Su prekyba žmonėmis susidūrusių užsienio lietuvių liudijimai: gali būti, kad patys to nežinodami naudojomės vergų darbu
Smurtas ir priverstinis darbas, vertimas užsiimti nusikalstama veika ir net nužudymas – tai tik kelios baisios tautiečių, susidūrusių su prekyba žmonėmis, istorijos. Jomis nukentėję lietuviai ir žmonės, padedantys moderniosios vergovės aukoms, dalijosi virtualioje projekto „Tu – ne vienas“ diskusijoje.
Kristina Kybartaitė
lrt.lt
Kasmet į prekybos žmonėmis pinkles pakliūva bent kelios dešimtys Lietuvos piliečių. Pavyzdžiui, per pastaruosius porą metų vien Jungtinėje Karalystėje registruoti 84 susiję atvejai, o 2020-aisiais Valensijos regione iš vergovės išlaisvinti aštuoni 29–44 metų lietuviai. Sulaikyti asmenys – taip pat Lietuvos piliečiai.
Nors Italijoje oficialių skaičių apie nukentėjusius lietuvius nėra, vietinėje spaudoje vis pasirodo straipsnių apie sužeistas ar net nužudytas arba sulaikytas su narkotikais lietuvių kilmės prostitutes. Vis dėlto tvirtinti, kad visos jos – prekybos žmonėmis aukos, negalima.
Kaip savo prezentacijoje rodė Užsienio lietuvių Neformalaus bendradarbiavimo tinklo (NBT) atstovė, Ispanijos lietuvių bendruomenės pirmininkė Agneta Daukantaitė-Vansavičienė, prekybos žmonėmis atvejų pasitaiko ir kitose užsienio šalyse: pavyzdžiui, Graikijoje pati nukentėjusioji, nors ir labai įbauginta, susisiekė su Graikijos lietuvių bendruomene prašydama pagalbos.
Bendruomenės pirmininkė susisiekė su nevyriausybine organizacija Graikijoje, jai padedant, išsiaiškinta merginos buvimo vieta ir galiausiai ji laimingai grąžinta į Lietuvą.
Vis dėlto apie daugybę atvejų nesužinoma, o kartais, net kai sužinoma, tai nebūna klasifikuojama kaip prekyba žmonėmis. Kaip pasakojo Ispanijoje su prekybos žmonėmis bylomis dirbantis lietuvis advokatas Mantvydas Bucys, kai kada klasifikuoti nusikaltimo kaip prekybos žmonėmis neužtenka įrodymų.
Jo aiškinimu, veika klasifikuojama kaip prekyba žmonėmis būna tuo atveju, jei žmogus yra apgaunamas, siūlomos geros darbo sąlygos, kurių nėra, vyksta žmogaus pervežimas, gabenimas, priėmimas ir įdarbinimas.
„Be žmogaus pervežimo ar gabenimo, nėra prekybos žmonėmis nusikaltimo. Gali būti įvardijama kaip nelegalus sulaikymas, išnaudojamas ir pan., bet ne prekybos žmonėmis nusikaltimas“, – sakė jis ir pateikė pavyzdžių, kai Ispanijoje dėl prekybos žmonėmis nebuvo nubausti nusikaltimo organizatoriai, nes, pavyzdžiui, auka žinojo, kur ir kokio darbo atlikti vyksta.
Tokie atvejai sufleruoja, kad nukentėjusiųjų gali būti ir kur kas daugiau, negu skelbiama oficialiai.
Vertė auginti marihuaną
Diskusijoje dalyvavo ir policijos atašė Jungtinėje Karalystėje Linas Pernavas. Jam, einant šias pareigas, taip pat yra tekę išgirsti ne vieną lietuvio, nukentėjusio nuo prekybos žmonėmis, istoriją. Viena jų jis pasidalijo ir renginyje.
Rimo (vardas pakeistas) gyvenimas nebuvo lengvas. 2007-aisiais mirė tėtis, tad jis liko gyventi su mama, dviem vyresnėmis sesėmis ir broliu. Mama sunkiai susirgo, seserys išvyko į užsienį, o brolis ėmė piktnaudžiauti alkoholiu, todėl Rimas, dar būdamas nepilnametis, turėjo susirasti darbų, kad galėtų pragyventi.
Baigęs 10 klasių susirado paprastą, minimaliai apmokamą darbą, tačiau galiausiai situacija privedė prie to, kad jis nusprendė darbo ieškoti užsienyje. Pats ėmė dėti skelbimus apie ieškomą darbą ir netrukus sulaukė skambučio iš neprisistačiusio asmens, šis pasiūlė susitikti dėl darbo.
Kaip pasakoja L. Pernavas, susitikus mieste su tuo žmogumi, Rimui buvo pasiūlytas darbas Anglijoje, lietuviškoje įmonėje. Kai šis sudvejojo, kad ne tik nemoka anglų kalbos, bet ir neturi pinigų ten nuvykti, darbą siūlęs žmogus pasakė nesirūpinti, esą viskas bus suorganizuota, bus suteiktas apgyvendinimas, o jis sumokėti galės, kai užsidirbs.
„Po savaitės paskambino kitas, tas būsimas darbdavys. Pasakė, kad sutartą dieną išvykstam į Angliją. Ten atvažiavo sunkvežimis, vairuotojas pasakė, kad nuveš į JK. Pakeliui vairuotojas pirko ir maisto, ir atsigerti“, – dėsto L. Pernavas.
