Daugiau nei tris dešimtmečius metų gide dirbanti Aida Skorupskaitė savo darbą vadina nesibaigiančiomis atostogomis. Karjerą pradėjusi Vilniuje, dabar ji turistams pasakoja apie antraisiais namais tapusią Italiją. Meile Italijai lietuvė iš pradžių dalinosi organizuotų grupinių ekskursijų iš Lietuvos metu, o persikelti gyventi išdrįso tik po dešimtmečio važinėjimų – 1999-aisiais, bet iki šiol šį sprendimą laiko lengviausiu savo gyvenime. Gidė prisipažįsta, kad dabar, bendraudama su turistais iš Lietuvos, akimirkai pasijunta lyg būtų sugrįžusi į Lietuvą ir džiaugiasi po pandemijos į Italiją sugrįžusiais turistų srautais. Portalas ITLIETUVIAI.IT su A. Skorupskaite kalbėjosi apie staigmenų kupiną gido profesiją, turistų dievinamos Italijos grožį ir, žinoma, stereotipus su kuriais tenka susidurti.

Julija Rusakovaitė
ITLIETUVIAI.IT

Dirbate gide jau ilgiau nei trisdešimtmetį. Kuo Jus sužavėjo šis darbas? 

Man tai malonumas. Net kalbant su draugais, kai manęs klausia, kada gi atostogausiu, atsakau, kad nesuprantu, kam to reikia. Aš juk visą laiką atostogauju. Pavyzdžiui, rytoj važiuosiu į Veneciją, kur susirenka itin daug turistų. Galbūt kai kuriems jų tai bus vienos iš svajonių išsipildymas, kad galės aplankyti šį miestą, o aš toje svajonėje gyvenu. Tad taip nutiko, kad niekada nedirbau jokio kito darbo.

Kai 1989 m. baigiau Vilniaus universitetą, pradėjau dirbti gide Vilniuje. Čia pradėjau ieškoti architektūros paminklų, kurie labiausiai krenta į akis. Apėjus visas bažnyčias viduje liko jausmas, kad kažkaip mažoka. Tada nuvažiavau į Krokuvą. Tai buvo mano pirmoji kelionė. Niekada nepamiršiu, kai Krokuvoje apsiverkiau atsistojus prie XI a. bažnyčios. Tuo metu buvau tokia sujaudinta! Juk Lietuvoje nėra nei vieno išlikusio tokio amžiaus pastato, o čia štai stovi prieš mane.

• 

• 

Po to pavyko nuvykti į Prancūziją, o kai pakliuvau į Italiją pagalvojau, kad viskas – čia man reikia ir pasilikti. Ir, būdama čia, kuo daugiau gyvenu, tuo daugiau kaifuoju.

Kaip prasidėjo Jūsų pažintis su Italija?

Tuo metu dirbau Vilniaus kelionių ekskursijų biure. Po Berlyno sienos griuvimo buvo pradėtos organizuoti pirmosios kelionės autobusais į Italiją. Aš patekau į antrą gidų kelionę, kurios vadovė buvo Kristina Pauliukaitienė. Puikiai prisimenu, kaip apėmė jausmas, lyg būčiau pakliuvus į pasaką.

Kiti žmonės atvažiuoja ir išvažiuoja. Su tuo jie gali ramiai gyventi, o mane traukia būti čia ir viskas. Nors ir suprantu, kad Lietuvoje yra gera gyventi.

Pati Kristina jau gyveno Italijoje, tad kelionės pabaigoje atsisveikinome Venecijos Santa Liučijos geležinkelio stotyje ir ji nuėjo saulės apšviesta, o man reikėjo grįžti namo. Mintyse pagalvojau: „o kodėl aš turiu grįžti dabar, kas čia per neteisybė“. Šis atsisveikinimas man pasirodė tikra tragedija. Sukilo viduje pavydas sumišęs su liūdesiu ir, grįžusi į agentūrą, kurioje dirbau, pareikalavau siųsti mane tik į Italiją, nes nuo dabar pradėsiu studijuoti apie šią šalį.

Taip prasidėjo mano dešimtmetį trukusios ekskursijos autobusais iš Lietuvos. Kelionė į abi puses užtrukdavo, kol pravažiuodavome Lenkiją, Čekiją, Austriją, o norėjosi tai visą laiką būti Italijoje. Tad 1999 m. pasitaikius galimybei nedvejodama persikėliau gyventi. Iki dabar negaliu paaiškinti iš kur atsirado toks noras. Kiti žmonės atvažiuoja ir išvažiuoja. Su tuo jie gali ramiai gyventi, o mane traukia būti čia ir viskas. Nors ir suprantu, kad Lietuvoje yra gera gyventi.

