitę tų bylų paskaityti. Man pavyko pataikyti iš pirmo karto.

Aš tikėjau, kad nuvažiavus į Berlyną man pavyks aktą rasti. Tai čia patarimas visiems, kurie ko nors ieško. Jeigu jūs abejosite, kad tas daiktas yra, tai greičiausiai nerasite.

Dabar esu jau labai neblogai išsiaiškinęs, kaip tas aktas buvo pasirašytas, kokia tvarka, dieną po dienos, nuo 1917-ųjų vasaros iki 1918-ųjų metų Velykų, kuomet Vokietija pripažino Lietuvą. Ir kaip tik pripažinimo dienomis, apie 20-ą kovo, Vilniuje mėnesį gulėjęs dokumentas buvo laiško forma, traukiniu nugabentas į Berlyną ir ten atgulė 99-eriems metams. Tokie magiški skaičiai.

Jis buvo mikrofilmuotas, vadinasi, istorikai matė tą dokumentą. Bet tokia užmarštis įvyko, kol tas šimtmečio artėjimo azartas paskatino mane važiuoti ir rasti.

Bet niekam iki Jūsų nepavyko šitos mįslės įminti. Nepriklausomybės akto ieškojo tikrai daug kas, būta įvairiausių istorijų, spėlionų, kad jis užmūrytas ar kur užkastas. Kodėl Jums pavyko?

Visų pirma reikia tikėti. Aš tikėjau, kad nuvažiavus į Berlyną man pavyks aktą rasti. Tai čia patarimas visiems, kurie ko nors ieško. Jeigu jūs abejosite, kad tas daiktas yra, tai greičiausiai nerasite. Pirmiausia, reikia įtikinti save, kad ieškai esamo daikto. Buvo aišku, kad jis yra: nedingo, nesudegė, nesupuvo, nenusimetė, reikia tik tinkamai ieškoti ir atsiras.

Reikia atsiminti, kad viena tokia firma buvo paskelbusi sumokėsianti milijoną už akto suradimą, jei kas suras originalą ir įteiks Lietuvos valdžiai. Tai man ta formuluotė buvo labai drumsta ir miglota: ką reiškia suras ir įteiks?

Tam, kad taip paskelbti, reikėjo nujausti aplinkybes, kaip tai galėtų įvykti, kaip jis galėtų atsirasti. Mano atveju tai visai netiko, nes oficialiai važiavau į Vokietiją, į archyvą. Tai tarp suradimo ir įteikimo Lietuvos valdžiai mano atveju turėjo būti žodis „išvogti“. Kitaip neįsivaizduoju. Jeigu aktas būtų buvęs privačiose rankose, tada kitas dalykas.

Todėl man iki šiol neišsisklaidė įtarimai, kad galėjo eiti kalba apie kitą vasario 16-osios akto egzempliorių. Daug metų tyrinėjau visas aplinkybes ir esu tvirtai įsitikinęs, kad buvo du tą dieną pasirašyti vasario 16-osios akto originalai. Vienas – spausdintas mašinraščiu, su 20 parašų (galėjo būti vokiškoji dalis greta), kitas – rašytas daktaro Jurgio Šaulio ranka, kuris buvo tarybos sekretorius. Visiškai aišku, kad jis buvo vakare įteiktas Vilniuje rezidavusiam vokiečių valdžios atstovui ir, kaip minėjau, dar apie mėnesį išgulėjo Vilniuje, kol atsidūrė Vokietijoje.

Ko galėjau tikėtis Vokietijos archyvuose? Jei nuoširdžiai, tai tikėjausi vokiškojo varianto. Buvo aišku, kad Vokietijai kažkas buvo įteikta, bet kas ir ar su parašais – nebuvo aišku. O pasirodė, kad tai dvikalbis dokumentas. Liudijimą, kad yra rankraštinis akto variantas su 20 parašų, buvau suradęs vieną vienintelį. Kuomet Steponas Kairys savo atsiminimuose po 30-ies metų rašė: ir tada aktas gražiai ant didelio lapo surašytas gulėjo ant stalo.

Buvo galima spėti, kad gražiai – tai ranka, kad ant didelio lapo galėjo tilpti ir lietuviškas, ir vokiškas variantai. Bet tai tikrai nebuvo kelrodė žvaigždė, kad važiuok ten ir atrasi.

