Savaitgalį šalia Venecijos esančioje stovyklavietėje susibūrė apie 80 lietuvių kalbai ir tradicijoms neabejingų užsienio lietuvių. Iš visos Italijos atvykę tautiečiai susipažino su senovinėmis Joninių tradicijomis ir papročiais, dalyvavo iš Lietuvos atvežtame interaktyviame spektaklyje – žygyje ir vedami lietuvės gidės aplankė Veneciją ir šalia esančias salas. Tokio pobūdžio stovykla Italijoje vyko pirmą kartą. Stovyklos organizatoriai – Virtuali ir kontaktinė lituanistinė Italijos mokykla pasidalinti patirtimi pakvietė ekspertus iš Jungtinės Karalystės – 10 metų tokių renginių organizavimo patirtį turinčius stovyklos „Gintarėliai“ atstovus. Visą savaitgalį nuo didžiųjų ir mažųjų dalyvių veidų nedingo šypsenos – Italijos lietuviai džiaugėsi galimybe dalyvauti išskirtiniame renginyje ir smagiai praleisti tris dienas su tautiečiais iš visos šalies.

Ana Vengrovskaja
ITLIETUVIAI.IT

Susipažino ir vaikai, ir tėveliai

Birželio 7-9 dienomis vykusios stovyklos organizatoriai – Virtualios ir kontaktinės lituanistinės Italijos mokyklos (VKLIM) komandos nariai pasakoja, kad jau keletą metų stebėjo, kaip kolegos iš kitų šalių organizuoja lituanistines stovyklas ir svajojo tokią surengti ir Italijoje.

„Tai buvo mūsų svajonė. Žiūrėdavome į kitų šalių mokyklas, kurios organizuoja tokias stovyklas. Mūsų mokykla netikėtai gimė per Covid pandemiją – matėme, kad vaikų yra, kad šeimos bendrauja, draugauja, vaikai laukia susitikimų ir su baltu pavydu žiūrėdavome, kaip tos stovyklos vyksta kitose šalyse. Aišku, su vaikais vykstame į stovyklas Lietuvoje, bet norėjome kad įvyktų ir čia, kur mes gyvename. Šiais metais pasiryžome. Tai yra pirmas savaitgalinis bandymas su tėveliais, pasižiūrėjome, kaip šeimos jaučiasi, daug ko išmokome“, – sako lituanistinės mokyklos bendraįkūrėja, Italijos lietuvių bendruomenės pirmininkė Elzė Simonkevičiūtė-Di Meglio.

Kita VKLIM bendraįkūrėja, Pjemonto lietuvių bendruomenės pirmininkė Aurelija Orlova pasakoja, kad pagal tėvelių prašymus mato, kad tokioms ir ilgesnėms stovykloms yra paklausa. Pasak Italijos lietuvės, svarbiausias stovyklos tikslas buvo tas, kad tiek vaikai, tiek tėvai vieni su kitais susipažintų ir praleistų laiką kartu, nes daug atvykusių dalyvių lanko tik virtualias pamokas ir neturi galimybės matytis gyvai.

• 

„Pagrindinis stovyklos tikslas – kad tėveliai susipažintų tarpusavyje, nes visi mes turime tų pačių problemų lituanistiniame kelyje, tad svarbu sukurti bendrystės ryšį, taip pat kad ir vaikai susipažintų, atsirastų daugiau noro lankyti mokyklą. Visgi yra skirtumas, ar susitinki virtualiai ar gyvai. Tik kelios lituanistinės mokyklos Italijoje yra kontaktinės, dauguma pamokų vyksta online, tad norėjome, kad mažieji susipažintų ne tik per kompiuterio ekraną, bet ir tiesiogiai. Svarbiausia visgi, kad susipažintų tėvai – nes jeigu mama ar tėtis nejaus tos dvasios, kad tai reikalinga, kad vaikui patinka – jie ir neprijungs prie nuotolinės pamokos“, – sako A. Orlova.

