Home / AKTUALIJOS  / Pagalba koronaviruso metu: ką rado šimtus laiptelių įveikusi Italijos lietuvė?

Pagalba koronaviruso metu: ką rado šimtus laiptelių įveikusi Italijos lietuvė?

Reda Hofmanaitė. Asmeninio archyvo ir M. Squillantini nuotr.

 

Italija pereina į antrąjį koronaviruso etapą, taisyklės yra švelninamos, ir žmonės nuo gegužės 4-osios pagaliau gali išeiti iš namų. Šalies, kaip ir viso pasaulio, laukia dar ilgas kelias. Jį italai bando įveikti ir pasitelkę solidarumą. Ką reiškia būti savanoriu, kai aplinkui siautėja audra, ir pagalbos rankos reikia labiau nei bet kada? 10 metų Italijoje gyvenanti lietuvė Reda Hofmanaitė, nuo pat pandemijos pradžios įsirašiusi į laikinųjų Raudonojo kryžiaus savanorių gretas, pasakoja, kaip tenka nešti pirkinius iš namų negalintiems išeiti seneliams, apie pagalbos svarbą ir kodėl savanorystė yra „užkrečiama“.

 

Reda Hofmanaitė Florencijoje kartu su Raudonojo kryžiaus savanoriais nuo kovo mėnesio lanko tuos, kuriems iš namų išeiti griežtai nerekomenduojama. Renesanso mieste anksčiau gyvenusi ir Salvatore Ferragamo mados namuose dirbusi lietuvė jau kurį laiką buvo persikėlusi į Milaną. Ją paveržė garsus vyriškos mados prekinis ženklas „Boggi Milano“, Redai pasiūlęs įdomias ir iššūkių žadančias pareigas personalo mokymo srityje. Lietuvė dažnai keliavo ir buvo ką tik grįžusi į Italiją, kai šalį netikėtai užklupo koronaviruso pandemija. Įvedus visuotinį karantiną Reda liko įstrigusi Florencijoje ir nusprendė laiko negaišti – atsiliepė į savanorių ieškojusio Raudonojo kryžiaus kvietimą.

 

Nors ši organizacija visuomet turėjo gausius savanorių būrius ir nuolatos teikė panašią pagalbą, šalį užklupus didžiausiai nelamei nuo II – ojo pasaulinio karo, savanorių reikėjo daug ir nedelsiant. Savanoriauti Reda dabar skuba kone kiekvieną dieną, kartu su kolegomis aplanko daugybę butų, su pirkiniais užlipa šimtus laiptelių.

 

„Atsiliepiau į skelbimą, pamačiusi jį socialiniuose tinkluose, ir buvau tarp tų pirmųjų lai-kinųjų savanorių. Mus apmokė, vyko 5 valandų privalomieji kursai nuotoliniu būdu, ir taip buvo parengta pirmoji grupė. Atsiliepė daug žmonių, pirmoje grupėje apmokyta apie 150. Man buvo labai paprasta apsispręsti. Šiuo metu dėl įvesto karantino nedirbu, bet tai nėra atostogos, ne momentas poilsiui. Jei sveikata ir darbinė situacija leidžia, manau, tai yra mažiausia, ką galima padaryti“, – Italijos lietuvių naujienų portalui ITLIETUVIAI.IT pasakojo R. Hofmanaitė.

 

Mergina pabrėžė, kad apsispręsti padėjo ir šalyje esančios gilios savanoriavimo tradicijos. „Italijoje savanoriavimas yra natūralus procesas. Pavyzdžiui, skelbimų galima rasti ir Florencijos senamiestyje, juose siūloma pagalba. Apskritai šalyje jaučiama bendruomenės dvasia. Dėl to ir kilo noras pačiai prisidėti. Manau, daugelis atėjo savanoriauti vedami šių minčių ir nemaža dalis laikinųjų savanorių pasiliks. Žmogiškas kontaktas, dėkingumas, kurį jauti, yra kažkas tokio. Ypač kritinėse situacijose, kuomet mums visiems iškyla klausimų dėl savęs ir dėl mūsų visų ateities. Ką pastebiu savanoriaudama? Matau išsigandusius žmones“, – pasakojo R. Hofmanaitė.

 

M. Squillantini nuotr.

 

Pasak Italijos lietuvės, itin artimas kartų ryšys pandemijos akivaizdoje tapo ir šios šalies silpnąja vieta, nes virusas perduodamas per artimą fizinį kontaktą: „Italai yra religinga tauta. Šeimos idėja ir pagarba vyresnei kartai čia yra natūralus dalykas. Matome, kaip kartos gyvena kartu, kaip anūkai auga su seneliais. Faktas, kad tai viena seniausių pasaulyje tautų, ir visos kartos čia labai artimai sugyvena. Būtent šis socialinis – kultūrinis aspektas epidemijos situacijoje yra italų silpnybė ir stiprybė“.

 

Labiausiai savanorei įstrigo faktas, kiek visgi daug yra vienišų žmonių. Anksčiau galėję bent išeiti į miestą pasižmonėti, pastaraisiais mėnesiais vieniši žmonės buvo visiškai atskirti nuo pasaulio.