Kur yra paprasčiausia vieta paslėpti senam dokumentui? Žinoma – archyve, tarp kitų dokumentų. Ne konteineriuose, privačiai sandėliukuose ar kur giliai stalčiuje. Pamirštas archyvuose jis gulėjo saugiausiai.

Jeigu dabar atsirastų tas mašinraštinis akto variantas tai, manau, kad jie būtų lygiaverčiai. Iš tiesų, pagal prisiminimus buvo bandoma ieškoti daug kur, net bidone užkastame vienoje sodyboje Suvalkijoje.

O mano mąstymas buvo toks: jei nori ką gerai paslėpti, tai, pagal Edgarą Po, reikia dėti matomiausioje vietoje. Kur yra paprasčiausia vieta paslėpti senam dokumentui? Žinoma – archyve, tarp kitų dokumentų. Ne konteineriuose, privačiai sandėliukuose ar kur giliai stalčiuje. Pamirštas archyvuose jis gulėjo saugiausiai.

Jūs tapote didvyriu per kelias minutes. Bet juk tai nebuvo atsitiktinė sėkmė? Reikėjo įdėti daug darbo, daug medžiagos išnagrinėti. Niekam iki Jūsų nekilo mintis ieškoti Nepriklausomybės akto Vokietijos archyvuose, nors dabar atrodo, kad tai pati tinkamiausia vieta.

Ne taip dabar lengva pasakyti, ko ir kiek aš žinojau, kai nuvažiavau į Berlyną ir kiek po to sužinojau. Istorikus buvo apėmęs tam tikras pavydo jausmas, kad visai ne profesionalas, ne jų profesijos atstovas, remdamasis vien jam žinomais algoritmais, išskaičiuoja, nuvažiuoja ir suranda. Buvau pasirinkęs teisingų taktinių momentų.

Mane buvo įspėję: jei nuvažiavęs pradėsi kruopščiai fiksuoti ir viešai džiaugtis kiekviena smulkmena, tai sugaiši laiko ir grįši nieko neradęs. Aš pasakiau tada draugams tvirtai: jūs neuždrausite man pradėti ieškoti aplankuose nuo 1917-ųjų gruodžio iki 1918-ųjų kovo. Iš pirmo karto pavyko užsakyti tuos aplankus ir padariau labai teisingai, nes prie vasario 16-osios datos jokio akto nebuvo.

Tai buvo 20 labiausiai įtemptų paieškų minučių mano karjeroje. Jis atsirado prie kovo 20-osios, kai Lietuva buvo Vokietijos pripažinta kaip nepriklausoma valstybė. Pasirodo, ten ir turėjo būti.

Kai manęs po to klausė, kiek žmonių jį buvo matę – tai mažų mažiausiai fotografas, kuris gamino mikrofilmą. Jame pirmiausia pamačiau dokumentą ir pradėjau galvoti, ką man dabar daryti. Parašiau dukrai ir žmonai žinutę. Jų dar nesu ištrynęs, saugau iki šiol savo ne išmaniajame, o mobiliajame telefone.

Gerai, kad apie tai buvau su daug kuo pakalbėjęs ir dukra man buvo patarusi: tėvai, būk geras, tu labai nerimtai atrodysi, jei šiaip imtum ir surastum. Apsilankyk pirma ambasadoje, papasakok ką planuoji. Labai gerai, kad tai padariau.

Nes buvo taip: važiuoja ambasadorius į svarbų pasitarimą su savo komanda, kuomet jam skambina žmogus ir vograujančiu balsu sako, kad ką tik rado aktą. Ambasados darbuotojas man atsakė: taip profesoriau, mes vakar apie tai labai įdomiai pakalbėjome, bet ar negalime pratęsti pokalbio kiek vėliau? Tada vėl sakiau: aš aktą radau.

Tada dar ne iki galo supratau, kiek tai bus svarbu žmonėms, visai tautai. Kai pasakė, kad pas jus į Berlyną skrenda „Panoramos“ filmavimo grupė, pagalvojau, o ko čia taip toli skristi. Tada prasidėjo interviu serija ir dar dabar nesibaigė.

Po to tas darbuotojas staiga pakeitė toną ir sako: trumpai, profesoriau, ką jūs matėte? Sakiau, kad mačiau mikrofilmą su vasario 16-osios aktu. Man atsakė: gerai, eikite į skaityklą ir jums atneš nebe mikrofilmą, o patį aplanką su originaliu dokumentu.