Turėtų tapti tradicija

Pašnekovės lietuviškų renginių organizavime jau turi nemažai patirties, kol kas panašiausias į šį renginį buvo jų 2021 m. organizuotas lituanistinių mokyklų ir šeimų sąskrydis „Draugystės tiltas“.

E. Simonkevičiūtė-Di Meglio tikisi, kad per „Draugystės tilto“, kitų renginių ir stovyklos Venecijoje organizavimą sukaupta patirtis leis kitais metais surengti panašią, o galbūt ir ilgesnės trukmės stovyklą šeimoms arba tik vaikams.

„Labai norėtųsi, kad šita mūsų mokyklos vaikų ir bendruomenės narių šeimų stovykla taptų tradicija. Kitais metais tokia stovykla galėtų trukti ir savaitę – taip, kaip mūsų vaikai išvažiuoja su itališkom mokyklom – arba vyktų taip pat tris dienas, bet be tėvų. Noras yra didelis. Yra daug vaikų, kurie gyvena vieni šalia kitų ir susitinka savo regionuose, bet taip pat yra daug vaikų, kurie matosi tik per kompiuterio ekraną, o stovykloje gali susitikti ir pabendrauti“, – sako Romos lietuvė.

Pasak pašnekovės, stovykloje vaikai pamato, kad yra ne vieni, kad visoje Italijoje yra daug šeimų, kur naudojamos kartu ir italų, ir lietuvių kalbos, kad lietuvių kultūra egzistuoja visoje Italijoje.

VKLIM komandos narė, Veneto lietuvių bendruomenės pirmininkė Dalia Martusevičiūtė sako, kad jos vadovaujama jauna bendruomenė (ji skaičiuoja šeštus gyvenimo metus) galėjo prisidėti prie pirmosios tokios stovyklos Italijoje organizavimo.

„Pas mus Venete kontaktinės mokyklos dar nėra, tad džiaugiuosi, kad sukūrėme galimybę regiono šeimoms susitikti gyvai su mokytojomis ir tarpusavyje. Norėčiau, kad ta patirtis augtų ir kad subręstume iki to, kad ir pas mus regione atsirastų kontaktinė lituanistinė mokykla,“ – tikisi Veneto lietuvė.

Pašnekovė tikina, kad kiekviename iš Veneto bendruomenės organizuojamų renginių svarbią vietą užima veiklos vaikams.

„Nuo pat mūsų bendruomenės atsiradimo dienos tikslas visada buvo galvoti apie vaikus – mes, suaugę, išvažiavome iš Lietuvos turėdami kultūrinę atmintį, bet turime galvoti ir apie ateities kartą – jeigu mes neperduosime tos kultūrinės atminties, tradicijų – jos išnyks. Per visus mūsų susitikimus ir šventes buvo keliama idėja, kad atsirastų lituanistinė mokykla. Nors neturime reguliarių pamokų, susitikimų metu visada sugalvojame kažkokią edukacinę programą vaikams“, – sako Veneto lietuvių bendruomenės pirmininkė.

Atvyko ekspertai iš Jungtinės Karalystės 

Penktadienio ir šeštadienio veiklas šeimų stovykloje sukūrė ir vedė iš Portsmuto (Jungtinė Karalystė) atvykusi organizacijos „Gintarėliai“ komanda. Savanorišku pagrindu veikianti organizacija jau dešimtmetį rengia įvairios trukmės stovyklas Jungtinėje Karalystėje gyvenantiems vaikams ir šeimoms bei įvairius lietuviškus renginius. Po „Gintarėlių“ sparnu veikia ir dvi lituanistinės mokyklos – virtuali „Banga“ ir kontaktinė šeštadieninė mokykla „Jūra“.

Į stovyklą Venecijoje atvyko „Gintarėliai“ įkūrėja ir vadovė Gintarė Ulevičiūtė, mokytojos Ingrida, Ilma ir Diana, o tai pat penki jaunieji lituanistinių mokyklų absolventai – JK gimę ir augę jaunuoliai Marius, Mantas, Inesa, Lina ir Emilija puikiai išmoko lietuviškai ir penktadienio popietę patys vedė užsiėmimus Italijos tautiečiams.

