Alma Juzumienė
2005 m. archyvas

Žaisdami vaikai iš tikrųjų dirba patį svarbiausią savo darbą – jie mokosi. Be abejo, ne visi žaidimai vienodai naudingi, todėl svarbi ir ne visada lengva tėvų užduotis – paskatinti vaikus žaisti tokius žaidimus, kurie ugdytų mažylių pastabumą, padėtų pažinti daiktus ir reiškinius, gyvūnus ir augalus ir pan. Kitakalbėje aplinkoje gyvenančios šeimos susiduria ir su problema, kaip padėti vaikui išmokti lietuvių kalbos. Šiuo atveju ypač svarbi visos šeimos nuostata.

Be to, kalbos mokytis turi būti malonu. O argi begalima rasti malonesnį mokymosi būdą nei žaidimas? Juo labiau, kad tokiu būdu vaikas tobulėja visapusiškai, lavinama ne tik kalba, bet ir vaiko judesiai, loginis mąstymas, vaizduotė, socialiniai įgūdžiai. Ir, žinoma, šitaip mezgasi ir tvirtėja vaiko ryšys su tėvais, jis jaučiasi saugus ir mylimas, todėl žinias įsisavina kur kas greičiau ir lengviau. Dėl to šie patarimai visų pirma skirti šeimoms, tačiau bus malonu, jei čia ką nors naudingo ras ir pedagogai.

Daugelis tėvų moka bent vieną kitą tradicinį liaudies žaidimą. Žaidžiant šiuos žaidimus galima pasisemti smagaus bendravimo, papramogauti, nepiktai pasišaipyti, parungtyniauti, krėsti įvairias išdaigas ir pan. Čia aptarsime tik kelias jų grupes, labiausiai tinkamas kalbai ugdyti.
Patiems mažiausiems skirti nedidelės apimties, paprastos formos, vaizdingi, judesių lydimi kūrinėliai, vadinamižaidinimais. Kūdikis dar nežaidžia savarankiškai, o yra žaidinamas suaugusiųjų. Populiariausi žaidinimai (katutės, ratavimai) pirščiukais, delniukais, rankutėmis. Pavyzdžiui, žaidinimas rankutėmis „Ratu ratu ratutes“:

Ratu ratu ratutes paimti rankutes už riešų ir imituoti plojimą,
Keps bobutė bandutes.
Dideles, rodyti , išplečiant rankas į šonus,
Mažas, rodyti, sudedant delniukus labai arti,
Skanias skanias. vaiko delniukais glostyti pilvuką.

Arba gerai žinomas „Pelytė virė košytę“ ir kt. Yra žaidinimų, kada mažylis supamas ar šokdinamas ant kelių arba ant kojos (kėkavimai, jodinimai).
Vaidybiniai žaidimai – tai pažintiniai žaidimai su poetiniu ar improvizuotu tekstu. Pagrindine veikla – vaidmenų (vilko, avelių, piemens ir pan.) atlikimas. Dalyvaudami tokio tipo žaidimuose vaikai seka žaidimo eigą, stengiasi įsiminti tekstą, mokosi susikaupti, įsijausti į vaidmenį. Vaikai, žaisdami vaidybinius žaidimus su pažintiniu turiniu („Spalvos“, „Žuvelės gaudymas“, „Paukštelio perinimas“ ir kt.), geriau susipažįsta su aplinka (miestais, žmonių profesijomis, daiktais ir kt.), gamta (žuvimis, paukščiais, gėlėmis, daržovėmis ir t.t.), išmoksta klasifikuoti daiktus, juos pavadinti.

Paukštelio perinimas

Žaidėjai pasivadina medžių vardais: vienas – obelis, kitas – kaštonas, trečias – eglė ir t.t. Vienas žaidėjas yra „lizdas“. Tas pasiima kepurę, įkiša į ją abi rankas ir pradeda:
– Perinu, perinu paukštelį… Paleidau į eglę.
Eglė tuoj turi atsakyti:
– Eglėj nėra, kaštone yra!
Kaštonas sako:
– Kaštone nėra, obely yra.
Kuris užsižiopso ir neatsako arba atsako po kiek laiko, tas deda į kepurę fantą: šukas, nosinę, segę – kas ką turi. Perinama tol, kol prisirenkama daug fantų. Tada nustojama perinti, išrenkamas „teisėjas“ ir visi turi atsiteisti („teisėjas“, nežiūrėdamas i fantą, pasako ką fanto savininkas turi padaryti, kad atgautų fantą).

