Home / ILP klubas  / Prekyba žmonėmis neturi sienų: Italijos lietuvių patirtys

Prekyba žmonėmis neturi sienų: Italijos lietuvių patirtys

Prekyba žmonėmis, dažnai vadinama šiuolaikinės vergovės forma, ne veltui apibrėžiama kaip nusikaltimas, neturintis sienų. Naujausi duomenys rodo, kad vis plačiau naudojamos šiuolaikinės technologijos, augantys nelegalios migracijos srautai ir net pandemijos sukelta krizė sukuria naujus pavojus ir iššūkius su kuriais susiduria visos ES šalys. Dažnai ši sudėtinga problema lieka šešėlyje dėl įvairių priežasčių: informacijos trūkumo, aukų baimės prabilti, nusikaltėlių nebaudžiamumo. Su įvairiomis prekybos žmonėmis formomis yra susidūrę ir Italijos lietuviai. Anksčiau pavojus papulti į prekybos žmonėmis spąstus grėsė ieškantiems nelegalaus darbo Italijos žemės ūkyje. Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą ir atsivėrus darbo rinkai, situacija ženkliai pagerėjo. Tačiau asociacijoms, kovojančioms su prekyba žmonėmis, didelį nerimą kelia nusikaltimai susiję su seksualiniu moterų ir nepilnamečių merginų išnaudojimu.

Neringa Budrytė
ITLIETUVIAI.IT

Europos Komisijos metų pradžioje paskelbtoje ataskaitoje surinkti duomenys rodo, kad 2017-2018 bendrijos šalyse buvo pranešta apie 14 145 prekybos žmonėmis aukas, iš kurių didžioji dalis, net 72 proc., buvo moterys ir mergaitės. Tos pačios ataskaitos duomenimis Italija tarp ES šalių užima antrąją vietą pagal aukų skaičių (1988). Daugiau buvo užregistravusi tik Prancūzija (2846). Į prekeivių žmonėmis spąstus Italijoje dažniausiai pakliūna moterys.

Italijos vidaus reikalų ministerija kovą paskelbė naujausią išsamią kriminalinę prekybos žmonėmis analizę, kurioje apžvelgiamas pastarasis 2016-2020 metų laikotarpis. Analizėje atskleidžiama, kad prekyba žmonėmis yra nusikaltimas neturintis sienų. Tiek tarp aukų, tiek tarp nusikaltimo organizatorių ir vykdytojų yra įvairių šalių piliečių. Dažnai jie veikia keliose šalyse, todėl šie nusikaltimai tampa labai sunkiai išaiškinami.

Lietuva šioje prekybos žmonėmis analizėje nėra minima, tačiau teigti, kad Lietuvos piliečiai su šia problema Italijoje nėra susidūrę būtų neteisinga.

„Pelningiausios rinkos, kuriose išnaudojamos prekybos žmonėmis aukos (dažnai ir nepilnamečiai), yra: seksualinė, darbo (daugiausia žemės ūkio, statybos, gamybos ir viešojo maitinimo sektoriuose), elgetavimo, taip pat neteisėtos veiklos (pvz., prekybos narkotikais, vagystės ir pavogtų prekių realizavimas). Šalies teritorijoje atlikti policijos tyrimai parodė, kad tautybės, aktyviausiai veikiančios prekybos žmonėmis srityje, yra: Nigerijos piliečiai, po jų rumunai, italai ir albanai.

Kalbant apie tą patį laikotarpį, labiausiai pasikartojančios minėtų nusikaltimų aukų tautybės yra: Nigerijos, po jų eina rumunai ir italai. Statistiniai duomenys taip pat rodo, kad negalima neįvertinti nepilnamečių aukų procento“, – rašoma Vidaus reikalų ministerijos paviešintoje ataskaitoje.

Seksualinis išnaudojimas egzistuoja

Lietuva šioje prekybos žmonėmis analizėje nėra minima, tačiau teigti, kad Lietuvos piliečiai su šia problema Italijoje nėra susidūrę būtų neteisinga. Šalies žiniasklaidoje būta ne vieno pranešimo apie prostitucijos tinkluose atsidūrusias ir seksualinį išnaudojimą patyrusias lietuves.