• 

• 

• 

• 

Visą šeštadienį grupėmis suskirstyti stovyklautojai dalyvavo įvairiose dirbtuvėse ir užsiėmimuose artėjančių Joninių tematika – kūrė laužus, ieškojo paparčio žiedo, dainavo sutartines, suko ratelius, pynė vainikus, įvairiomis technikomis kūrė darbelius – mandalas, sapnų gaudykles, puošėsi augalų tatuiruotėmis. Užsiėmimuose dalyvavo VKLIM mokytojos ir sėmėsi patirties iš JK kolegių.

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

„Gintarėliai“ įkūrėja G. Ulevičiūtė tikisi, kad perduota patirtis padės šią stovyklą padaryti kasmetinę.

„Su viena stovyklos organizatorių Aurelija Orlova palaikome ryšius, stebime viena kitos veiklą, bendraujam lituanistinių mokyklų klausimais. Idėja, kad būtų smagu sukurti kokią nors stovyklą Italijoje, išsirutuliojo labai natūraliai. Su mielu noru sutikome prisidėti bei sukurti ir įgyvendinti programą ir apmokyti VKLIM komandos narius, parodyti, kas veikia, kaip suburti žmones, kaip juos užimti, kaip perteikti turinį. Pasidalinome su Italija mūsų sukaupta gerąja patirtimi. Pagrindinis noras būtų, kad tokios stovyklos pas jus vyktų reguliariai – kad kiekvieną vasarą turėtumėte galimybę susiburti ir kad žmonėms atsirastų džiaugsmas ir laimė pabūti, kad jie galvotų: „kaip mes nuostabiai praleidome laiką ir kaip buvo verta tas penkias valandas keliauti“, kad tai taptų Jūsų tradicija“, – viliasi „Gintarėliai“ vadovė.

• 

G. Ulevičiūtė pasakoja, kad, nors dirbtuves vedančios mokytojos nekalbėjo itališkai, kalbos barjero nebuvo ir su dalyvavusiais vaikais jiems puikiai pavyko susikalbėti lietuviškai.

„Jokio barjero nepajautėme. Pirmos vaikų grupės mane nustebino – vaikai kalba lietuviškai, yra tų, kurie net labai gerai kalba ir žino daug gražių žodžių. Ir, be abejonės, labai jaučiasi, jei vaikas ilgesnį laiką lanko lituanistinę mokyklą. Tas tikrai yra būtinybė norint išsaugoti kalbą,“ – sako JK lietuvė.

Iš JK atvykusi virtualios mokyklos „Banga“ mokytoja Ingrida Rukuižienė susirinkusiuosius mokė pinti vainikus, Joninių dainų ir žaidimų bei netikėtos tekstilės dažymo technikos.

„Labai įdomi patirtis. Pasidalinome, ką rengiame Anglijoje, kokios stovyklos pas mus vyksta, kokie užsiėmimai. Mūsų veiklose dalyvavo ir mažiukai, ir tėveliai – išbandė įvairias veiklas, viskas buvo susiję su labai tradicine lietuviška švente – Joninėmis. Bandėme perduoti dalelę Lietuvos – kokie žaidimai būdingi šiai šventei, kokios dainos – dainavome visi kartu,“ – sako I. Rukuižienė.

Stovykloje dalyvavusios VKLIM mokytojos domėjosi, kokias užduotis Joninių tema galima paruošti šeimoms kontaktinių susitikimų metų.

„Kadangi dirbu tik virtualiose pamokose, man buvo labai svarbu pamatyti, kaip kolegos su vaikais dirba kontakte, o taip pat kaip dirbama su šeimom, kokias paruošia užduotis. Domėjausi ir praktiškais klausimais – kur galima gauti priemones, kaip pasiruošti toms visoms veikloms. Buvo labai naudinga, parsivešiu daug naujų veiklų ir žinių, kaip informaciją perteikti paprastai, kaip galima švęsti Jonines su vaikais“, – sako VKLIM mokytoja Vilma Ramella-Paia.

