Home / BENDRUOMENĖ  / Sunkiai gyvenantiems lietuvių vaikams italas dovanoja viltį: noriu, kad jie gyvenime nugalėtų

Sunkiai gyvenantiems lietuvių vaikams italas dovanoja viltį: noriu, kad jie gyvenime nugalėtų

„Niekas negali gyventi ir viską padaryti vienas, niekas neturi jaustis vienišas ir beviltiškas. Mums reikia vienas kito. Nesvarbu, ar esame turtingi, vargšai, gražūs, negražūs ar kitokie. Bendruomenė, komanda, šeima ir jų taisyklės padeda mums jaustis vieningais ir įveikti gyvenimo problemas. Futbolas sukuria tokias dalijimosi akimirkas, tai daro ir mūsų organizacijos stovykla. Buvimas kartu suvienija!“ – teigia ne pelno siekiančios labdaros organizacijos „Hope for football“ („Futbolo viltis“) įkūrėjas Stefano Piciulin. Jos misija ypatinga – organizuoti futbolo stovyklas su įvairiais sunkumais susiduriantiems lietuvių vaikams. Naujienų portalui ITLIETUVIAI.IT italas papasakojo apie savo sąsajas su Lietuva, stovyklų tikslą ir tai, kas džiugina bendraujant su likimo išbandymų užgrūdintais lietuvių vaikais.

Greta Talat-Kelpšaitė
ITLIETUVIAI.IT

Liga paskatino padėti kitiems

Pats vaikystėje leukemiją įveikęs, o šiandien su širdies problemomis susiduriantis italas Stefano Piciulin dėl prastos sveikatos rankų nenuleidžia. Atvirkščiai – jau rugpjūčio 2-ąją 48-ąjį gimtadienį švęsiančio vyro galvoje nestinga idėjų kaip pasaulį padaryti geresne vieta gyventi.

Šiuo metu su žmona lietuve Kaune gyvenantis italas prieš daugiau nei aštuonerius metus šiame mieste įkūrė ne pelno siekiančią organizaciją „Hope for football“, kuri organizuoja futbolo stovyklas sergantiems ar vargingai gyvenantiems lietuvių vaikams. Pasak jo, viskas prasidėjo nuo idėjos ieškoti ryšių tarp Lietuvos ir Italijos bei noro padėti.

„Kurį laiką su žmona buvome Italijoje, tačiau aš labai norėjau tęsti pradėtą ​​kelią, net jei mano prasta sveikata dažnai ribojo mano veiklą. Norėjome sukurti tai, kas pritrauktų Lietuvos vaikus, o taip pat padėtų užmegzti ryšį su mano šalies kultūra, sportu“, – mintimis dalijasi stovyklos organizatorius.

Paklaustas, ar nebuvo baisu veiklą pradėti ne gimtojoje Italijoje, o Lietuvoje, vyras buvo nuoširdus.

„Aš nieko nebijau! Anksčiau 7 metus dirbau  Milano „Inter“ klubo komunikacijos skyriuje, sukūriau po leukemijos atsigavusių berniukų rinktinę. Pats esu susidūręs su šia liga ir turėjau tik 10 procentų galimybę pasveikti, tad norėjosi padėti kitiems, kurie turi problemų. Taip pat norėjau sukurti ką nors tarptautinio, o universiteto baigiamąjame darbe kalbėjau apie bendravimo, sporto problemas buvusioje Sovietų Sąjungoje – šios sritys mane visada žavėjo. Be to, dirbdamas „Inter“ klube susipažinau su lietuvių futbolininkais Mariumi Stankevičiumi ir Tomu Danilevičiumi“, – pasakoja S. Piciulin.

Finansavimo iššūkiai

Vyras atviras, nors gerų norų nestigo niekada, tačiau vykdant projektus iššūkių iškyla. Vienas jų – pagalbos ir finansavimo stoka. Ilgą laiką italas viską darė pats, jam padėjo tik keli Erasmus programos studentai.