Vienas paskutiniųjų atvejų – Italijoje plačiai nuskambėjusi žinomo verslininko Alberto Genovese byla, kurioje buvo paminėta ir galimai brutalią seksualinę prievartą patyrusi lietuvė. Prabangių vakarėlių organizavimu garsėjęs A. Genovese, kurio turtas vertinamas beveik 200 milijonų eurų, buvo sulaikytas pernai lapkritį. Jam pateikti įtarimai merginos pagrobimu ir žiauriu prievartavimu, apsvaiginus didžiulėmis narkotikų dozėmis. Modeliu dirbanti 18-etė pareigūnams liudijo, kad viename apartamentų kambaryje ji per prievartą buvo laikoma ir išnaudojama daugiau kaip parą, kol sugebėjo ištrūkti.

Vėliau į teisėsaugą kreipėsi dar viena panašią prievartą patyrusi mergina. Nuslėptoms istorijoms pradėjus kilti į viešumą, prievartavimo bylą atidžiai sekančią Italijos žiniasklaidą pasiekė liudijimas, kad tarp milijonieriaus prievartos aukų galėjo būti ir modelis iš Lietuvos. Nuolatine minėtų vakarėlių dalyve prisistačiusi Kristina – modelis iš Rusijos – viešai pasakojo, kad kartu su lietuve prieš porą metų lankėsi A. Genovese priklausančioje viloje Ibizos saloje.

Ji atskleidė, kad tris merginas, tarp kurių buvo dvi lietuvės, į vilą atvežė modelių ieškotojas. Vėliau lietuvė esą dingo ir nepasirodė net kelias paras. Po to, kai likusi kompanija jos pasigedo, mergina buvo rasta miegamajame tokios būklės, kad jai norėta kviesti greitąją. Tačiau niekas neiškvietė nei greitosios, nei policijos pareigūnų.

Italijos žiniasklaida minėtą merginą Lietuvoje pavasarį surado. Ji pati pavirtino patyrusi smurtą, tačiau prisipažino tuomet neišdrįsusi kreiptis pagalbos.

„Kambaryje buvo lėkštė pilnutėlė kokaino. Aš nenorėjau jo vartoti, bet jis mane vertė. Pradėjo darytis piktas. Aš išsigandau, pagalvojau, kad jis man suduos. Jis norėjo priversti mane užsiimti oraliniu seksu. Maldavau jo liautis, bet jis manęs neklausė“, – anglų ir lietuvių kalbomis pasakojo lietuvė, kurios veidas buvo uždengtas, o tapatybė neįvardinta.

Įspėja apie pavojų

Ši istorija liudija kelis dalykus. Visų pirma, kad apie patirtą seksualinę prievartą aukos nesiryžta garsiai prabilti bijodamos visuomenės pasmerkimo. Taip pat atskleidžia į kokius pavojingus spąstus gali būti įviliojamos jaunos merginos. Lietuvoje žinomas modelių agentas, garsiai agentūrai „Baltic Model Management“ anksčiau vadovavęs Massimo Parisi įspėja, kad šiais laikais pasitaiko daug fiktyvių užsakymų, kur merginų ieškoma ne fotosesijoms ar kolekcijų demonstravimui, bet eskorto paslaugoms.

„Modelių agentūros užverstos prašymais atlikti fiktyvius darbus, kad būtų patenkinti tam tikrų magnatų interesai, nesvarbu kokios jie tautybės. Yra organizuojami fiktyvūs darbai ir agentūros juos priima, nes taip gauna pinigų. Deja, bet yra agentūrų, kurios tai daro. Aš neleisdavau keliauti vienoms merginoms, jei joms nebūdavo suėję 16 metų, iki tol tik su tėvais. Labai lengva apgauti merginą, ypač, jeigu ji jaunutė ir neturi šeimos užnugaryje. Labai lengva joms pasakyti – tai mano draugas, gali pasitikėti“, – apie gresiančius pavojus atvirai kalba ilgus metus modelių agentūrai vadovavęs M. Parisi.

Aukomis manipuliuojama

Italijos vidaus reikalų ministerijos paviešintoje analizėje teigiama, kad tarp aukų, kurios įtraukiamos į prostitucijos tinklus, dažniausiai yra labai jaunos moterys iš neturtingų šeimų ir (arba) išgyvenusios smurto šeimoje situacijas. Pastebima, kad jas verbuojant centrinį vaidmenį gali užimti ir asmenys iš artimos aplinkos, tai yra, su auka susiję draugystės, tam tikro giminystės laipsnio ar net sentimentaliais ryšiais, pvz., pasitikėjimą įgijęs vaikinas, kuris skatina auką palikti savo šeimą, o tada tampa jos išnaudotoju.