Atvykus į Angliją ir įsikūrus, kitą dieną Rimo buvo paprašyta dokumentų, neva, kad būtų įdarbintas, o vėliau atimtas ir telefonas. Tada jam pristatytos ir darbo sąlygos: teks auginti „žolę“. Pabandęs sakyti, kad nenori to daryti, sulaukė atsakymo, kad turės, jei nori atgauti telefoną, dokumentus ir kada nors grįžti į Lietuvą.
Rimas dar kažką bandė aiškinti, sulaukė smūgio į galvą, o tada buvo stipriai suspardytas. Name jis praleido apie 2 mėnesius, turėjo tvarkyti namus, daryti valgyti. Niekur išeiti negalėjo, langai užkalti, uždaryti, be to, jo niekada nepalikdavo vieno – būdavo arba jį „įdarbinęs“ žmogus, arba jo patikėtinis anglakalbis.
Po kiek laiko Rimas buvo nugabentas į kitą namą, kuriame buvo kanapių plantacijos. Jam liepta užsirašyti dienos grafiką, ką kelintą valandą daryti, ką įjungti, išjungti ir kt. Su niekuo tame name bendrauti neleido. Iš savo aukšto į kitus kambarius išeiti negali. Gavo tik telefoną, bet ne savo. Su belaidžiu ryšiu – jei lieka laiko, kad kokį filmą pažiūrėti galėtų.
Kaip pasakoja policijos atašė, pirmas dalykas, kurį darė Rimas, tai pabandė susisiekti su sese. Tačiau jo „darbdavys“ tai iškart pastebėjo, Rimą žiauriai sumušė ir prigrasino, kad jei dar kartą iškrės ką nors panašaus, jam bus sulaužytas stuburas. Tačiau per visą laiką, kiek ten praleido, Rimas būdavo mušamas ir be priežasties.
„Maždaug po dviejų mėnesių, tiksliai laiko neatsimena, jis pamatė pirmą žmogų, atvykusį į tą namą, atvykusį pas tariamą darbdavį. Jie išėjo į kiemą pasišnekėti ir, matyt, per klaidą paliko atrakintas duris. Rimas suprato, kad tai, turbūt, vienintelis šansas ir nežinia, kada bus kitas šansas, nubėgo į kitą aukštą, žinojo, kur padėti dokumentai.
Čiupo savo asmens tapatybės kortelę, kiek ten buvo pinigų, pirmą pasitaikiusį ne savo telefoną ir išbėgo pro duris. Bėgo vidiniais kiemais, pro krūmus, vengė takų, kelių. Pribėgęs, kaip pasakojo, prie nedidelės parduotuvės, jis, angliškai nemokėdamas, paprašė paprasčiausiai „SIM card“, – pasakojo L. Pernavas.
Galiausiai Rimui pavyko atsidurti pas JK gyvenantį draugą, šis, išklausęs istorijos, patarė kreiptis į Lietuvos ambasadą. Čia jam buvo parūpintas laikinas būstas, policija pradėjo tyrimą tiek Lietuvoje, tiek JK. Vis dėlto istorija dar nebaigta, o tyrimas vis dar vyksta.
Nukenčia ne tik moterys
Policijos atašė teigimu, kai kalbama apie prekybą žmonėmis, įprasta galvoti apie moteris, ypač kai kalbama apie seksualinį išnaudojimą. Vis dėlto Lietuvos statistika rodo, kad nors paskutinius porą metų nukentėjusių moterų buvo kiek daugiau, įprastai vyrų ir moterų skaičius apylygis.
„Vyrai dažniau išnaudojami priverstiniam darbui. Minėta istorija – ir priverstinis darbas, ir nusikaltimas“, – sakė jis.
Aktyvistė, Ispanijos lietuvių bendruomenės narė Ieva Čekuolytė, kalbėdama apie savo patirtį padedant nuo prekybos žmonėmis nukentėjusiems asmenims, pasakojo, kad iš tiesų ši problema yra opi ne tik tarp lietuvių, pavyzdžiui, Ispanijoje dažnai darbus atlieka žmonės iš trečiųjų šalių. Ir tai gali būti arčiau mūsų, nei pagalvojame.
„Galbūt visi esame naudojęsi vergų darbu, patys to nežinodami, pavyzdžiui, grožio salonuose vietnamietės, būna, miega tame pačiame salone ant grindų“, – savo įžvalgomis dalijosi ji.
I. Čekuolytė taip pat pristatė programėlę „Raktas“, skirtą vykstantiems dirbti į užsienį bei jų artimiesiems. Programėlėje keletu kalbų pateikiama informacija apie prekybą žmonėmis, taip pat informacija, kur kreiptis nukentėjus.
„Įrankis skirtas potencialioms aukoms ir jų artimiesiems šviesti, kaip atpažinti verbavimą ir taip toliau, o vieno mygtuko paspaudimu telefonu galima pasiekti pagalbą visą parą“, – pasakojo ji.
Diskusijos dalyviai sutarė, kad svarbiausia yra šviesti jaunimą, pasakoti apie galimas grėsmes, taip pat ugdyti kritinį mąstymą, nes daugumos situacijų užduodant tinkamus klausimus būtų galima išvengti.