Grįžau ir radau baisiausiai piktą archyvo darbuotoją. Kuri man sako angliškai: kodėl kreipėtės į ambasadą – aš čia šeimininkė, o ne jie. Piktokai drybt man tą aplanką, kur turi būti akto originalas. Paklausė, kurį puslapį atversti. Aš sumišau – nespėjau užsirašyti.

Ji rodo į mano fotoaparatą ir sako: matyt, fotografavote tą mikrofilmą. Atsakiau, kad tikrai taip. Pasižiūrėjau nuotraukas – radau puslapį. Ji man atvertė. Norėjau paglostyti – ji man vos neužvažiavo per nagus. Iš tiesų, tai nei aš spėjau prisiliesti, nei ji man per nagus sutvojo.

O toliau jau viskas rutuliojosi žaibiškai. Tada dar ne iki galo supratau, kiek tai bus svarbu žmonėms, visai tautai. Kai pasakė, kad pas jus į Berlyną skrenda „Panoramos“ filmavimo grupė, pagalvojau, o ko čia taip toli skristi. Tada prasidėjo interviu serija ir dar dabar nesibaigė.

Profesoriau, kaip įvykiai klostėsi toliau? Galbūt per šiuos metus Jums pavyko sužinoti dar daugiau?

Vokietija paskolino dokumentą Lietuvai. Buvo norima jį susigrąžinti, aš buvau pakviestas į derybų darbo grupę. Bet Vokietija nenorėjo kurti precedento, nes tokiu atveju visų valstybių svarbius dokumentus reikėtų masiškai grąžinti į gimtąsias vietas.

Nutarimo originalas atkeliavo į Lietuvą 5-eriems metams kaip Vokietijos nacionalinė nuosavybė, jų paveldo turtas, su sąlyga, kad bus eksponuojamas saugiai. Prie Nepriklausomybės akto nuolat keičiasi apsaugininkai, sudarytos kiek įmanoma idealios sąlygos. Labai simboliška, kad jis eksponuojamas Signatarų namuose Vilniuje. Lygiai toje pačioje vietoje, kur ir buvo pasirašytas.

Be akto man pavyko rasti įvairių signatarų pasirašytų dokumentų iš kitų epochų. Pradžioje turėjau du planus: optimistinį ir pesimistinį. Buvau suplanavęs iki šimtmečio surinkti po vieną originalų parašą kiekvieno signataro: ant vekselio, akcijos, atviruko, laiško. Tai planas A pasisekė daug geriau. Visus 20 parašų vienoje vietoje suradau, o mano privačiai kolekcijai vis dar trūksta 5 parašų, nes turiu tik 15.

Esate minėjęs, kad tokių Lietuvos istorijos mįslių, kurias reikėtų išnarplioti, yra daugiau. Kadangi daug jų slypi užsienyje, gal galėtų Lietuvos diaspora prisidėti, pagelbėti sprendžiant tokius detektyvus?

Mįslių yra, reikia tik resursų joms narplioti. Aš, nors ir moku vokiškai, bet susidūriu su labai dideliais iššūkiais, nes tai labai subtili diplomatinė vokiečių kalba. Sakiniai labai ilgi. Norint suprasti, ar daktaras Jurgis Šaulys paprašė, ar buvo paprašytas, reikia 5 valandas aiškintis iš sakinio struktūros.

Yra labai daug įdomaus darbo. Man tikrai tenka pavažinėti ir po archyvus. Todėl kvieskit, padėkit visiems tiems žmonėms, kurie ieško, paglobokit. Tarkim, aš gal vėl atvažiuosiu į Romą. Vatikane, tarp kitko, buvau kiek daugiau nei prieš metus, sausį. Per trumpai pabuvau. Patenkinau savo žingeidumą, pamatydamas dar senesnius dokumentus – pačius pirmuosius apie Lietuvą.

Į Italijos archyvus tai tikrai baugu ir lįsti nemokant italų kalbos. Tas pats kaip į Vokietijos nemokant vokiškai. Bet Vatikano archyvą tai apšnekėsiu: susišnekėti su darbuotojais angliškai – misija neįmanoma.

Planas A pasisekė daug geriau. Visus 20 parašų vienoje vietoje suradau, o mano privačiai kolekcijai vis dar trūksta 5 parašų, nes turiu tik 15.