Iš Lietuvos atvyko inovatyvus teatras

Visi stovyklos dalyviai buvo suskirstyti į kelias grupes, tad galėjo dalyvauti kiekvienoje suplanuotoje veikloje. Organizatoriai iš Lietuvos pasikvietė ir išskirtinį svečią – scenos menų organizaciją „Teatro istorijos“, kuri atvežė inovatyvų spektaklį – žygį vaikams ir suaugusiems „Brūzgynų eilės“. 

Spektaklyje „Brūzgynų eilės“ per ausines skambėjo Vainiaus Bako, Dainiaus Gintalo, Daivos Čepauskaitės, Antano A. Jonyno, Valdemaro Kukulo, Marcelijaus Martinaičio ir Antano Baranausko eilės, lietuviškai įgarsintos gerai žinomų Lietuvos aktorių. 

Interaktyvaus spektaklio metu Vaidotas (aktorius Artūras Dubaka) žiūrovus lydėjo lietuvių poetų eilėraščių keliais. Pagrindinis personažas apjungia spektaklio elementus, sukdamas žiūrovams vientisą poetinės kelionės patirtį, papildytą žaidybiniais elementais, interaktyviomis, į veiksmą įtraukiančiomis veiklomis, žiniomis apie slaptą medžių gyvenimą, medžių kalbą ir net miško internetą. Pasirodymo metu atgijo pop-up skulptūrinės, tunelinės knygos, spektaklyje tampančios miško teatro scenomis eilėraščių vyksmui ir jo herojams skleistis. 

• 

• 

• 

• 

• 

Įprastai šis spektaklis vyksta Lietuvos kraštovaizdžio pažintiniuose takuose, o Venecijoje kūrėjai turėjo prisitaikyti prie visiškai kitokios aplinkos.

„Vieta tikrai buvo kitokia. Bandėme ieškoti žaliųjų erdvių ir taikėmės prie aplinkybių. Dažniausiai spektaklį rodome lietuviškame kraštovaizdyje, net ir kitose pasirodymuose Italijoje buvo vaizdai į kalnus, buvo miškas, upė. Čia buvo nedidelis parkelis ir vaizdas į jūrą, į Veneciją, tai labai pabrėžė skirtumą tarp Lietuvos ir Italijos kraštovaizdžių, eilės pabrėžė daugiau tai, ko čia nėra, negu paryškino tai, kas yra.

Visgi spektaklis yra daugiaplanis, yra daug temų. Mes nesame prisirišę prie vieno vaizdo, norėjome parodyti spektaklį būtent Italijos lietuviams ir mums tai buvo nauja patirtis. Spektaklis suskambėjo naujai. Pamatėme kraštovaizdį žiūrovų – Italijos lietuvių – akimis. Kai kurie tekstai, pavyzdžiui, Lietuvos dainos, mūsų šalies žiūrovams prabėgdavo pro ausis, o Italijoje viskas suskambėjo labiau nostalgiškai. Einant lagūna tie žodžiai visai kitaip skamba“, – sako spektaklio režisierė Kristina Maurusevičiūtė.

Kelias dienas prieš stovyklą scenos menų organizaciją „Teatro istorijos“ spektaklį parodė ir Turine, kūrėjų atvykimą į Italiją rėmė Lietuvos kultūros taryba.

• 

• 

• 

• 

• 

• 

Galėjo pabendrauti ir priartėti prie gamtos

Į pirmąją tokio pobūdžio stovyklą šalyje atvyko šeimos iš visos Italijos – nuo pietuose esančio Benevento miesto iki šiaurės vakarų regiono Pjemonto sostinės Turino.

Vietiniame Veneto regione gyvenanti Meilė Remeikytė į stovyklą atvyko su devynmečiu sūnumi Francesco.