Žaidimai-dialogai – tai trumpi dialogai tarp žaidimo veikėjų. Veikėjus paprastai nusako žaidimo pavadinimas („Vilkas ir žąsys“, „Katė ir šeimininkas“, „Vilkas ir avys“ ir kt.). Paprastai žaidimo pradžioje būna dialogas, o antroje dalyje atliekamas kažkoks su vaidmeniu susijęs veiksmas.
Kate, kur buvai?
Vienas vaikas atsistoja viename suolo gale, kitas – kitame. Vienas vaikas „katė“, kitas – „šeimininkas“. Šeimininkas klausia:
– Kate, kate, kur buvai?
– Miau miau, kamaroj.
– Ką darei?
– Pienelį lakiau.
– Ar man palikai?
– Miau miau, ne!
– Aš tave pagausiu!
– Nepagausi!
Tada „šeimininkas“ vejasi, o „katė“ bėga. Jeigu „šeimininkas“ paveja, katė tampa šeimininku, o šeimininkas kate. Tada vėl kartojama iš naujo.
Žodiniai žaidimai – tai dviejų dalių, su tam tikrais vaidmenimis ir imitaciniais judesiais, pažintinės žaidybinės situacijos (tylėjimo, juokinimo varžybos).
Vaisius – daržovė
Vienas paskiriamas sodininku (daržininku). Kiti kviečiami prie stalo (į „sodą“), ant kurio išdėlioti paveikslėliai su nupieštais vaisiais ar daržovėmis, ir prašo nuskinti kokį nors vaisių ar „išrauti“ daržovę. Vaikas, paėmęs paveikslėlį, bet neparodęs savo žaidimo draugams, turi taip apibūdinti nupieštą daiktą, kad kiti atspėtų jo pavadinimą.
Svarbiausia šiuose žaidimuose atidumas, susikaupimas ir žaibiška reakcija. Kad būtų įdomiau galima žaisti kamuoliu.
Valgomas – nevalgomas
Žaidėjai tarpusavyje susitaria, kad tuo atveju, kai bus paminėtas valgomas daiktas, kamuolį reikės sugaut, o kai, nevalgomas – stengtis kamuolio negaudyti. Pvz. ištaria „stalas“, tai negaudo, o kai ištaria „duona“ – gaudo ir pan.
Įvairių, čia paminėtų žaidimų aprašymų galima rasti vaikams skirtuose ir tautosakos leidiniuose. Jei vaikui yra neaiškių žodžių, reikia juos aptarti. Žinoma galima „neaiškų“ tarmišką žodį pakeisti kitu, bendrinės kalbos žodžiu, bet net tokiu atveju visai smagu išsiaiškinti, koks gi žodis buvo vartotas vietoj dabar įprasto. Beje, jei žaidžia keli žaidėjai, daug įdomiau žaidimą pradėti skaičiuote. Galite patikėti skaičiuotę sugalvoti vaikams. O kaip pavyzdį pasiūlykite kokią nors tradicinę.
Ritė bitė be ragų
Ritė bitė be ragų,
Kiškis piškis be ausų,
Aus, maus bus medaus,
Storą ropę laukan raus.

Šoko kiškis per virvutę
Šoko kiškis per virvutę
Ir įkrito į balutę.
Bėk, bėk, paskubėk,
Lipt iš balos jam padėk.