• 

• 

• 

• 

• 

Kokie buvo vidiniai išgyvenimai apsisprendus kraustytis į Italiją? 

Tokiam žingsniui tuo metu reikėjo drąsos. Dėl to taip ilgai ir važinėjau autobusais – lėtai ruošiausi. Nuo pirmo mano apsilankymo iki galutinio pervažiavimo praėjo gana daug metų. Bet pagalvojau, kam man gaišinti laiką? Geriau juk čia. Ir pabandžiau išsiųsti savo gyvenimo aprašymus į turistines agentūras. Iš karto gavau darbo pasiūlymą ir jį priėmiau.

Vedamų ekskursijų metu bendraudama su atvykusiais lietuviais pasijuntu, lyg būčiau sugrįžusi į namus. Visada pasakau: „Jūs ir esate Lietuva“. Nes man Lietuva yra visų pirma žmonės.

Tad vykau į Italiją jau turėdama planą. Vidinė nuostata buvo, kad reikia ir viskas. Kaip būtų gerai, jei gyvenime visur taip žinotumėme, ko reikia. Juk kiek laiko praleidžiame abejodami: išeiti ar ne, gyventi šeimoje ar ne, gimdyti vaikus ar ne. Labai dažnai esame nežinioje. O dėl Italijos aš buvau tikra. Taip daugiau tas žinojimas ir nepasikartojo niekur, jokioje kitoje gyvenimo sferoje.

Kaip atrodė pirmieji emigracijos mėnesiai?

Aš žinojau, kur važiuoju, ruošiausi tam, domėjausi ir skaičiau knygas. Net kurį laiką lankiau italų kalbos kursus, kuriuose mokytoja pasakė, kad aš geriau pažįstu italus už juos pačius. Taip pat tuo metu jau turėjau draugų italų, dirbančių ambasadoje.

Pasidalinkite, koks jausmas sulaukti lietuvių turistų Italijoje? Koks jūsų ir Lietuvos santykis?

Dabar jaučiuosi labai keistai, nes yra taip, kad gyvenant emigracijoje nori būti Lietuvoje, ir nori Lietuvos. Todėl mistifikuoji, matai ją kaip savotišką pasaką. Vedamų ekskursijų metu bendraudama su atvykusiais lietuviais pasijuntu, lyg būčiau sugrįžusi į namus. Visada pasakau: „Jūs ir esate Lietuva“. Nes man Lietuva yra visų pirma žmonės. O šie žmonės manęs niekada nėra pavedę, įskaudinę ar nuvylę. Juk mes vieni kitus galime suprasti iš pirmo žvilgsnio, pusės žodžio. 

Tačiau grįžus į Lietuvą aš pasiilgčiau kultūrinių įvykių, paminklų gausos. Nors negali sakyti, kad Lietuvoje nėra renginių, tačiau neturime antikos, kurios Italijoje gausu. Todėl jausčiausi nei iki galo čia, nei iki galo ten. Tačiau su laiku būčiau labiau linkusi praleisti daugiau laiko Lietuvoje. Lietuva labai maloni, ypatingai, kai Italijoje yra siaubingai karšta. Tokiu metu čia neįmanoma nieko daryti, galva neveikia, nes oro temperatūra pasiekia keturiasdešimt laipsnių ar net daugiau, o Lietuvoje tuo metu atrodo, kad yra idealiai geras oras.

Kas Jus labiausiai žavi Italijoje?

Italijoje kultūra visokeriopa – ją galima pajausti visuose pojūčiuose. Per istoriją, muziką, maistą, meną. Čia vyksta tikras saldus gyvenimas, dėl kurio gali pamesti galvą. Dar patys italai yra labai įdomūs – turi savo stiprų identitetą ir nesikeičia. Jie yra jie. Lyg tęsinys to viso kultūrinio palikimo, kuriuo Italija itin garsėja pagal UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. O jau visi kiti aplink turi prisitaikyti ar perprasti. 

Italijoje punktualūs būna tik labai aukštos kultūros žmonės, jie tą pabrėžia kaip kažkokią retenybę. Čia laiko supratimas kitoks – leidžiama, kad ir valandą pavėluoti.