„Būtų nuostabu, jei ateityje vyktų tokios vasaros stovyklos su lietuviškom tradicijom, kultūra, žaidimais, kur vaikai galėtų praleisti savaitę.“

„Atmosfera nuostabi, daug emocijų, jautiesi tiesiog lietuvis. Prisimeni tradicijas, kalbą – tai yra labai malonu, juk gyvendami Italijoje daugiau kalbame itališkai, nei lietuviškai. Šaunu, kad atvažiavo tautiečiai iš visos Italijos. Būtų nuostabu, jei ateityje vyktų tokios vasaros stovyklos su lietuviškom tradicijom, kultūra, žaidimais, kur vaikai galėtų praleisti savaitę. Iš veiklų man labiausiai patiko pinti vainiką, prisiminiau savo vaikystę, kaip iš pienių, ramunių pindavome vainikus vasarą kaime. Prisiminiau tas tradicijas, kur močiutė perdavė. Mano sūnui Francesco patiko viskas, ypač meistrauti įvairius darbelius, pavyzdžiui, sapnų gaudyklę pelėdą,“ – sako Veneto lietuvė.

Iš Bolonijos su trimis dukromis (4, 7, ir 9 metų) atvykusi Jūratė Štelemekaitė pasakoja, kad stengiasi dalyvauti panašiose renginiuose, nes dukros turi galimybę lietuviškai pabendrauti su bendraamžiais.

„Šis spektaklis turėjo būti pajaustas – jo negali nei užfiksuoti, nei nufotografuoti, nei aprašyti. Labai įdomus, netikėtas spektaklis, tokiame dar nėra tekę būti.“

„Tikėjausi, kad stovykloje bus įdomu – tą ir radau. Labai nustebino spektaklis „Brūzgynų eilės“. Aš mėgstu viską užfiksuoti, fotografuoti, o šis spektaklis turėjo būti pajaustas – jo negali nei užfiksuoti, nei nufotografuoti, nei aprašyti. Labai įdomus, netikėtas spektaklis, tokiame dar nėra tekę būti.

Patiko veiklos su šokiais ir dainom, patiko dažyti medžiagas. Dukrelės labai laukė kelionės, esame buvę „Draugystės tilto“ renginyje Romoje, buvome Italijos lietuvių suvažiavime 2023 m. rugsėjo mėnesį – ten irgi buvo visokių veiklų mažiesiems. Vaikams yra smagu ne tik dalyvauti tose veiklose, bet ir pabūti visiems kartu, jie laukia to bendravimo“, – pasakoja viena iš VKLIM filialo, kontaktinės lituanistinės mokyklos Bolonijoje „Saulė“ įkūrėjų. 

• 

Virš 20 metų Romoje gyvenanti Jolita Zakšauskaitė į Veneciją atvyko su dukromis – devynerių metų Gaia ir dvylikos Julija.

„Lietuvos trupinėliai Italijoje yra tokie reti ir bet koks renginys, bet kokia forma – ar muzikine, ar kūrybine, ar dirbtuvių – yra ypatingas ir nenorėjau praleisti tokios progos.“

„Buvo gera dalyvauti lietuviškoje veikloje, nes tie Lietuvos trupinėliai Italijoje yra tokie reti ir bet koks renginys, bet kokia forma – ar muzikine, ar kūrybine, ar dirbtuvių – yra ypatingas ir nenorėjau praleisti tokios progos. Man patiko priartėti prie Joninių, jos buvo paminėtos labai detaliai, su archajiškomis tradicijomis. 

Išvykau iš Lietuvos prieš 23 metus, tad daugelio detalių neatsimenu. Joninių paminėjimas, sutartinių dainavimas, prausimasis rasa, vandens apeigų prisiminimas buvo kaip grįžimas į vaikystę. Vaikams labiausiai patiko kontaktiniai, rankų darbo užsiėmimai ir teatras – priartėjimas prie gamtos, pasikalbėjimas su medžiais – dar tokio nebuvo mačiusios“, – sako pašnekovė.