Išnaudojimui pasirinktas aukas užverbavus ir jas perkėlus, jei reikia, į kitą šalį, nusikaltėliai, naudodami izoliaciją ir prievartą (fizinę ar psichologinę), jas įtraukia į tokį išnaudojimo ir prievartos ratą, iš kurio ištrūkti vėliau tampa labai sudėtinga.

Analizėje teigiama, kad iš prekybos žmonėmis aukų liudijimų dažnai paaiškėja faktas, jog jie pradėjo kelionę tikėdamiesi užsienyje rasti geresnį gyvenimą.

Minėtoje analizėje pabrėžiama, kad prekybos žmonėmis aukos dažnai patiria įvairius įtikinėjimo ir spaudimo metodus, net pavergimą, dokumentų vagystes, grasinimą kerštu ir smurtu (taip pat nukreiptu ir į šeimos narius), taip pat mušimą, kankinimus, seksualinį smurtą, kartais psichologinis spaudimas joms daromas pasitelkiant ir įvairius juodosios magijos ritualus (voodoo arba ju ju), siekiant aukas įbauginti ir terorizuoti.

Daug dėmesio dokumente skiriama nelegaliai imigracijai, atkreipiant dėmesį, kad nelegaliai atvykusius asmenis ne visada lengva atskirti nuo prekybos žmonėmis aukų. Nors šie du reiškiniai nebūtinai persidengia, visgi dažnai yra glaudžiai susiję. Analizėje teigiama, kad iš prekybos žmonėmis aukų liudijimų dažnai paaiškėja faktas, jog jie pradėjo kelionę tikėdamiesi užsienyje rasti geresnį gyvenimą.

Nelegalaus darbo spąstai

Tokius faktus patvirtina ir prieš kelis dešimtmečius į Italiją darbo ieškoti vykusių lietuvių pasakojimai, atskleidžiantys, kad iki Lietuvos įstojimo į ES nelegalaus darbo pinklėse atsidūrę lietuviai dažnai buvo išnaudojami Italijos žemės ūkyje.

Rengiant šį straipsnį, portalo ITLIETUVIAI.IT redakciją pasiekė ne vienas liudijimas iš praeities apie lietuvius, kurie būdavo autobusais vežami į pietų Italiją žemės ūkio darbams. Kartais iš jų būdavo atimami dokumentai, o norintys palikti nelegalaus darbo vietą žinojo, kad už tai gali grėsti mirtis.

„Tai nebuvo oficialu, visi buvo nelegalai. Mus net įspėdavo bėgti iš laukų, jei atvažiuoja Guardia Di Finanza ar karibinieriai, kad nebūtų baudos šeimininkui“, – M. Lučka.

Apulijos regione gyvenantis Mindaugas Lučka pasakoja į Italiją su draugais atvykęs 2003-aisiais. Į nuotykį lietuviai leidosi neturėdami jokio konkretaus plano. Tačiau atvykę nusprendė čia pasiieškoti darbo. Tuomet jiems buvo pasakyta, kad nelegalų niekas nepriims ir kad vienintelė išeitis bandyti laimę Apulijoje, Foggia provincijoje, kur plačiai išvystyta žemdirbystė, o darbo jėgos nuolat trūksta. Pirmasis lietuvio darbas buvo skinti laukuose smidrus į dieną gaunant 35 eurus nuo kurių 10 eurų tekdavo nelegalaus darbo suradėjams.

„Tai nebuvo oficialu, visi buvo nelegalai. Mus net įspėdavo bėgti iš laukų, jei atvažiuoja Guardia Di Finanza ar karabinieriai, kad nebūtų baudos šeimininkui. Mes pradėjome dirbi. Ten laukuose pilna tokių apleistų namų Musolinio laikų statybos. Į bet kurį namą, kaip sakoma, galėjai įsimesti. Be langų, be durų, kartais ir stogo nebuvo. Antklodes turėjome, tai ir miegojome tuose namuose ant žemės pasidėję, laužą susikūrę. Ten gi nebuvo nei elektros, nei vandens. Prausdavaisi su vandeniu, kuris buvo laukuose, laistymo sistemose. Valgyti ant laužo pasišildydavome.

Vėliau susipažinome su vienu kauniečiu, kuris Italijoje jau gyveno ilgiau. Jis mokėjo itališkai, o mes turėjome mašiną. Netrukus jis apsigyveno su mumis, nes jam buvo patogu. Vieną kartą nutiko taip, kad mes išėjome į miestą, o jis pasiliko. Grįžtam vakare ir žiūrime, kad jo nebėra. Iš karto žinojome, kad bus pavogti ir mūsų pinigai, kuriuos slėpėme tam name“, – tykojusius pavojus prisimena šiuos metu Italijoje ne vieną verslą turintis lietuvis.

