Italijos lietuvių bendruomenė (ILB) lapkričio 11-12 dienomis dalyvavo komandinio bendradarbiavimo mokymuose Romoje. Tai pirmasis tokio pobūdžio renginys per 65-erius bendruomenės veiklos metus. „Mes visi žinome, ko reikia gražiam sutarimui ir darbui kartu: įsiklausyti, suprasti žmonių skirtingumą, mokėti atsitraukti, pasidalinti atsakomybe, įvykdyti žodį, parodyti iniciatyvą, išsakyti poreikius be kaltinimų, kartais neskubėti, kartais neuždelsti. Bėda, kad jų neatsimename ir nepritaikome laiku“, – Italijos lietuvių naujienų portalui ITLIETUVIAI.IT sakė ilgametis Italijos lietuvių bendruomenės atstovas Romanas Kazakevičius.

 

 

Poreikis suburti visų Italijos regionų lietuvių bendruomenes į kelių dienų seminarą, pasak ILB pirmininkės Elzės Di Meglio, kilo dėl juntamo komandinio darbo stygiaus, kuris apsunkina rezultatyvų bendruomenės gyvenimą. Kitas renginio motyvas – galimybė susitikti. „Labai norėjosi bent su kai kuriais aktyviais bendruomenių atstovais susipažinti asmeniškai, aptarti kuo gyvena tos bendruomenės, kokie jų lūkesčiai, vizijos ir galimybės. Norėjosi supažindinti tuo pačiu su Užsienio reikalų ministerijos atstove Lina Žukauskaite, kuri turėjo galimybę pažinti mūsų bendruomenę, o tuo pačiu ir ILB galėjo išgirsti užsienio lietuvių departamento atstovės pranešimą apie esamus projektus bei jų vykdymo galimybes. O norint išvengti konfliktų, reikia bendrauti, išsakyti savo nuomonę ir stengtis rasti kompromisą dėl bendros veiklos perspektyvų“ – ITLIETUVIAI.IT kalbėjo E. Di Meglio.

 

Kertinė tema, lydėjusi dviejų dienų pratybas, tai vidiniai ir išoriniai ILB tikslai. Bendruomenė analizavo, kokios veiklos sritys ir užduotys jau yra išpildytos, o kurių jaučiamas stygius, poreikis ar tęstinumas. Dėl esamų ir galimai įsiliesiančių lietuvių bendruomenės narių skirtumų – amžiaus, šeimyninės ir socialinės padėties – buvo sudarytos 4 skirtingų poreikių grupės. Tai ilgaamažių ILB narių – veteranų, šeimas sukūrusių – šeimyninių, naujai gyventi į Italiją atvykusių – gaiviųjų ir jaunų, rimtų įsipareigojimų neturinčių – laisvųjų kategorijos. Kiekviena grupė išskyrė po 4, sėkmingą bendruomenės veiklą užtikrinti galinčius, bruožus, o sudėjus visų balsus, išryškėjo tokios ILB veiklos kryptys: tradicijų išsaugojimas, jaunimo tinklo kūrimas, lietuviškų stovyklėlių vaikams organizavimas ir pastovus naujų bendruomenės narių informavimas.

 

Ypatingas dėmesys skirtas jaunų žmonių įtraukimo į bendruomenės veiklą klausimui. Vienas pagrindinių ILB ateities planų – įsteigti lietuvių jaunimo sąjungą Italijoje. Pasiūlyta ir konkrečių idėjų, padėsiančių pasiekti užsibrėžtą tikslą. Pavyzdžiui, sukurti atskirą komunikacinę platformą socialiniuose tinkluose, kur jaunuoliai galėtų planuoti susitikimus, veiklas, bendrauti, rasti reikiamos informacijos.