• 

Taip pat iš Romos atvykusi Svetlana Lazareva džiaugiasi, kad penkiamete dukrelė Olivia stovykloje susitiko su jau pažįstamomis, Romos lituanistinėje mokykloje „Bitutė“ sutiktomis draugėmis.

„Ši stovykla mums buvo didelis siurprizas, labai miela atsiminti savo vaikystę – pati žaisdavau tuos žaidimus, šokau, ir buvo smagu mūsų kultūrą parodyti dukrai. Olivia lanko ir virtualias, ir kontaktines pamokas, tad matau skirtumą – kai vaikai susitinka gyvai, užsiėmimai vyksta kitaip. Aišku, ir virtualiose pamokose su mokytoja Vilma mokytis yra nuostabu“, – sako prieš pusantrų metų į Italijos sostinę iš Niujorko (JAV) persikėlusi lietuvė.

„Malonu kalbėti lietuviškai, turėti šansą nepamiršti kalbos. Gyvendama JAV kartais net pamiršdavau, kaip kas nors sakoma lietuviškai, visgi, kai gimė dukra, viskas pasikeitė – galvoju, kaip kiekvieną sakinį pasakyti taisyklingai.“

„Labai laukėme stovyklos, skaitėme programą, planavome, kaip atvažiuoti. Susipažinome su labai daug lietuvių, nesitikėjau, kad tiek daug susirinks. Malonu kalbėti lietuviškai, turėti šansą nepamiršti kalbos. Gyvendama JAV kartais net pamiršdavau, kaip kas nors sakoma lietuviškai, visgi, kai gimė dukra, viskas pasikeitė – galvoju, kaip kiekvieną sakinį pasakyti taisyklingai. Kalbėjome stovykloje su viena mama – kai vaikai auga Lietuvoje ir daro klaidas, to nepastebi, o gyvendamas užsienyje stengiesi, kad visada kalbėtų taisyklingai. Pastebiu, kad svarbu mokyti ir dainų, ir eilėraščių, ir pasakų“, – mintimis dalijasi S. Lazareva.

Romos lietuvė džiaugiasi, kad dirbtuvių metu su dukra sukūrė daug rankdarbių, kuriais galės papuošti namus.

„Labai patiko rankdarbiai, laužo kūrimas, dainavimas, šokiai, iš Lietuvos atvažiavęs teatras – net sunku išsirinkti mėgstamiausią veiklą“, – sako pašnekovė.

ITLIETUVIAI.IT su pašnekovais kalbėjosi šeštadienio popietę, vakare dalyvių laukė improvizacijų vakaras, dainos, linksmybės, o sekmadienį su Veneto lietuve, rašytoja ir profesionalia gide Kristina Janušaitė-Valleri Italijos lietuviai ir svečiai iš JK aplankė Veneciją bei Murano ir Burano salas. Plaukdami laivu Italijos lietuviai taip pat dalyvavo užsiėmimuose Venecijos tema — klausėsi istorinių pasakojimų, sprendė kryžiažodžius, atsakinėjo į klausimus.

„Kad stovykla pavyko įsitikinau jau šeštadienio vakarą stebint vaikų ir tėvelių improvizacinį Joninių spektaklį. Pasidalinę roles dalyviai atvaizdavo stovyklos „Gintarėliai“ vadovės Gintarės Ulevičiūtės skaitomą pasakojimą. Jeigu stovyklos pradžioje tėveliai ir vaikai dar buvo kiek susikaustę ir nedrąsūs dalyvauti veiklose, tai šiame spektaklyje išsiskleidė, nebijojo pasirodyti, drąsiai atliko savo vaidmenis ir juokino žiūrovus. Štai čia pasijuto vienybė ir stiprus ryšys tarp vaikų, tėvelių, mokytojų, klasės draugų, dėl kurių ir organizavome stovyklą,“ – renginiui pasibaigus pasakojo viena iš stovyklos organizatorių A. Orlova.

• 

Straipsnis parengtas pagal Lietuvių fondo finansuojamą projektą „Mes – lietuviai“