Pagalbos sulaukti sunku

Pasak M. Lučkos, pinigus pavogęs tautietis vėliau juos apšmeižė, dėl to buvo sudegintas jų automobilis, tačiau skųstis nebuvo kam, nes pareigūnai į imigrantų skundus tuomet nė nesigilindavo. Darbą buvo galima rasti prisistačius į degalinę, kur visi atvykėliai laukdavo pasiūlymų iš vietinių žemdirbių. Kitas būdas – kreiptis į vadinamuosius kaporalus. Tokiose nelegaliose darbo biržose tarifas už darbo suradimą tuomet esą siekė nuo 300 iki 500 eurų. Dažniausiai tuo užsiimdavo ukrainiečiai, lenkai ir atvykėliai iš Šiaurinės Afrikos šalių.

Lietuvis prisimena ne vieną atvejį, kuomet žmonės buvo tiesiog atvežti ir palikti likimo valiai arba dirbo už dyką, saugomi ginkluotų asmenų.

„Dirbant laukuose, kur skyniau pomidorus, nutiko toks atvejis. Iš Lietuvos, tiksliau Šiaulių, Radviliškio pusės, buvo surinkti žmonės, kurie, sumokėję nemažus pinigus kažkam už darbo suradimą, norėjo atvažiuoti į Italiją padirbėti laukuose. Maždaug apie 50 žmonių buvo atvežti autobusu ir paleisti tiesiog prie tilto netoli mūsų. Paleisti ir palikti grynai po tiltu, neva ateis darbdavys pasiimti.

Man kažkas pasakė, kad tai – mano tautiečiai. Jiems reikėjo padėti, todėl tuomet apgyvendinome, suradome darbus, – akivaizdžius žmonių išnaudojimo atvejus prisimena M. Lučka. – Dar kitas atvejis, kur tikrai buvo prekybos žmonėmis atvejis, nutiko apie 2007-uosius metus. Prižadėjus aukso kalnus, dirbti į laukus buvo atvežti žmonės iš Lenkijos. Buvo surinkti jų pasai ir jie gaudavo tik pavalgyti. Kad nepabėgtų ir už dyką dirbtų, juos saugodavo su ginklais ir šunimis. Vėliau vienam jų pavyko ištrūkti, atvažiavo pareigūnai ir tą tinklą išardė“, – prisimena M. Lučka.

„Maždaug apie 50 žmonių buvo atvežti autobusu ir paleisti tiesiog prie tilto netoli mūsų. Paleisti ir palikti grynai po tiltu, neva ateis darbdavys pasiimti“, – M. Lučka.

Pašnekovo teigimu, žmonių išnaudojimo problema Italijoje, ypatingai žemės ūkyje, vis dar aktuali. Tačiau Lietuvai 2004-aisiais tapus ES nare ir atsivėrus darbo rinkai, lietuvių, dirbančiomis vergiškomis sąlygomis, iš karto pradėjo mažėti.

„Kai Lietuva tapo ES nare aš jau dirbau viešbutyje. Pirmus metus negalėjome dirbti iš karto, dar reikėjo turėti leidimą gyventi, nes darbo rinka iš karto neatsivėrė – tik sienos. Man sutvarkė popierius ir jau tuomet dirbau legaliai“, – sako Italijoje beveik 20 metų gyvenantis lietuvis.

Nusikaltimai lieka užribyje

Nors Lietuva Italijoje nėra išskiriama kaip šalis, kurios piliečiai papuola į prekybos žmonėmis spąstus, Lietuvoje veikiančio Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro (KOPŽI) vadovė Kristina Mišinienė pabrėžia, kad oficialiai skelbiami duomenys gali neatskleisti situacijos sudėtingumo ir tikrųjų prekybos žmonėmis mastų. Pasak pašnekovės, Italija dėl įvairių priežasčių visada buvo šalis, traukianti prekeivių žmonėmis dėmesį, ypač užsiimančius prostitucijos, nelegalaus darbo, prekybos narkotikais organizavimu.

„Tiek mūsų kolegos iš nevyriausybinio sektoriaus Italijoje, tiek mūsų centras tiesiogiai yra susidūrę su atsiviliotomis lietuvaitėmis į prostituciją Italijoje. Ne viena jų buvo smarkiai psichologiškai traumuota, išnaudojimo eigoje tapusi priklausoma nuo narkotikų. Žinome istorijų, kai moterys „aukštesnio lygio“ viešnamiuose būdavo greitai nualinamos, susirgdavo įvairiomis ligomis, vėliau atsidurdavo gatvėje, iš kurios išsivaduoti labai sunku, suteneriai pardavinėja ir vos paeinančias moteris“, – atskleidžia K. Mišinienė.