Yra ir kiti kultūriniai dalykai: trečią valandą kaip dingsta archyvų darbuotojai, tai nelabai ir grįžta. Vieną kokį palieka. Bent tomis dienomis, kai buvau pernai sausį, taip buvo. Po to, deja, stojo koronavirusas ir nebebuvo įmanoma atvykti.

Kiekvienoje valstybėje yra savi kultūriniai įpročiai, todėl tos paramos tikrai nebus niekada per daug. O ko ieškoti – tai tik pradėk vardinti. Tarkim, Vytauto Didžiojo laikai. Kai pradedu vardinti tai visus kažkodėl juokas apima, nes reika ieškoti Vytauto kapo, palaikų, Vytauto karūnos, kurią jam siuntė ir nedavė, Vytauto įkapinės karūnos, nes, akivaizdu, kad monarchas buvo palaidotas su karūna. Viso to reikia ieškoti. Labai tiksliai užsiminėte apie Dariaus ir Girėno žūties vietą.

Įdomybių galima visada rasti. Kartais net nesitiki, o ima ir atsiranda. Tai gali būti ir toks kelias – tiesiog tyrinėti viską iš eilės, kas susiję su Lietuva ir, patikėkit, tikrai atsiras kas nors įdomaus. Aš tai vadinu mėgėjiškumu, tačiau iš dalies ir pats toks buvau, kai važiavau akto ieškoti.

Kaip apskritai matote diasporos indėlį kuriant Lietuvą? Juk kai kurie Vasario 16-osios akto signatarai taip pat gyveno išeivijoje. Kaip skatinti tą bendradarbiavimą kiekvieną dieną, kad neliktų sienos, kuri vis dar dažnai statoma, kad vienybė žydėtų?

Diasporos vaidmuo neabejotinai labai svarbus. Pamenu, kaip režisierius Karolis Kaupinis manęs paprašė pristatyti jo filmą „Nova Lituania“, kuris yra apie tai, kaip buvo kuriama antroji Lietuva. Aš sunkiai galėjau jį perkalbėti, kad antroji Lietuva jau egzistuoja.

Tos didelės žmonių sankaupos Čikagoje, Londone ir kitur – jos irgi yra Lietuva. Galbūt ne ta pati, nes lietuviai ten gyvena kitoje kultūrinėje terpėje, bet jie išlieka lietuviais, išlieka Lietuva.

Tie patys signatarai – jie buvo priversti emigruoti, nes sovietai sudarė tokias sąlygas. Jeigu jie neemigravo, tai su jais buvo žiauriai susidorota. Tik kai kurie represuoti laimingai grįžo iš tremties. Jurgis Šaulys, Kazimieras Šaulys, Antanas Smetona – jie buvo priversti pasitraukti, atsirado išeivijoje, nes jiems stalininėje imperijoje grėsė mirtis. Tai nepaprastai daug buvo išsaugota per tuos laikus.

Įdomybių galima visada rasti. Kartais net nesitiki, o ima ir atsiranda. Tai gali būti ir toks kelias – tiesiog tyrinėti viską iš eilės, kas susiję su Lietuva ir, patikėkit, tikrai atsiras kas nors įdomaus.

Kaip produktyviau bendrauti tarp Lietuvos, kuri yra čia ir tos, kuri yra šiuo metu išvykusi? Vykdykime įvairius projektus. Istorinės atminties, paveldo įamžinimo, keitimosi kompetencijomis. Juk labai svarbu ir dabar, pandemijos sąlygomis, kuomet girdime lietuviškai kalbant garsių užsienio universitetų darbuotojus. Tai yra labai vertinga ir svarbu. Gal ir vyriausybė galėtų daugiau investuoti.

Aš pats tikrai galiu pasakyti: ar lietuvis gyvena Lietuvoje, ar šiuo metu yra atsiradęs kur už Lietuvos ribų, nėra jokio skirtumo, kaip jis suvokia Vasario 16-osios reikšmę mūsų valstybei. Domėjimasis visada panašus ir klausimai tie patys.

Todėl neginčytinas yra diasporos vaidmuo tautai, tautos savasčiai, nes be išeivijos savęs neįsvaizduojame Lietuvoje gyvendami.

Viršelyje panaudota Luko Balandžio, 15min.lt nuotr.

NĖRA KOMENTARŲ

SKELBTI