Florencijos lietuvė tapytoja Viktorija Skafaru (33 m.) atvykusi gyventi į Italiją ne iš karto atrado rojų žemėje. Kultūriniai skirtumai ir kalbos barjeras iš pradžių neleido pilnai atsipalaiduoti ir mėgautis gyvenimu. Jaukią namų aplinką, artimųjų ratą, karjerą reikėjo susikurti pačiai, tačiau drąsiai svajoti ir kurti nebijanti mergina nepasidavė ir po truputį įsiliejo į gyvenimą svetimoje šalyje.

 

Pasak dailininkės, jai prireikė trejų metų, kol Italijoje pradėjo jaustis kaip namuose. 2009 metais Viktorija kartu su draugu italu atsikėlė gyventi į mažą Markės regiono miestelį Porto San Giorgio. Pradžioje gyvenimas užsienio šalyje nebuvo labai lengvas – moteris atvyko gerai nemokėdama italų kalbos, be to, buvo sunku įsilieti ir laisvai jaustis pakankamai uždaroje mažo kurortinio miestelio bendruomenėje, kurioje, pasak Viktorijos, vietiniai žmonės į užsienietį žiūri vos ne kaip į ateivį. „Pritapimas man siejosi su nepriekaištingu kalbos žinojimu. Kol bijojau klysti, daryti gramatines klaidas kalbėdama, tol jaučiausi susikausčiusi ir negalinti pasireikšti. Atrodė, jog būsiu vertinama lyg antrarūšė, taip, kaip yra vertinami Lietuvoje ilgai gyvenantys užsieniečiai nemokantys mūsų kalbos“, – Italijos lietuvių naujienų portalui ITLIETUVIAI pasakojo V. Skafaru.

 

 

Po trejų metų, nutrūkus santykiams su draugu, Viktorija turėjo apsispręsti – likti čia, ar grįžti į gimtinę. Atkakli mergina nepasidavė ir nusprendė likti Italijoje.

 

„Supratau, kad niekada nebūsiu tokia kaip italai, tad nebesistengiau supanašėti į juos, pradėjau būti tiesiog savimi, vėl atsigręžiau į savo šaknis. Pastebėjau, kad ir kitiems įdomūs būtent mano skirtumai –tapatybės, kultūros, pasaulėžiūros – tai dalykai, kuriuos atsinešiau iš Lietuvos, kurių negaliu savyje nuneigti. Be to, kai pavyko nugalėti savy tą labai lietuvišką kalbos atžvilgiu perfekcionizmą ir atsivežtus kompleksus, tada viskas ir pasikeitė. Taigi, po truputį pradėjau įsilieti į svetimo krašto gyvenimą. Tiesiog būdama savimi. Dabar Italijoje jaučiuose kaip namuose“, – pasakojo V. Skafaru.

 

 

Nuo 2012 m. mergina gyvena Florencijoje, čia kuria paveikslus, dalyvauja parodose. Dailininkė žavisi Florencijos miesto dvasia, turtinga kultūra, sukauptais meno turtais, įspūdinga architektūra. Viktorija šį nuostabų miestą pamilo iš pirmo žvilgsnio, ir net ne tada, kai atsikėlė čia gyventi, o jau daug anksčiau: „Buvau gal dvylikos metų, kai perjunginėdama televizoriaus kanalus atsitiktinai sustojau ties tokiu, kuriame buvo rodomas masyvus, keistas, raudonų plytų kupolas neproporcingai iškilęs viršum viso miesto. Terasoje sėdėjo dailininkas, liejo akvarelę ir kažką pasakojo nesuprantama kalba. Tą akimirką laikas tarsi trumpam sustojo, tarsi kas būtų įmetęs sėklą į kažin kokią dirvą, o paskui vėl viskas įprastai pasisuko. Tą vaizdą, labai gyvą, matau iki šiol. Nežinau, kaip pavadinti jėgą, atvedusią mane iki tos pačios vietos iš vaizdo klipo (Mikelandželo aikštė Florencijoje). Likimas? Galbūt.“

 

Viktorija gimė ir augo Klaipėdoje. Šešiolikos metų pradėjo mokytis akademinio piešimo, tapybos ir kompozicijos pagrindų. Siekdama sujungti meilę menui, literatūrai ir istorijai įstojo į Vilniaus dailės akademijos Dailės istorijos ir teorijos katedrą. Kodėl būsima dailininkė nusprendė mokytis teorijos? „Tapytoja norėjau būti iškart“, – pasakojo Viktorija. „Tik pabijojau stoti į tapybą. Atrodė, jog krimsti teoriją yra rimtesnis mokslas, o ir pritaikyti galima kur kas plačiau.“

 