Pagalbą prekybos žmonėmis aukoms teikiančios organizacijos vadovė pabrėžia, kad šie nusikaltimai dažnai lieka užribyje dėl kelių motyvų: trūksta bendradarbiavimo tarp institucijų, informacijos kaip atpažinti prekybos žmonėmis aukas, procedūrų, padedančių organizuoti pagalbos priemones.

„Tiek mūsų kolegos iš nevyriausybinio sektoriaus Italijoje, tiek mūsų centras tiesiogiai yra susidūrę su atsiviliotomis lietuvaitėmis į prostituciją Italijoje. Ne viena jų buvo smarkiai psichologiškai traumuota, išnaudojimo eigoje tapusi priklausoma nuo narkotikų“, – K. Mišinienė.

„Taip pat drįsčiau pastebėti, jog labai reikalingas empatiškas požiūris į pačias šio sunkaus nusikaltimo aukas, nekaltinant jų, nemoralizuojant dėl jų netinkamų, mūsų akimis, pasirinkimų. Taip pat nesitikint, jog užtenka mums paduoti sriubos lėkštę ar kelis eurus, ir išnaudotas žmogus bus mums labai dėkingas ir paklusnus. Kitas svarbus momentas yra ir vietinės teisėsaugos požiūris į išnaudojamus migrantus. Lietuviai, išnaudojami žemės ūkyje, jau minėtos moterys prostitucijoje, jaunuoliai, gaujų paversti narkotikų platintojais, – kiek jie yra paskutiniais metais nelengvomis sąlygomis dirbančios Italijos policijos prioritetas?” – retoriškai klausia centro vadovė.

Svarbiausia – netylėti

Ispanijos lietuvių bendruomenės, kuri praėjusiais metais vykdė prevencinį kovos su prekyba žmonėmis projektą, pirmininkė Agneta Daukantaitė-Vansavičienė sako, kad abejingų šitai temai yra nemažai. Daug žmonių mano, kad šie siaubingi nusikaltimai yra tolimi ir jų nepalies; kiti įsitikinę, kad šiais laikais prekyba žmonėmis iš viso neegzistuoja.

„Auka turi gebėti identifikuoti prekybos žmonėmis požymius, o negalvoti, kad tam tikra situacija yra norma. Tai galima pasiekti per švietimą, prevencines priemones, viešinimą“, – A. Daukantait-Vansavičienė.

Pasak pašnekovės, realybę atitinkančios statistikos trūksta ir dėl kitos priežasties – prekybos žmonėmis aukos bijo, kartais nenori pagalbos, dar kitais atvejais net neidentifikuoja savęs kaip aukos. Todėl švietimas, neabejotinai, yra labai svarbi kovos su prekyba žmonėmis dalis.

„Bendruomenės tarpusavio ryšio stiprinimas, emociškai saugi bendravimo kultūra, kur žmogus nebijotų klausti ar būtų išjuoktas. Kitas reikalingas faktorius – aukos sąmoningumas. Auka turi gebėti identifikuoti prekybos žmonėmis požymius, o negalvoti, kad tam tikra situacija yra norma. Tai galima pasiekti per švietimą, prevencines priemones, viešinimą. Kuo trumpiau ir kuo aiškiau turime įvardyti ir skleisti informaciją, kokie yra prekybos žmonėmis požymiai ir kur kreiptis pagalbos“, – pabrėžia A. Daukantaitė-Vansavičienė.

Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro (KOPŽI) vadovės Kristinos Mišinienės teigimu, būtent todėl labai svarbus darbas bendruomenėse ir kiekvieno indėlis nuolat ieškant atsakymų į tai, kodėl šis baisus nusikaltimas, vadinamas XXI amžiaus vergove, vis dar taip pelningai tarpsta šiuolaikinėje visuomenėje.

Straipsnio viršelio nuotraukos autorė: Lina Aidukaitė

Prisimink, savo nelaimėje TU – NE VIENA(S)

Projekto ,,Tu – ne viena(s)“ įgyvendintojų kontaktai: tunevienas@itlietuviai.it
Projektas ,,Tu – ne viena(s)“ finansuojamas LR Vidaus reikalų ministerijos.

NĖRA KOMENTARŲ

SKELBTI