Kiek daugiau įgūdžių prireiks – vaizduotės žaidimams. Jie yra labiausiai patinka priešmokyklinio amžiaus vaikams, ypač mergaitėms. Vaizduotės žaidimo užuomazgos išryškėja jau trečiaisiais metais. Vaikai žaisdami atkuria jiems rūpimus įvykius, tam tikras gyvenimiškas situacijas, kurios įvyko šeimoje, darželyje, gatvėje ar kitoje aplinkoje. Vaikai dažnai žaidžia „namus“, „ligoninę“, „policiją“, „parduotuvę“ ir kt. Suaugusiems nedera trikdyti žaidimo patarimais iš šalies, skubinti jo eigą. Verčiau palikite iniciatyvą vaikams, tačiau dėmesingai sekite žaidimo eigą, skatinkite vaikus kalbėti, fantazuoti, surasti reikalingus žodžius ir t.t.
Kita žaidimų rūšis – stalo žaidimai. Reikia pradėti nuo lengvesnių užduočių, palaipsniui jas sunkinant. Tai priklauso nuo vaiko amžiaus. Tiks įvairūs loto, paveikslėlių rinkiniai, dėlionės ir pan. Žaiskite pagal duotas taisykles, tačiau kalbinkite vaiką lietuviškai, mokykitės lietuviškų pavadinimų, žodžių, jei vaikui norisi, paskatinkite jį fantazuoti, kurti istoriją apie žaidimo eigą (pvz., jei žaidimas su kauliuku, galima kalbėti, kur kas eina, užkopia, peršoka, nukrenta ir pan.).
Pasakos.
Vaikai dažnai prašo paskaityti jų mėgstamą pasaką ar tik tam tikrą juos dominančią pasakos vietą. Jau nuo mažens jie ne tik mėgsta klausytis pasakų, bet ir patys, atsivertę knygelę, nors ir nemokėdami skaityti, kuria savas istorijas. Aišku, tokiam „skaitymui“ būtinai reikalingos iliustracijos. Noras kurti neišnyksta ir pradėjus lankyti mokyklą, kur vaikai ne tik skaito daug pasakų, bet ir patys kuria ar perkuria pasakas, pasitelkdami savo patirtimi ir šiandienines realijas. Pasakos jau pačios savaime turtina kalbą. Be to, galima sugalvoti įvairių, žaidimų su pasakomis, variantų:
1. Tęsti pasaką, pateikus jos pradžią. Suaugęs pradeda sekti gerai žinomą pasaką, o vaikas savaip tęsia, pakeisdamas veikėjus, įvykius ar veiksmo vietą.
2. Sukurti pasaką, išgirdus jos pabaigą arba tik vieną sakinį (tada kuriama pasakos pradžia ir tęsinys). Tarkim pateikiamas toks sakinys: „…Ilgai klajojusi, mergaitė priėjo tamsią girią ir staiga, už posūkio pamatė…“
3. Vienos pasakos veikėjai perkeliami į kitą pasaką. Sakykim naivi pleputė Raudonkepuraite „atsiduria“ pasakoje „Devyniabrolė“. O devyniabrolė – protinga mergaitė, kuri, kelionės pas brolius metu, sutiko slibiną ir jį pergudravo. Nuotykiai ir pasakos baigtis priklauso nuo vaiko išmonės.
4. Viskas pasakoje apverčiama „aukštyn kojomis“, t.y. viskas joje vyksta atvirkščiai. Pavyzdžiui, pasakoje „Snieguolė ir septyni nykštukai“ yra vienas nykštukas ir septynios snieguolės…
5. Pagal žinomą pasaką, gali būt kuriama šiuolaikinė, sumoderninta pasaka. Sakykim, galima savaip pakeisti tam tikrus žinomus pasakos elementus. Pvz., naujai sukurtoje pasakoje „Pelenė“, kurpaitė virto akmeniu, rože, varle; karieta – kiškiu, skraidančiu kilimu, lenktyniniu automobiliu ir pan.
6. Pasaka kuriama pagal paveikslėlių seriją, kurie išdėliojami atsitiktine tvarka. Vaikas paveikslėlius turi sudėlioti taip, kad matytųsi nuosekli pasakos seka.
7. Mažesniems vaikams galima pasekti jiems gerai žinomą pasaką, tik ją, jos turinį kiek pakeisti. Pvz.: pasakoje „Trys paršiukai“ galima įterpti keletą tokių „melagingų“ teiginių: „… kartą gyveno du paršiukai..“, „..Nuf Nufas pasistatė namelį iš molio..“, „..lapė prisėlino prie šerniukų namelio..“ ir t.t. Vaikas, pastebėjęs pasakos „netikslumą“, tuoj skuba pasakotoją pataisyti. Taip lavinamas ne tik kalbos jausmas, bet ir pastabumas, dėmesys. Be to, tai juk smagiau!
8. Gerai žinomą pasaką keliese sekti paeiliui, tarkim, po sakinį. Tokiu pat principu galima ekspromtu sukurti ir visiškai naują pasakaitę.
9. Sekti pasaką, kur yra kokių pasikartojimų, ir paprašyti vaiko padėti ją sekti. Pvz.: sekant pasaką „Dangus griūva“, vaikas galėtų pakartoti katinėlio žodžius ir pan.
Tokie ir panašūs žaidimai su pasakomis vaikams suteikia daug džiaugsmo. Ir dažnai vaikų išmonė, jų fantazija nustebina, ar net pakeri mus, fantazijų pasaulį primiršusius, suaugusius.