Dailės istorijos ir teorijos žinios davė Viktorijai ne ką mažiau negu ilgos valandos praleistos studijoje, tobulinant piešimo ir tapybos techniką: „Dailės istorijos išmanymas kūryboje man suteikia laisvę. Supratimą, kad nėra teisingo būdo kurti. Mokyklos, kryptys, judėjimai, filosofijos, rimtas menas ir nerimtas, kičas ar klasika – viskas turi teisę rastis ir būti.“ Persikėlusi gyventi į Italiją, Viktorija iš naujo atrado meilę kūrybai. „Lietuvoje pagrindinis mano darbo įrankis buvo kalba, o kadangi pradėjusi gyventi Italijoje dar nemokėjau kalbos, tad mano saviraiška ir darbo galimybės tapo apribotos. Galvojau, kaip galiu išsisukti ir nusprendžiau grįžti prie universalios, vaizdų kalbos“, – Italijos lietuvių naujienų portalui ITLIETUVIAI pasakojo Viktorija.

 

Dailininkė yra dalyvavusi asmeninėse ir grupinėse parodose Florencijoje, Sienoje, Milane, Treviso mieste, Pizos ir Ascoli Piceno provincijos miesteliuose, taip pat Austrijoje Insbruke. Pasak V. Skafaru, šiais laikais tik tapyti užsidarius studijoje būtų didžiausia prabanga. „Teko įdėti daug darbo pristatant savo pačios kūrybą, užsiimti komunikacija ir viešaisiais ryšiais. Itin svarbi veikla virtualiojoje erdvėje. Paskutinių mano parodų organizatoriai susisiekė su manimi apsilankę asmeniniame tinklalapyje arba radę mano darbus jaunųjų menininkų kūrybą pristatančiose platformose“, – pasakojo tapytoja. V. Skafaru taip pat sukūrė specialų paveikslą, skirtą šv. Martyno skydo instituto apdovanojimų ceremonijai, kurios metu prestižinis bronzos nuopelnų skydas buvo įteiktas Lietuvos krepšininkui Rimantui Kaukėnui už jo fondo paramą vėžiu sergantiems vaikams.

 

 

Menininkės kūryboje susijungia dvi kultūrinės terpės – Italijos ir Lietuvos. Viktorija prisipažįsta, kad jos kūrybai įtakos turi ir ryški Italijos saulė, renesanso tapytojų darbai ir nuostabūs gamtos vaizdai. „Tuo tarpu lietuviškumą kurdama jaučiu kaip foną, kaip nematomą pagrindą, šaltinį ar dvasią iš kurios pradeda rastis paveikslo užuominos“, – teigė V. Skafaru. Menininkė į savo paveikslus perkelia gamtos motyvus, medžius – dažniausiai kiparisus – tačiau juos pateikia ne kaip natūros kopiją, o keisdama proporcijas patalpina į abstrakčią, neapibrėžtą, lyg miglose skendinčią erdvę. Dailininkės manymu, prie abstraktaus paveikslo kiekvienas žiūrovas turėtų prieiti individualiai, skirti laiko jam pajausti ir suprasti. Vienas charakteringiausių jos kūrybos bruožų – ryški mėlyna spalva. Viktorija pastebėjo, kad būtent mėlynos spalvos intensyvumas labiausiai patraukia jos parodų lankytojus, kai kurie iš jų netgi asocijuoja šią spalvą su Rytų Europa. O kartą vienas italas, šiek tiek žinantis ir apie Lietuvos meną, pamatęs jos kūrybą, prisiminė M. K. Čiurlionį.

 

„Florencija, deja, nėra labai dėkingas miestas jauniems menininkams. Jis pakankamai konservatyvus, pagrindinius meno ar kultūros renginius organizuoja nedidelis žmonių ratelis, o ir pagrindiniai renginiai čia yra atgręžti į praeities, tradicijų išsaugojimą, tad naujos, drąsios iniciatyvos įsileidžiamos sunkiau. Todėl neretai čia pasigendu jaunų žmonių užsidegimo aktyviai kurti ateitį ar bent jau drąsiai svajoti“, – pasakojo V. Skafaru.

 

Apie ką svajoja Viktorija? „Laikausi prietaro, kad apie svajones garsiai nereikia kalbėti. Galiu tik pasakyti, kad Italija neapsiriboju. Jaučiuosi pasaulio žmogumi ir dairausi plačiai. Jau pradėjau mokytis ir kinų kalbos. Nuojauta sako, kad gali prireikti“, – užsiminė dailininkė.

