Home / Be vietos  / Venecijos karnavalas: pasislėpus po paslaptinga kauke

Venecijos karnavalas: pasislėpus po paslaptinga kauke

Venecija yra ko gero vienintelė vieta pasaulyje, nesulaikomai smenganti į jūrą, o žmonės ne tik kad neskuba palikti šio žemės lopinėlio, bet plūsta į jį nenutrūkstamais srautais. Ypač magiška šio miesto trauka sustiprėja žiemą, Venecijos karnavalo metu.

 

Venecijos karnavalas – stebuklingas laikas, kuomet istorija, tradicijos, aistros bei slaptos svajonės ištrūksta į laisvę ir materializuojasi. Kiekvienas, pasislėpęs po kauke, gali nesivaržydamas būti tuo, kuo trokšta. Kaip tik tokią idėją ir stengėsi įgyvendinti 1094 aisiais šventę sugalvojęs miesto dožas Vitale Falier. Duonos savo pavaldiniams jis nedalino, tačiau suteikęs laisvę žaisti, įžiebė iki šiol neblėstančias Venecijos karnavalo aistras. Tų laikų šventė prasidėdavo jau spalio pradžioje ir tęsdavosi iki pat Užgavėnių, kuomet miesto gyventojai ir svečiai užsidengdavo veidus kaukėmis. Paprastos, dažniausiai baltos spalvos kaukės turėjo garantuoti anonimiškumą. Net ir kreiptis vienam į kitą vardu buvo laikoma blogo skonio ženklu. Susitikę gatvėje žmonės sveikindavosi: “Laba diena, Kauke!” (it. Buongiorno, Siora Maschera!). Moterys tapdavo vyrais, vyrai-moterimis, turtuoliai, vargšai, kilmingieji, vergai, net kunigai ir vienuolės pasislėpę po kaukėmis leisdavo sau… viską!

 

Šiandien įspūdingomis, prašmatniomis ir kartais itin brangiomis kaukėmis stengiamasi nustebinti bei išsiskirti iš minios. Rungtyniaujama, kas sulauks daugiau dėmesio ir bus dažniau fotografuojamas. Kanaluose siūbuojančios gondolos, aikštės ir siaurutės gatvės Calle mirga nuo akrobatų, šokėjų, pantomimos aktorių pasirodymo. Visi linksminasi, šoka, dainuoja ar tiesiog flirtuoja. Juk taip paprasta užsidėjus kaukę įsilieti į siautulingą Venecijos karnavalą.

 

Angelo skrydis

 