„Man dažnai tekdavo kovoti su kontekstu, kuris jaučiamas Lietuvoje. Čia nėra tokios pačios savanorystės vizijos kaip Italijoje, taip pat nėra ir bendruomenės vizijos, ypač kai mano veikla susijusi su futbolu, o ne krepšiniu“, – pasakoja S. Piciulin.

Tačiau dabar italas džiaugiasi, mat pastaraisiais metais pavyko suvienyti jėgas su keliomis organizacijomis. Tiesa, daugiausia pagalbos vis dar sulaukiama iš Italijos, tačiau prisideda ir Kauno Apskritojo stalo klubas, buvusio futbolininko Tomo Danilevičiaus vadovaujama Lietuvos futbolo federacija, lėšų aukoja labdaros idėjas puoselėjantis Italijoje gyvenančios dviračių sporto čempionės Editos Pučinskaitės klubas „Avis Bike Pistoia“.

„Smagu, kad čempionė nori ir toliau bendradarbiauti su mumis ir daryti gera savo šaliai“, – šypsosi S. Piciulin.

Bendruomenė – stovyklos pamatas

Kaip teigia lietuviukams padedantis italas, vaikai stovyklose mokosi būti kartu ir pajausti bendruomeniškumo vertę. Jie taip pat daug treniruojasi, susipažįsta su gamta, mokosi gaminti įvairius patiekalus. Prieš porą metų vaikai yra gyvenę ir italų šeimose tam, kad išmoktų tam tikrų šeimos vertybių, tačiau čia teko susidurti ir su iššūkiais.

„Labai sunku sukurti ryšį tarp dviejų kultūrų, du pasauliai dažnai skiriasi. Dažnai Lietuvos vaikai yra brandesni nei italų, tačiau lietuviams, su kuriais dirbu, kartais trūksta tam tikrų nerūpestingų, gyvų emocijų, tam tikros laisvės“, – pastebi organizacijos „Hope for football“ įkūrėjas.

Jo organizuojamos futbolo stovyklos rengiamos tiek Lietuvoje, tiek ir Italijoje. Prieš kelias savaites iš stovyklos Italijoje grįžęs S. Piciulin jau ruošiasi rugpjūčio mėnesį vyksiančiai stovyklai Plungėje. Čia dalyvaus įvairių problemų turintys vaikai nuo 13 iki 17 metų.

„Vaikai bendrauja ir tiki manimi, nes su jais aš esu savimi, todėl aiškiai pasakau, kad visi turime problemų ir kad jie nėra problema, kad jie yra ypatingi. Geriausios akimirkos yra tada, kai jie vadina mane tėčiu, labai gerbia“, – S. Piciulin.

„Manęs paprašė dirbti su rizikos grupės vaikais, kurie turi sunkių traumų ar elgesio problemų. Dažnai jie patiria diskriminaciją Lietuvoje. Tačiau jie nėra blogi vaikai, jie tiesiog išgyveno daug sunkumų, o visuomenė dažnai jų nepalaikė. Jie neturėtų būti diskriminuojami, jie turėtų būti laikomi ypatingais, kaip ir visi. Juk kas gi neturi problemų?“, – retoriškai klausia vaikų problemoms neabejingas italas.

Stovykloje Italijoje dalyvavo ir du onkologines ligas įveikę vaikai, kuriuos globoja buvusio krepšininko Rimanto Kaukėno paramos fondas „Rimanto Kaukėno paramos grupė“,taip pat noriai bendradarbiaujantis su italo įkurta labdaros organizacija.

Ypatingas kiekvienas

Pasiteiravus, kaip vaikų gyvenimas pasikeičia po stovyklos, S. Piciulin neslepia – daugelis vaikų grįžę namo pasimeta. Prisimindami stovyklą jie mano, kad tai tebuvo iliuzija. Grįžus jiems tenka susidurti su kur kas baisesne tikrove, kurioje slypi ir daug skausmo. Dalis italo stovyklose atostogaujančių vaikų – našlaičiai ar gyvena socialinių darbuotojų prižiūrimose šeimose, kur vyksta sudėtinga kova su alkoholiu.