 

Pasak R. Hofmanaitės, kartais žmonės tiesiog nori pasikalbėti: „Dėl to ir būna sunkiausia dienos pabaigoje – užlipi per dieną tuos kelis šimtus laiptelių, ant pečių suneši pirkinius, bet sunkiausia matyti vienišus garbaus amžiaus žmones“.

 

Pagrindinis savanorių darbas yra pasirūpinti, kad žmonės, negalintys išeiti iš namų, turėtų būtiniausių dalykų, t. y. maisto ir vaistų. Mergina pasakojo, kad savanorystės procesas vyksta itin sklandžiai; vieni atsiliepia į skambučius, skirsto darbus, kiti važiuoja pas tuos, kuriems reikia pagalbos, kurie savanoriais pasitiki ir neužtrenkia jiems durų.

 

M. Squillantini nuotr.

M. Squillantini nuotr.

 

Savanorius žmonės išsikviečia patys, perduoda trūkstamų dalykų sąrašą ir pinigus. Tuomet savanoriai vyksta į prekybos centrą, ieško reikiamų prekių. „Tapau beveik profesionalia „shopere“. Žinau kainas ir produktus. Būna, kartais paduoda močiutė sąrašiuką, pinigus ir sako, kad čia jos paskutiniai pinigai iki pensijos. Jeigu neužteks, prašo išbraukti produktus iš sąrašo pabaigos. Tuomet ieškome akcijų, kad būtų pigiau, kad žmonės gautų visko, ko reikia“, – subtilumais dalinosi R. Hofmanaitė.

 

Pirkinius savanoriai atneša iki pat durų, tačiau užeiti į namus griežtai draudžia taisyklės. Jie taip pat dėvi apsaugos priemones ir Raudonojo kryžiaus atributiką, kad būtų lengviau atpažįstami. „ Pirkinius pristatome iki durų kilimėlio. Kartais būna liūdna, nes matai senuką, norėtum jam padėti susinešti, bet tokios jau taisyklės. Būna tokių, kurie prašo nesiartinti, nuleidžia liftą, ir sudedame pirkinius į jį. Būna, pastato kėdę viduryje koridoriaus, ir sudedame ant jos. Dauguma žmonių, kurie naudojasi mūsų paslaugomis, jaučia grėsmę ir bijo. Yra buvę tokių atvejų, kuomet net nemačiau žmogaus“, – savanoriavimo kasdienybės detales atskleidė R. Hofmanaitė.

 

Italijos lietuvė pasakojo, kad savanoriai stengiasi išpildyti kiekvieną prašymą, o jų dabar būna pačių įvariausių. „Savanoriavimo filosofija yra tokia – jei kas nors tavęs prašo pagalbos, stengiesi padėti. Man pasitaikė močiutė, kurios vyras buvo išvežtas į ligoninę, ir ji negalėjo išeiti iš namų jo aplankyti. Tuomet vežėme jam pižamą į ligoninę. Yra tekę padėti šeimoms susisiekti, nes šeimos narys buvo skubiai išvežtas į ligoninę be telefono, be nieko. Vežėme telefoną. Yra ir situacijų, kai skambina vaikai. Tėvai Florencijoje, o jie kur nors kitur, negali atvažiuoti, ir nori apsaugoti tėvus, todėl praprašo, kad mes nuvažiuotumėme ir patikrintumėme, ar ko nors reikia. Būna, reikia paiimti receptą iš mediko, jį paėmęs važiuoji pas vaistininkus, užsakai vaistų. Tokiu būdu žmonės išvengia ėjimo iš namų, stovėjimo eilėse, nes tai jau yra rizika“, – sakė R. Hofmanaitė.

 

M. Squillantini nuotr.

M. Squillantini nuotr.

 

Mergina džiaugėsi pastebėjusi daugybę solidarumo inciatyvų ir mieste – žmonės siūlo savo pagalbą, klietams duris užvėrę restoranai makaronų ar picos porciją perduoda tiesiai per langelį, prie maisto parduotuvių durų dažnai stovi krepšeliai su dovanojamais produktais.

 

Apie panašias akcijas, paplitusias visoje šalyje, ne kartą rašė ir Italijos žiniasklaida – kas turi įdeda, kas neturi pasiima, anoniminiai geradariai maisto produktų krepšelius be jokios reklamos palieka tiesiog ant suolelių. Taip veikia karantino ekonomika.

 

Prie Raudonojo kryžiaus prisijungusi R. Hofmanaitė sakė, kad savanoriai prieš Velykas italams nešė ir gėlių, kad pavasaris juos džiugintų bent prie stalo: „Florencijos gėlių augintojai tiesiog padovanojo visoms asociacijoms gėlių lauką. Norėjome prieš Velykas pasiųsti vilties, grožio ir pozityvumo žinią. Suprantama, svarbiausia pirminiai poreikiai, bet ant šventinio salo, kad ir koks jis bebūtų, norisi ir maisto sielai. Ypač, kai esi izoliacijoje ir nematai pavasario, atbundančios gamtos“.

 

ITLIETUVIAI.IT
Specialiai iš Florencijos Neringa Budrytė

NĖRA KOMENTARŲ

SKELBTI