 

Šiuo metu Viktorija savo kūrybinę veiklą yra padalinusi į du sezonus – žiemos ir vasaros. Menininkė gavo leidimą dirbti San Gimignano mieste, garsėjančiame turtinga gatvės menininkų kultūra, kur skirtingai nei didžiuosiuose miestuose, menininkai nepaišo kičinių paveiksliukų, o stengiasi turistams pateikti originalų ir skoningą kūrinį. „Būtų tiksliau sakyti, kad San Gimignano pasižymi ne gatvės meno, o meno gatvėse kultūra. Dailininkai kartu su muzikantais sudaro tarsi nedidelę kūrybinę bendruomenę, kuria projektus, organizuoja festivalius, bendradarbiauja vieni su kitais, įtraukia į savo iniciatyvas ir vietos verslininkus. Taigi, ši vasara buvo visiškai kitokia – reikėjo dirbti greitai, stebint smalsuolių miniai, kurti individualius, bet ir paprastam turistui suprantamus darbus. Dabar, artėjant žiemai, grįšiu prie įprasto ritmo, kur daug tylos, užsidarymo, įsiklausymo, prie tos būsenos, kuri būtina rastis tiems paveikslams, kurie keliauja į parodas“, – sakė Florencijos lietuvė.

 

Praėjusiais metais, per Kovo 11-osios šventę, Viktorija Florencijoje atrado ir lietuvių bendruomenę. Menininkė džiaugėsi, kad kartu su savo tautiečiais gali prasmingai paminėti jai svarbiausias šventes. Visgi, dailininkei, kurios mama yra kilusi iš Lietuvos, o tėvas iš Moldovos, svarbiausios yra ne konkrečios tautos, bet platesnės, bendražmogiškos vertybės.

 

Viktorija teigia, kad dabar Florencijoje jaučiasi kaip namuose, turi nemažą draugų ir bendraminčių ratą, įvairios veiklos. „Labai mėgstu būti gamtoje. Vaikščioti po miškus, stovyklauti. Kiekvieną vasarą savaitei iškeliauju į kalnus, lipu į viršūnes. Domiuosi gamtine žemdirbyste. Florencijos apylinkėse kartu su savo draugu, su kuriuo kartu esame jau ketverius metus, esame užveisę daržą. Na, o mieste malonumai miestietiški: muziejai, parodos, kinas, restoranai, draugų susibūrimai. Taip pat šoku, jau 4 metus esu G. I. Gurdjieff sakralinių šokių Florencijos grupės narė“, – apie savo gyvenimą Italijoje pasakojo V. Skafaru.

 

Visgi, dailininkė nepamiršta ir Lietuvos. Menininkė pasiilgsta įvairių mielų smulkmenų, kurios asocijuojasi su gimtuoju kraštu: „Pasiilgstu juodos duonos, šokoladinių sūrelių, mamos raugintų kopūstų, vėsių rugpjūčio vakarų, žiemos speigo, Klaipėdos rūkų kovo mėnesį, atšylančios drėgnos žemės kvapo pavasarį, pušynų, miškų, ežerų, skaidrių upių, Vilniaus senamiesčio tylos vidurdienį.“

 

Kokius savo ir Lietuvos santykius Viktorija mato ateityje? Menininkė nesiryžta daryti galutinių išvadų. „Pamąstau, kad būtų gerai turėti ir Lietuvoje kokį savo kampą, kad būtų galima kur šlepetes palikti. Mintys apie grįžimą kol kas neateina, bet jų natūra tokia nenuspėjama, kad negali žmogus žinoti, gal ims staiga ir apsilankys“, – pasakojo V. Skafaru.

 

Italija – tai šalis, kurioje gyveno ir kūrė vieni iškiliausių visų laikų menininkai. Tačiau kokios menininko perspektyvos Italijoje šiais laikais? Su kokiais sunkumais susiduria šios profesijos žmonės ir už ką jiems dosniai atlyginama? Viktorija atsako pozityviai, bet realistiškai: „Italai užauga, gyvena ir miršta aplinkoje, kurioje kiekvienas žingsnis primena apie tą aplinką sukūrusius žmones. Pagarba menininkui įaugusi jiems į kraują. Dar visai neseniai būti kūrėju čia reiškė gyventi gerai ir įdomiai. Tada atėjo krizė, ir viskas pasikeitė. Dabar ne tik menininko, bet ir teisę, mediciną studijuojančio jaunuolio ateitis labai miglota. Niekas nieko negarantuoja ir saugaus, sotaus rytojaus ant padėklo negali atnešti, o ir neprivalo. Viskas priklauso tik nuo tavęs. Nuo įdėto darbo, užsidegimo, tikėjimo, asmeninių savybių ir mokėjimo suktis. Jeigu nori, pragyventi iš meno galima.“

 

Gediminas Jasinskas
ITLIETUVIAI.IT