 

Komandinio bendradarbiavimo mokymuose išgrynintas ir esminis, gyvybingai bendruomenei palaikyti reikalingas, išorinis tikslas. Tai būtinybė supažindinti, sudominti ILB veikla ir italų auditoriją. Lietuvių bendruomenės Pjemonto regione pirmininkė Aurelija Orlova pažymėjo, kad „viešinant lietuvių kultūrą, kalbą bei tęsiant tradicijas ateityje į bendruomenės veiklą norėtųsi labiau įtraukti ne tik lietuvius bet ir italus ar kitus kitataučius“. Italijos lietuvių bendruomenė Romoje, skleisdama pasauliui žinią apie Lietuvą, 2016 m. pristatė Lietuvą Pasaulio tautų šventėje Šv. Jono aikštėje ir, taip pačiais metais, ėjo Gailestingumo keliu Vatikane. Po metų (reaguodami į 2016 metų pabaigoje vykusią informacinę ataką, kuomet buvo šmeižiami istoriniai Lietuvos faktai), sausio 13 d., Romos bendruomenė suorganizavo konferenciją, kurioje italams buvo pristatyti tikrieji sausio 13-osios įvykiai ir faktai. O minint valstybinę kovo 11 d. šventę pristatė Lietuvos regionų kostiumus.

ITLIETUVIAI.IT pasidomėjo, kokiomis problemomis gyvena Romos, Toskanos, Pjemonto ir Sardinijos lietuvių bendruomenės.

 

Su kokiomis problemomis susiduria, buvo susidūrusi Italijos lietuvių bendruomenė Jūsų apylinkėje?

 

Elzė Di Meglio (Roma):

Manau, kad kiekviena bendruomenė turi iššūkių – kaip sudominti bendruomenės narius, kaip pritraukti naujų ir prasmingai praleisti laiką kartu. Taip pat, kadangi yra daug šeimų, mokyklėlės funkcionavimas yra labai svarbus palaikant lietuvybę. Kai kuriuose regionuose jau jos veikia, kitose norima steigti, tad atsiranda sunkumų dėl patalpų ir jų apmokėjimo.

 

Asta Kriščiūnaitė-Dantoni (Toskana):

Toskanos lietuvių bendruomenei dar nėra metų. Mūsų komanda – įvairi, dirbame išvien ir darniai, tad kol kas kažkokių problemų ar konfliktų nesame patyrę. Kadangi esame dar tik neseniai įsikūrę, vienas iš mūsų pagrindinių užsibrėžtų tikslų yra suburti kuo daugiau lietuvių toskaniečių į vieningą ir stiprią bendruomenę, palaikyti lietuvybę, skatinti Lietuvos žinomumą Italijoje. Šio savaitgalio mokymai buvo labai įdomūs ir naudingi savo tematika. Taip pat – puiki proga susipažinti, susitikti ir „gyvai“ pabendrauti su kitų Italijos lietuvių bendruomenės apylinkių nariais. Pasisėmėme naudingos patirties, kurią būtinai taikysime mūsų veikloje.

 

Aurelija Orlova (Pjemontas):

Aktualiausia problema – nemokamų patalpų paieška bendruomenės veikloms ir mūsų mokyklėlei „Pasakų namai“. Kiekvienais metais ieškome kur ir kas galėtų mus priglausti, bet, deja, šiais metais vis dar nepradėjome mokyklėlės veiklos dėl patalpų nebuvimo.

 

Nijolė Semionova (Sardinija):

Nelabai iškyla problemų, kadangi esame nedidelė bendruomenė. Visi stengiamės būti kartu, draugiškai. Kai susitinkame, bandome naudingai, turiningai praleisti laiką. Vienintelė, jeigu galima pavadinti problema, tai organizuojant renginius turime susirasti gražią vietą, kurioje visiems būtų malonu ir smagu. Bet nemanau, kad tai yra sunkumas – tiesiog laiko klausimas, kada pavyks rasti. Susibūrimas mums teikia džiaugsmą.