Kartą atvažiavo mokslininkas, kuris sakė, kad eis į ekskursiją, bet nieko nevalgys visą dieną. Likau nesupratusi, juk valgymas – vienas didžiausių malonumų gyvenime, ypatingai su metais. Prilyginčiau operai ar meilei. Tai jeigu tu nevalgai, tai kaip tada tu gyveni? Gal tuomet nesimylėsi, neklausysi muzikos ar nežiūrėsi meno? O jis atkirto, kad ne –meną žiūrės, bet maisto tai jau nevalgys. Taip negali būti. Italų virtuvės kultūra tokia, kad valgymas tolygu ritualui, o maisto gamyboje naudojami tik geriausios kokybės produktai. 

• 

• 

• 

O kokius pastebėjote skirtumus tarp italų ir lietuvių?

Lietuviai išsiskiria vienareikšmiškai savo punktualumu. Kadangi Italijoje punktualūs būna tik labai aukštos kultūros žmonės, jie tą pabrėžia kaip kažkokią retenybę. Čia laiko supratimas kitoks – leidžiama, kad ir valandą pavėluoti. Kai mano duktė dar mokėsi, Kalėdų senis atėjo į mokyklą pavėlavęs keturiasdešimt penkias minutes. Visa mokykla kantriai laukė ir niekas nesinervavo, išskyrus mane.

O tuo tarpu Lietuvoje, jei koks autobusas vėluoja dvi minutes tai pradeda kilti nepasitenkinimas. Dar prisimenu istoriją, kai atvažiavau žiūrėti Ravenos mozaikų su italų kompanija. Sustojome papietauti. Aš sėdėjau ir vis muisčiausi, kada gi mes važiuosime, o visi kiti tiesiog mėgavosi laiku. Tada galiausiai pasakė, kad nuvažiuoti galėsime kitą sykį kai atvyksiu, nes jau viskas bus užsidarę.

Italo ausims būtų baisiausia išgirsti, kai kas nors pasako, kad aš dažnai improvizuoja virtuvėje.

Man visa tai pasirodė kaip tragedija. Juk jeigu nusprendėt, kad penktą valandą žiūrėsit mozaikas, tai ir turit ten būti sutartu metu. Atrodytų, nuomonė negali staiga pasikeisti tik dėl to, kad labai patiko vynas, kurio gyvenime dar nesi ragavęs. Tačiau pagyvenus čia supratau, kad gali. 

Čia yra šventas požiūris į maisto gamybą. Lietuvoje dažnai sakome: iš ko yra – iš to gaminu. Italijoje kiekvienas patiekalo ingredientas, nurodytas recepte, yra būtinas, o jeigu jo nėra, tada patiekalas laikomas netikru. Vyrauja atidumas detalėms – kokios rūšies sūris naudojamas, koks aliejus, kokie prieskoniai. Italo ausims būtų baisiausia išgirsti, kai kas nors pasako, kad aš dažnai improvizuoja virtuvėje.

Kitas ryškus skirtumas, kurį pastebėjau, kaip žmonės reaguoja į minusus. Italai stengiasi visada matyti tik teigiamą pusę. Todėl juos dažniausiai galima matyti laimingus ir atsipalaidavusius, ilgai gyvenančius. Žinoma nereikia galvoti, kad jie gyvena kažkokiam idealiam pasaulyje. Tiesiog jų vidinė nuostata nepriklauso nuo išorinių faktorių.

Susidūrus su nemalonia situacija, jiems atrodo, kad dalykai negali būti problema, jeigu suvalgius kažką skanaus ar pabučiavus gražų vyrą gali nusiraminti. Būtent tai ir yra svarbu – šalia esantis mylimas žmogus ir geras vynas. Taip begalvojant ir praeina gyvenimas – atsipalaidavus, neapsikraunant blogomis mintimis, kokia bus žiema, ar kas brangs, ar ne. Tuo tarpu lietuviai nuolat galvoja, kas bus ateityje, yra suinteresuoti judėti į priekį.

• 

• 

• 

• 

Pačiame tarpusavio bendravime irgi yra skirtumų. Italai mane išmokė, kad meilė yra komplikuotas reikalas ir negali visada būti tik gerai, kadangi italai – emocijų žmonės. Jie leidžia sau išsakyti garsiai viską, kas ateina į galvą, net žeidžiančius dalykus, kylančius dėl mažmožių. Todėl pasitaiko, kai italas tau sako, kad aš tavęs nekenčiu ir jeigu galėčiau, daugiau niekada gyvenime tavęs nematyčiau ir su tavim nebendraučiau, o po pusvalandžio su tavimi vėl kalbasi lyg niekur nieko.

Lietuviai linkę nepasiduoti savo emocijoms ir jas suvaldyti, mažiau kalbėti, daugiau stengtis pajausti vienas kitą. Kartais atrodo, kad jeigu lietuviai net neleidžia sau galvoti tam tikrų dalykų, tai italai ne tik, kad galvoja, bet dar ir garsiai visą tai pareiškia. 