Šiemet Venecijos karnavalas prasidėjo sausio 27 ir tęsis iki vasario 13 d. Jau daugybę amžių per patį vidurdienį šv. Morkaus aikštėje nuskambėję varpai praneša apie šventės atidarymą, o virš tūkstantinės minios praskrieja simbolinis angelas. Beje, pirmasis “angelas” buvo vyriškos giminės turkas. Prišvartavęs savo valtelę prie aikštės esančiame uoste ir nuo jos iki varpinės nutiesęs lyną, paslaptingasis vyras apstulbusios minios akivaizdoje sėkmingai įveikė visą atstumą. Maža to, pasiekęs dožų rūmus, nepažįstamasis atliko žadą gniaužiantį šuolį į orą ir pasveikino to meto valdovą. Dožui pasirodymas taip patiko, jog akrobatas buvo gausiai apdovanotas, o jo pasirodymas oficialiai įtrauktas į Venecijos karnavalo programą bei pavadintas “Turko skrydžiu”.
Nuo to laiko daug kas įvairiais būdais bandė pakartoti sudėtingą pasirodymą, tačiau 1759 metais tragiškai pasibaigęs skrydis visus tolimesnius bandymus nutraukė. Sukrečianti nelaimė ilgam paliko žymę karnavalo istorijoje, o skristi virš minios buvo patikėta dideliam baltam dirbtiniam balandžiui. Naujas pasirodymas buvo pavadintas “Balandžio skrydžiu”. Ant ištempto lyno siūbuojantis paukštis trumpam sustodavo aikštės viduryje ir virš minios pasipildavo dosnus konfeti ir karamelių lietus.
Pasikeitus tūkstantmečiui, Venecijos gyventojai nutarė sugrįžti prie senųjų tradicijų ir dirbtinį paukštį pakeisti… gyva mergina. Kiekvienais metais garbė įkūnyti virš aikštės skriejantį angelą tenka vis kitai gražuolei, „Marijų šventės” konkurso nugalėtojai. Beje, „Marijų šventė” yra neatskiriama Venecijos karnavalo dalis, o pats renginys yra senesnis net už karnavalą!
Pasakojama, jog nuo maždaug 943 metų mieste vykdavo apeigos, skirtos Mergelei Marijai. Ta proga vienoje iš Venecijos bažnyčių būdavo švenčiamos net dvylikos merginų vestuvės. Laimingomis galėjo tapti tik pačios gražiausios iš neturtingiausių miesto gyventojų. Visoms dvylikai būdavo suteikiamas Marijos vardas, o Venecijos kilmingieji paaukodavo ne tik prabangius vestuvinius rūbus, bet ir kraitines brangenybes. Tiek gėrio vienoje vietoje nepastebėta neliko, todėl kartą šventinės ceremonijos metu į bažnyčią įsiveržė pulkas piratų ir pagrobė visas nuotakas. Laimei, plėšikai toli nenubėgo. Merginos buvo išlaisvintos, brangenybės atgautos, o tokiam įvykiui atminti Venecijoje liko Merginų uostas (it. Porto delle Donzelle).
Tradicija atrinkti dvylika gražiausių miesto merginų išliko iki šių dienų. Venecijos karnavalo metu, dažniausiai pirmojo šeštadienio popietę, merginos ir jas lydintis gausus muzikantų, šokėjų ir šiaip palaikančiųjų būrys atkeliauja iki šv. Morkaus aikštės, kur išrenkama gražiausia iš gražiausių. Būtent ji ir tampa Venecijos angelu, kasmet išdidžiai skriejančiu virš tūkstantinės karnavalo minios.

 

Būk, kuo nori!

 