Eilėraščiai.

Vaikai mėgsta deklamuoti eilėraščius, atskirus posmus, o kai kurie išmoksta ir ištisas poemėles (pvz.: Just. Marcinkevičiaus „Grybų karas“). Jiems patinka ritmo, žodžių skambesys, žaismas. Svarbu, kad vaikui tekstas būtų aiškus, todėl paskaičius eilėraštį, reikėtų aptarti veikėjus, įvykius, nuotaiką, neaiškius žodžius ir pan. Nereikia pamiršti, kad tiek pasakojimo, tiek deklamavimo įgūdžiai formuojasi individualiai.

Jei vaikas kalba neaiškiai, sunkiai ištaria kai kuriuos garsiukus, vietoj nuobodaus tam tikrų žodžių kartojimo ar kitų tarties lavinimo pratimų, galima pasiūlyti žaismingą eilėraštuką. Štai eilėraštukas, kuriame tiek daug garsiuko š:

Šimtas šarkų prie pušyno
Šimtą šaukštų išdalino
Iš špinatų virė košę
Šernės ruošė lėkštę tošies.
Kepė šašlykus šeškai…
Šėls šešias dienas miškai!

Eiliuotas tekstas moko taisyklingo kirčiavimo (ne taip sukirčiavus, jis neskamba), skatina laikytis tam tikro kalbos ritmo, tempo, daryti pauzes. Vaikams (ypač mažesniems) patinka, kai eiliuotame tekste yra aiškūs vaizdai, siužetas, todėl daugelis jų mėgsta eiliuotas pasakas (pvz., paskaitykite jiems Vytės Nemunėlio „Meškiukas Rudnosiukas“ ar B. Masiliauskienės „Raudonkepuraitė“). Dažnai eilėraštis gali tapti pretekstu pasikalbėti apie vieną ar kitą šventę, įvykį, reiškinį ar pan. Pvz.:

Kai vidurvasario saulė nusileidžia,
Tyliai šnabždas liepos ir kaštonai:
– Basos laumės po pievelę žaidžia
Paslaptingą naktį Švento Jono…
B. Masiliauskienė
Su eilėraščiais galima ir pažaisti, parodant judesiais tai, kas jame vyksta.
Dvi rankelės
Aš turiu dvi rankeles, Tiesti rankas pirmyn, delnais aukštyn.
Kad leliją pasodinčiau, Tūptis, vaizduoti sodinimą.
Kad paglostyčiau šuniuką, Vaizduoti šuniuko glostymą.
Kad paukštelį pamaitinčiau. Tiesti rankas i šalis, moti aukštyn, žemyn.
Aš turiu dvi rankeles, Tiesti rankas į priekį.
Kad linksmai katučių pločiau. Ploti delnais.
Aš turiu dvi rankeles, Ištiesti rankas pirmyn (pirštai išskėsti).
Kad darbelio nebijočiau Moti riešu kairėn, dešinėn.
Dar man duotos dvi kojelės Kelti vieną ir kitą koją aukštyn.
Šokt su kiškiais ir drugeliais.
Šokt lauke per patį lietų, Šokinėti abiem kojomis.
Kad saulutė suspindėtų. Eiti vietoje.
Ir iš tolių grįžt namolio. Atsisėsti.
J.Degutytė

Vaikai įgyja kalbos įgūdžių, kai šnekama, vaidinama, deklamuojama, dainuojama. Įvairūs žaidimai įtraukia vaikus į aktyvius pašnekesius. Tarpusavyje kalbantis lavėja vaikų gebėjimas dalintis asmeniniais įspūdžiais ir mintimis. Ir būtent šeima yra pirmoji vaiko mokytoja, kol vaikas pradeda lankyti darželį ar mokyklą. Čia formuojasi svarbiausi jo kalbiniai įgūdžiai. Ir net labai užimti tėvai turėtų rasti kasdien bent po viena kitą laisvą minutę, kad pažaistų, pabendrautų, pajuokautų su vaiku lietuviškai. Vaikams labai svarbu išmokti didžiuotis savo tėvais. O drauge ir įdomia bei malonia jų kalba.