Winstonas Čerčilis yra pasakęs, kad italai pralošė futbolą, lyg praloštų karą ir pralošė karą, lyg praloštų futbolą. Kartais gali pagalvoti, kad jiems niekas nėra svarbu. Bet taip tik atrodo. Italai yra žmonės, kurie giliai mąsto ir supranta.

Kitas skirtumas – susitikti su draugais italai įpratę baruose ir restoranuose. Jie neina vienas pas kitą į svečius, todėl yra didelė garbė sulaukti pakvietimo. Tačiau su pakvietimu ateina ir tam tikri etiketo dalykai. Pavyzdžiui, ateini ir galvoji, kad tai, ką valgai šiuo metu bus vienintelis patiekalas, o paaiškėja, kad tai – tik užkandis ir tau jau nebetelpa.

Italijoje nepriimta nesuvalgyti, jeigu tu kažką palieki lėkštėje – bus didžiausias įžeidimas. Galbūt taip yra dėl to, kad mes esame labiau linkę į skandinavišką gyvenimo būdą, kur viskas yra paprastinama. Tuo tarpu italai yra pietiečiai, todėl pas juos vyrauja tendencija viską daryti sudėtingai.

Winstonas Čerčilis yra pasakęs, kad italai pralošė futbolą, lyg praloštų karą ir pralošė karą, lyg praloštų futbolą. Kartais gali pagalvoti, kad jiems niekas nėra svarbu. Bet taip tik atrodo. Italai yra žmonės, kurie giliai mąsto ir supranta. Tik jie neina į diskusijas vien dėl to, kad įsivaizduoja, jog tos diskusijos yra niekam nereikalingos, tarsi nervų bereikalingas tąsymas, aštrinimas. Todėl niekada nesuprasi, ką iš tikrųjų italai galvoja.

Kokius stereotipus norėtumėte paneigti apie Italiją?

Manau, kad stereotipus daugiausia formuoja į Ameriką emigravę italai, kurių didžioji dalis atvyko iš pietinės šalies pusės, kadangi susiformavusi nuomonė, kad italai sprendžia problemas dainuodami ir su vyno taure rankoje. O juk Italijos šiaurėje gyvenantys yra racionalesni, santūresni, ramesni, neleidžia sau būti rėksniais ir mažiau gestikuliuoja. 

Dar itin daug stereotipų apie šalies virtuvę, neva italai valgo vien makaronus ir picas. Venecijoje niekada makaronai ir miltiniai patiekalai nebuvo virtuvės pagrindas, bet būtent iš šio miesto kilęs Karlas Goldonis (Carlo Goldoni italų dramaturgas), nuvykęs į Paryžių, sušuko frazę: „duokit mums makaronų“. Ji taip įstrigo, kad visi dabar sako, kad visi italai yra makaronų valgytojai. Tuo tarpu Milane populiarūs yra mėsos ir ryžių patiekalai. Kalbant apie virtuvę, dar įdomu, kad neapoliečiai picą valgo kaip užkandį prieš pagrindinį patiekalą.

Aš juokauju, kad Italijoje nėra provincijos, nes čia kiekvienas jaučiasi, kad gyvena pasaulio centre. Kiekvienas miestas lyg žmogus – turi savo dvasią, vaizdą, jį galima priimti labai asmeniškai.

Tarp stereotipų sklando ir dar vienas, kad italės moterys yra itin valdingos. Galbūt teko susidurti? Ar tai tiesa?

Kiek teko susidurti, italės turi požiūrį į pasaulį, kad ji sprendžia kaip gyventi, kur atostogauti, kaip apsirengti. Absoliučiai viską. Vyrauja matriarchatas. Bet ne šiaip paprastas, o gilesnis. Mama yra pats svarbiausias asmuo, kuris gali kontroliuoti viską. Nuo ryto iki vakaro. Vienas dalykas, kai yra žmona, bet visai kitas – kai mama. Mama reiškia nuomonę visais klausimais. Italas net ir išeidamas iš savo tėvų namų, vis tiek sugrįžta į savotišką moters pasaulį.

Kadangi italai pripratę prie savo mamų, jiems nėra taip dramatiška kaip užsieniečiams. Dar vyrauja teroras virtuvės srityje. Vyras negali pasirinkti, kad jis staiga dabar pradės nebevalgyti svogūnų ar grybų. Tai yra moters sprendimas. Iš vienos pusės gali pasirodyti patogu, kad tau nereikia niekuo rūpintis. Iš kitos pusės tu neturi laisvės pasirinkimo.