Venecija – magiška, nuostabi ir nenuspėjama. Niekada nežinai, kada ji iškrės šlapią pokštą. Vasarą kanalų vanduo ne vienam susuka nosį. Rudenį ir žiemą miestas dosniai laistomas vandeniu ir apsigaubia rūkais. Šaltis ir drėgmė negailestingai smelkiasi po oda, todėl ištirpti karnavalo minioje geriausia įsisukus į šiltą neperšlampamą apsiaustą ir pasislėpus po tradicine šventės kauke. O kaukių pasirinkimas – didžiulis! Po miestą nutaisęs gudrią išraišką išdidžiai vaikštinėja senas ir gobšus Venecijos pirklys Pantalone (liet. Kelnės), visur nosį kiša, šokinėja ir vaiposi spalvotasis Arlekinas. Prie savų ir svetimų priekakabiauja dryžuotai apsirengęs Brighella, o minią kvepalais įdarytais kiaušiniais dažniausiai apmėto Mattaccino. Ypač įspūdingai atrodo Daktaras Maras (it. Dottor Peste). Sunkų periodą menantis personažas šiurpina ilgu juodu apsiaustu ir milžinišką baltą snapą primenančia nosimi. Į ją maro metu gydytojai įsidėdavo tam tikrą filtrą, padarytą iš druskos, česnako, rozmarino ir kitų augalų. Nuo ligos apsaugoti turėjo ir akiniai, pirštinės bei lazdelė, kuria liesdavo ligonius. Šiandien Daktaro kaukė virto savotišku talismanu, galinčiu apsaugoti karnavalo dalyvius nuo ligų. Tikima, jog į ką nukrypsta lazdelė, tas gali ramiai džiaugtis žiema nebijodamas peršalti.
Senovėje už dožų rūmų rinkdavosi labai ypatinga publika Niaga (it. Gnaga). Taip buvo vadinami vyrai, persirengę kaimo merginų rūbais. Vieni jų veidus prisidengdavo katės kauke, o ant rankos pakabintame krepšelyje nešiodavosi gyvą kačiuką. Kiti transvestitai išdidžiai vaikštinėdavo vilkėdami spalvotas sukneles, lydimi būrio jaunuolių ir vietoj įprastų užgauliojimų mėgavosi gausiais komplimentais.
Moterys veidus slėpė po nebyliąja kauke Moretta. Tokį pavadinimą kaukė gavo todėl, jog vidinėje jos pusėje, burnos lygmenyje buvo įsiūta nedidelė saga. Kaip tik už jos lūpomis ir dantimis moterys laikydavo veidą slepiančią kaukę. Dažniausiai juoda, nėriniais, plunksnomis ar vualiu dekoruota Moretta žadino aplinkinių smalsumą ir atrodė labai viliojančiai.
Vyrai karnavalo metu dėvėjo itin populiarias Bauta kaukes. Juodai baltas derinys ideliai tiko paslėpti tikrąjį žmogaus veidą: juodas apsiaustas, didelė juoda skrybėlė ir Larva vadinama balta kaukė. Išvertus iš lotynų kalbos, Larva reiškia ir vaiduoklį, ir kaukę. Bauginančiai atrodantis kostiumas itin gąsdino vaikus. Maža to, norėdami atbaidyti mažuosius smalsuolius, kaukėti vyrai praeidami tyčia lodavo tarsi šunys: “bau bau!”. Tikima, jog toks itališkas šunų lojimo pamėgdžiojimas ir davė kaukei pavadinimą – „Bauta”. Beje, apatinė šios kaukės dalis gerokai atsikišusi, todėl vyrai jos nenusiėmę galėjo ne tik laisvai kalbėti, bet ir gerti bei valgyti.

 

Šventės karalienės spurgos

 

Venecijos karnavalas – šventė ne tik akims, bet ir skrandžiui. Tiesa, patekti į restoranus esant tokiam žmonių antplūdžiui sudėtinga, todėl verta išbandyti vietinių pamėgtas vieteles, vadinamas Bakaro (it. Bacaro). Tai nedidelės užeigos, kuriose galima išgerti tradicinio Venecijos aperityvo Spritz, daromo iš balto vyno arba prosecco, kartaus skonio likerio ir šlakelio gazuoto vandens. Arba užsisakius taurę vyno, vietinių paslaptingai vadinamo šešėliu (it. Ombra), paskanauti nedidelių dešra, kumpiu ar menke įdarytų užkandėlių Čiketi (it.Cicchetti). Norint pavalgyti rimčiau, verta paragauti kepenėlių su karamelizuotais svogūnais, menke skanintos kukurūzų košės polentos ar aliejuje keptų sardinių. Tačiau populiariausias karnavalo maistas – aliejuje virtos spurgos Fritole. Beje, kiekviena šventė Italijoje turi tik jai būdingus saldumynus, todėl Venecijos Fritole būna dviejų rūšių: cukrumi apibarstytos juostelės Galani ir apvalutės įvairiais kremais įdarytos spurgos Kastanjole (it. Castagnole). Tik paragavus šio skanumyno, galima palaimingai ištarti tiek pasisveikinimą, tiek atsisveikinimą žymintį būtent iš Venecijos kilusį žodį CIAO!

 

Ernesta Mažalskaitė Parma
Medžiaga spausdinta žurnale “Virtuvė. Nuo Iki”
ITLIETUVIAI.IT

NĖRA KOMENTARŲ

SKELBTI