 

Romanas Kazakevičius (Roma):

Kadangi veikiame savanoriškais pagrindais, tai mūsų stiprybė yra tame, kad surengiame įdomų ir reikalingą renginį už labai nedidelę sumą. Pavyzdžiui, susitikimai su žinomais asmenimis: per keletą pastarųjų mėnesių mus aplankė vienu iš geriausių Lietuvos dėstytoju išrinktas Liutauras Degėsys (kalbėjome apie dvikalbystę ir kultūrinį skirtumą), rašytoja Kristina Sabaliauskaitė, profesorius Alfredas Bumblauskas, apžvalgininkas Andrius Tapinas. Visi jie ir kiti mūsų svečiai buvo labai geranoriški, norintys mums padėti ir daug nereikalaujantys – dažniausiai tik tiek, kad bent jau nepatirtų nuostolių dėl kelionės ir poros nakvynių. Kalbama apie šimtą, šimtą penkiasdešimt, du šimtus eurų. Vienam asmeniui tai – jaučiama suma. O jei ją pasidalintų penkiolika, gautųsi picos kaina. O jei trisdešimt – po tris ar po penkis eurus? Tokių išlaidų, kaip sakoma, dažnas „net nepajustų”. Tai vieno sumuštinio kaina.

 

 

Ir vis dėlto – sunku surinkti tuos šimtą eurų. Man sunku pasakyti kodėl, manau, kad dažniausiai dėl nepagalvojimo, dėl poreikio nesupratimo. Esu girdėjęs nuomonę, jog kai kurie nori tik „imti”, patys neprisidėdami. Asmeniškai per eilę metų susidūręs su nemažai lietuvių Italijoje, bendruomenės narių ir ne, tikrai nemanau, kad dauguma jų vadovaujasi tokia piktnaudžiavimo nuostata. Greičiau, tai sąmoningumo trūkumas ir įpročio, tradicijos reguliariai paaukoti nedidelę sumą bendruomenės (tad savo pačių!) reikalams nesusiformavimas. O tai, jei ne intencijų, tačiau išlaidų prasme, patvirtina kritiką, kad vieni galėjo sudalyvauti bendruomeniškame susitikime todėl, kad kiti tam skyrė savo laiką ir pinigus. Pasidalinkime šiomis išlaidomis visi. Bus daugiau susitikimų ir įvairesnių renginių, bus įdomiau ir visi būsime prisidėję. Nepamirštant ir to, kad yra vedama apskaita, už kurią atsiskaitoma per bendruomenės rinkimus, užtikrinant, kad surinkti pinigai nebūtų leidžiami jokiems kitiems tikslams.

 

Romanai, o kaip manote, kokie būdai geriausi sprendžiant kylančius sunkumus ir konfliktus?

Kaip minėjo mūsų savaitgalinių mokymų lektoriai, mes visi žinome, ko reikia gražiam sutarimui ir darbui kartu: įsiklausyti, suprasti žmonių skirtingumą, mokėti atsitraukti, pasidalinti atsakomybe, įvykdyti žodį, parodyti iniciatyvą, išsakyti poreikius be kaltinimų, kartais neskubėti, kartais neuždelsti. Bėda, kad jų neatsimename ir nepritaikome laiku. Štai čia yra „vieta“ darbui su savimi ir kitais. Norint išspręsti skirtumus, pirmiausia reikia norėti juos spręsti, kad ir kaip paprastai tai skambėtų, abiems (trims, keturioms) pusėms iš akių neišleidžiant gerųjų bendruomenės tikslų.    

 

 

Pagerinti esamų ir įgyti naujų darbo komandoje įgūdžių susirinko Romos, Pjemonto, Sardinijos, Toskanos ir Veneto regionų atstovai. Į klausimus, kaip pažinti save ir kitus, aiškiai įsivardyti tikslus, susitarti nuomonėms nesutapus ir rasti bendrą problemos sprendimo būdą, pasiskirstyti pareigomis, suvaldyti nenumatytas situacijas bei išvengti destruktyvių konfliktų, padėjo atsakyti mokymų konsultantai iš Lietuvos  – Rūta Gudmonaitė ir Audrius Matiukas. Taip pat prie savaitgalį vykusių mokymų prisijungė ir „GLOBALI LIETUVA“ direktoriaus pavaduotoja Lina Žukauskaite (Užsienio reikalų ministerija) bei LR ambasadorius Italijoje Ričardas Šlepavičius. Komandinio bendradarbiavimo mokymai vyko lietuviškuose svečių namuose „Villa Lituania“.

 

 

Giedrė Zubrickytė

ITLIETUVIAI.IT