Rasa Glinskytė – Subačienė – Rasoklė (viduryje) ir Milano lietuvių bendruomenės valdyba. © I. Jusinskaitė

Ruduo – tai metų laikas, kai pagelsta lapai, medžiai pasidabina auksiniais obuoliais, o mes pradedame galvoti apie tai, kaip dalelę vasaros ir gamtos užsikonservuoti žiemai. Čia į pagalbą Milano lietuvių bendruomenei atėjo Rasa Glinskytė – Subačienė (Rasoklė), kuri spalio 5 dieną sukvietė visus tautiečius ir tautiečių draugus italus į susitikimą – praktinę paskaitą.

Rasa Glinskytė – Subačienė jau dešimtmetį veda praktinius žoliavimo užsiėmimus gamtoje, supažindindama su naudingais augalais bei mokydama įvairių sveikatinančių produktų gamybos. Seminaruose ji pristato Lietuvos tautinio paveldo gaminius ir primena, kad jos mokymai – tai mūsų protėvių iš kartos į kartą perduodama patiritis, kurią gerai žinome, tačiau dažnai pamirštame.

Žolininkė nebūtų žolininkė, jeigu nebūtų nustebinusi Milano lietuvių valdybos savo gebėjimu prisižoliauti netgi Milane. Kol mes svarstėme, kaip mieste rasti lauko gėlių stalo papuošimui, Rasa tiesiog išdygo su smilgų puokšte, kurią surinko netoli geležinkelio. Jai pasirodė pats natūraliausias dalykas pasinaudoti gamtos resursais. Pasitvirtino taisyklė, kad kartais labiausiai akivaizdūs ir arčiausiai esantys dalykai per kasdienybės bėgimą lieka nepastebėti.

O susitikimo metu renginio dalyviai stebėjo viską. Jie susidomėję klausėsi apie lietuviško tautinio paveldo produktus ir domėjosi, kaip Rasa gamina obuolių sūrį. Paslaugiausieji netgi gavo pamaišyti puodą su obuolių koše! Na, bet smagiausia buvo ragauti. Turėjome galimybę paragauti 3 rūšių rankų darbo obuolių sūrio, kuris skyrėsi ne tik spalva, skoniu, bet ir amžiumi. Vienas obuolių sūris buvo dvejų metų, kitas – metų, o trečiasis – pagamintas prieš pat skrendant į Milaną. Pasijutome tikrai ypatingi, nes dėl mūsų Rasa netgi slėpė obuolių sūrį nuo savo namiškių.

Didelio pasisekimo susilaukė ir Rasos kepta naminė duona, kurią ragavome su kanapių pabarstukais. Bet tuo įdomybės dar nesibaigė, nes žolininkė mums atvežė įvairiausių savos gamybos sirupų. Ragaudami sirupus bandėme atspėti, iš ko jie pagaminti (ar iš gysločio, ar iš čiobrelių, ar iš pušų pumpurų, ar iš kiaulpienės, ar iš gauromečio). Taip pat daug sužinojome apie gamtoje lengvai randamų žolelių naudą ir panaudojimą virtuvėje, namų vaistinėlėje ir kosmetikoje, išbandėme Rasos atsivežtus hidroliatus, kurie mus atgaivino natūraliu žolelių kvapu.

Kad geriau pajustume Lietuvos tautinio paveldo gaminius pasitelkėme visas savo jusles: regėjimą, klausą, uoslę, skonį ir lytėjimą. Ir aš ten buvau, midų, vyną gėriau, per barzdą varvėjo, burnoj nieko neturėjau.

ITLIETUVIAI.IT
Vilma Slažinskaitė, Milano lietuvių bendruomenės valdybos narė