„Vaikai bendrauja ir tiki manimi, nes su jais aš esu savimi, todėl aiškiai pasakau, kad visi turime problemų ir kad jie nėra problema, kad jie yra ypatingi. Geriausios akimirkos yra tada, kai jie vadina mane tėčiu, labai gerbia. Gerai prisimenu futbolo veiklą, kurią prieš daugelį metų vykdėme Kauno Technologijos Universitete. Tada dažnai nerūpestingai palikdavau telefoną ar piniginę, bet nė vienas iš vaikų niekada nebandė jų pavogti.

„Noriu tų vaikų pergalės. Noriu, kad jie laimėtų sporte, nugalėtų gyvenime, kad galėtų jaustis ypatingi skirtingų patirčių dėka ir tapti laimingais žmonėmis“, – šypsosi S. Piciulin.

Italijos kalnuose jie taip pat dažnai mane palaikė pasivaikščiojimų metu, nes turiu rimtų širdies problemų. Ar našlaičiai yra nusikaltėliai? Ar jie yra monstrai? Ne. Mes visi esame ypatingi: tiek italai, tiek lietuviai, mums tik reikia vienas kito klausytis“, – pabrėžia vaikus nuoširdžiai palaikantis S. Piciulin.

Vyras tikina norintis ne tik rengti futbolo stovyklas, bet ir atidaryti sporto centrą, kuris būtų skirtas globoti vaikus, gyvenančius vaikų namuose, rizikos šeimose, turinčius autizmo ar hiperaktyvumo sutrikimų.

„Norėčiau, kad būtų du centrai, vienas Lietuvoje ir vienas Italijos kalnuose. Jie padėtų lietuviams ir užsieniečiams sukurti tarptautinę sinergiją. Norėčiau, kad šiame centre būtų vykdoma futbolo veikla ir išbandomos kitos sporto šakos. Taip pat italų, anglų kalbos pamokos, dailės terapija, vykdomi sporto seminarai, suteikiama psichologinė parama vaikui, išgyvenančiam stiprią traumą po patirto psichologinio ar fizinio smurto“, –  ateities planais dalijasi stovyklų organizatorius.

Futbolas gali pakeisti gyvenimą

Nuo pat vaikystės futbolas yra neatsiejama ir paties italo gyvenimo dalis. Kaip teigia S. Piciulin, be šio sporto jis savo kasdienybės nė neįsivaizduoja.

„Futbolas man reiškia viską. Tai man įrankis parodyti, kad galiu būti naudingas net ir turėdamas 80 procentų negalią. Įrankis, leidžiantis pasijusti tėvu, leidžiantis išlikti kartu su kitais ir pasiekti pergalę mūsų gyvenimo čempionate. Pasitelkę futbolą vaikai gali perkeisti savo gyvenimą, skausmą paversti pergale. Skausmas tampa pozityviu ingredientu norint pasiekti pergalę, pakeisti savo gyvenimą, tačiau reikia tai padaryti ne vieniems, o kartu su kitais. Noriu tų vaikų pergalės. Noriu, kad jie laimėtų sporte, nugalėtų gyvenime, kad galėtų jaustis ypatingi skirtingų patirčių dėka ir tapti laimingais žmonėmis“, – šypsosi S. Piciulin.

Norintys paremti Stefano Piciulin organizuojamą leukemija sergančių bei vaikų namuose gyvenančių Lietuvos vaikų stovyklą „Hope for Football“, tai galite padaryti čia.

Straipsnis parengtas pagal Lietuvių fondo finansuojamą projektą „Italijos lietuvių bendruomenės veiklos efektyvinimas

NĖRA KOMENTARŲ

SKELBTI