Vatikano radijas
2003 m. archyvas

Jas šiomis dienomis paminėjo taip pat Vatikano dienraštis l’Osservatore Romano, išsamiai apžvelgęs šešiems popiežiams – nuo 1932 iki 1983 metų – tarnavusio įtakingo Bažnyčios hierarcho gyvenimo darbus.

Vieną iš garbingiausių Romos Bažnyčios titulų – suburbikarinio Sabina ir Poggio Mirteto vyskupo vardą – pelniusio italų kilmės kardinolo Samore’ gyvenimas užgeso 1983 metų vasario 3 dieną po 77-erių gyvenimo ir 55 Bažnyčiai pašvęstų metų. Lietuva kardinolui Samore’ tapo artima diplomatinės karjeros pradžioje, 1932 metais, kai dar jaunas monsinjoras kelerius metus tarnavo Šventajam Sostui apaštalinėje nunciatūroje Lietuvoje. Po kelių dešimtmečių, jau kaip aukštas pareigas ėjęs Vatikano hierarchas – arkivyskupas ir kardinolas – Samore’ liudijo ypatingą prisirišimą prie lietuvių ir Lietuvos Bažnyčios, remdamas lietuvius išeivius Vakarų Europoje ir užtardamas sovietų okupuotoje Lietuvoje persekiojamą Bažnyčią. Pagal kardinolo Samore’ gyvenimo biografiją galima nesunkiai įsitikinti, kad jis visas savo jėgas ir gebėjimus pirmiausiai skyrė Bažnyčiai, o jo diplomatinius talentus popiežiai – nuo Pijaus XI iki Jono Pauliaus II – didžiai įvertino, jį skirdami į atsakingiausius Šventojo Sosto postus bei pavesdami jam sudėtingiausias užduotis. Tačiau buvimas plačių įgaliojimų Šventosios Nepaprastų Bažnyčios reikalų Kongregacijos sekretoriumi ir Popiežinės Rusijos komisijos pirmininku, arba vėliau Popiežinės Lotynų Amerikos Komisijos pirmininku bei Šventosios Sakramentų Disciplinos Kongregacijos prefektu, kaip ir Vatikano bibliotekos ir archyvo vadovu, galop pagrindiniu popiežiaus tarpininku tarptautiniame Lotynų Amerikos šalių ginče 1978-79 metais, – šios atsakingos pareigos nei kiek nekliudė kardinolui Antonio Samore’ nuoširdžiai rūpintis lietuviškais reikalais, visų pirma Lietuvos Bažnyčia.

Sudėtingais Šaltojo karo metais, kai negalėjo būti normalių ryšių tarp Šventojo Sosto ir Lietuvos Bažnyčios, kardinolas Samore’ stengėsi nenormalią situaciją kompensuoti asmeniškais kontaktais su Lietuvos hierarchais ir Romoje gyvenančiais kunigais. Samore’ kur galėjo kėlė Lietuvos vardą. Jo paramos dėka galėjo realizuotis užsienio lietuvių projektas Vatikano bazilikos kriptoje įkurti Lietuvos kankinių koplyčią, kurią 1970 metais palaimino Popiežius Paulius VI. Tačiau savo prisirišimą ir pagarbą lietuviams kardinolas Samore’ bene ryškiausiai paliudijo savo gimtajame Bardi miestelyje, šiaurės Italijoje, Piacenza provincijoje, kur gimė 1905 metais. Bardi miestelyje kardinolas Samore’ pastatė Jaunimo namus ir šių patalpų apdailos leitmotyvu parinko Lietuvos istorijos, pradedant Mindaugo krikštu, temą. Jaunimo namų konferencijų salės pagrindinė puošmena yra dailininko Dilvo Lotti freska, gausiomis iliustracijomis vaizduojanti istorinę XV amžiaus Lietuvą, o Jaunimo namų Gailestingumo Motinos koplyčią Samore’ papuošė Vilniaus Aušros Vartų Madonos stilizuotu atvaizdu. Lietuvos vardu, Via Lituania, pavadinta Bardi miestelio centro gatvė – irgi kardinolo Antonio Samore’ nuopelnas.

Aukščiau minėtas straipsnis Vatikano dienraštyje l’Osservatore Romano būtent yra skirtas Bardi miestelyje vykusiam kardinolo Antonio Samore’ mirties XX metinių minėjimui. Minėjimo šv. Mišių celebracijai vadovavo apaštalinis nuncijus Europos Sąjungai, arkivyskupas Faustino Sainz Munoz, buvęs artimas kardinolo Samore’ bendradarbis Argentinos ir Čilės krizės tarpininkavimo misijoje. Bardi pilyje surengtoje ceremonijoje arkivyskupas Faustino Sainz dalijosi prisiminimais apie Samore’ vadovautą sėkmingą Šventojo Sosto diplomatinę misiją. Argentinos ir Čilės krizė 1978 metais buvo bene paskutinis atvejis Šventojo Sosto santykių su valstybėmis istorijoje, kai valstybės tarpusavio ginčui spręsti kreipėsi į Vatikaną. Popiežius Jonas Paulius II didžiai vertino kardinolo Samore’ diplomatines pastangas tarpininkavimo misijoje. Šią misiją vykdant popiežius Samore’ buvo paskyręs net savo asmenišku atstovu. Popiežiaus Ypatingojo Pasiuntinio tarpininkavimo misija padėjo ne tik išvengti naujo karo Lotynų Amerikoje, bet dar labiau pagilinti kaimyninių valstybių draugystę ir bendradarbiavimą. Šias pastangas įvertindamos, tiek Čilė, tiek Argentina ne vienai aukštajai mokyklai suteikė kardinolo Antonio Samore’ vardą, o abi valstybes jungiančią tarptautinę perėją pavadino Paso Internacional “Cardenal Antonio Samore”.