Kodėl italai yra galantiški kavalieriai? Todėl, kad italės paprastai sako „ne“ ir jos nusprendžia, kada jau ateina laikas pasakyti „taip“. Labai dažnai būna kultūrų neatitikimas – jau galvoji, kada pasiūlys tau savo širdį ir paprašys rankos, o vyras nesiūlo, nes yra įpratęs, kad italės pačios pasirenka laiką ir net žiedą. 

• 

• 

Sugrįžtant prie kelionių Italijoje temos, kokios lankytinos vietos yra įdomiausios Jums? 

Pirmą sykį, jeigu nesi buvęs, tai Italija yra visa graži ir nuostabi. Turizmas buvo sukurtas kaip industrija anglų, o ne italų. Tai anglai sako eikit žiūrėkit keturis miestus – Veneciją, Florenciją, Romą ir Neapolį. Apžiūrėjus juos norisi gilintis toliau aplankant mažesnius miestelius: kaip Veroną, Salerno, Pizą ar kitus. Aš juokauju, kad Italijoje nėra provincijos, nes čia kiekvienas jaučiasi, kad gyvena pasaulio centre. Kiekvienas miestas lyg žmogus – turi savo dvasią, vaizdą, jį galima priimti labai asmeniškai.

Mano asmeniniu patyrimu, turistų srautai po pandemijos tikrai nėra mažesni nei anksčiau. Tačiau dėl pasaulyje vykstančių įvykių, tarp jų ir karo Ukrainoje, keičiasi pats turizmas.

Man patinka mažyčiai kaimeliai ir miestai, turintys labai estetišką vaizdą. Geras pavyzdys būtų Verona. Čia šiuolaikinė miesto dalis harmoningai dera su visa likusia, kurioje galima rasti ir viduramžių, ir renesanso. Italijoje daug mažiau žinomų, bet fantastiškai įdomių miestelių. Vienas jų – Pennabilli, kuriame net du kartus lankėsi Dalai Lama ir apsilankymų metu sakė, kad tik čia jis mato Dievą. O tą yra sakęs tik apie tris vietas Europoje, iš kurių viena – mažas miestelis šalia San Marino Respublikos.

Jeigu reikėtų įvardinti vietą, kuri nėra plačiai žinoma tarp turistų, bet tikrai verta aplankyti, tai būtų Šventų Apaštalų bažnyčia Florencijoje (it. Chiesa dei Santi Apostoli) ir uždaras moterų vienuolynas Urbine, kurio pareinant pro šalį galima net ir nepastebėti.

• 

2020 m. prasidėjus pandemijai buvo labai didelis iššūkis gidams dėl ilgą laiką taikytų griežtų sankcijų ir apribojimų. Kaip Jums pavyko įveikti šį laikotarpį? Ar jau sugrįžto įprasti turistų srautai, kurie buvo iki pandemijos?

Iš pradžių buvo streso, nežinia, pliūpsnis neigiamų emocijų, baimė užsikrėsti stabdė savaime. Aš galvojau, ką čia daryti ir pradėjau vesti ekskursijas internetu, skaityti paskaitas. Iš lietuvių pusės sulaukiau daug entuziazmo, todėl man buvo labai malonu. Pavasarį sušvelnėjus sankcijoms važiavau į Urbiną, kuriame vedžiau ekskursiją internetu. Žiūrėję mano vaizdo transliaciją žmonės dėkojo ir komentavo, kad taip jie gali kompensuoti savo norą keliauti. Tad netikėtai atradau šią nišą, padėjusią pandemijos metu išsigelbėti, nes galėjau ruošdamasi paskaitoms turtinti save.

Prie jos kartais sugrįžtu – neseniai vedžiau ekskursiją internetu Venecijoje. Tai visiškai kitokia gido darbo patirtis, bet irgi smagi. Jeigu situacija pasikartos ir vėl turėsime gyventi naujame pasaulyje, aš žinosiu ką veiksiu – toliau skaitysiu paskaitas. Man pasakojimai kitiems apie Italiją užpildo tuštumą, kuri atsiranda tik gulint pliaže ar einant į kavines su draugais.

Šiuo metu sulaukiu labai daug įvairių užklausų: nuo informacijos kaip rengtis į Vatikaną iki prašymų patarti kada geriau keliauti į Italiją. Mano asmeniniu patyrimu, turistų srautai po pandemijos tikrai nėra mažesni nei anksčiau. Tačiau dėl pasaulyje vykstančių įvykių, tarp jų ir karo Ukrainoje, keičiasi pats turizmas.