„Venecija tokia visko pilna, visko turtinga – istorijos, kultūros, meno… grožio. Žvelgiant šiauriečio akimis, net ima atrodyti, kad vienam miestui visko tiesiog nedovanotinai per daug… Kuo galima nustebinti Veneciją? Niekuo. Joje jau buvo visko su kaupu. Šioje istorijos ir meno vertybių persotintoje erdvėje bandau įterpti pauzę – uždengti mažą gabalėlį praeities.“ Taip tarptautiniame festivalyje Venecijoje eksponuojamą stiklo instaliaciją „Uždengti“ pristato lietuvių menininkė Dalia Truskaitė.

Stiklą unikaliu, minimalia estetika alsuojančiu meno kūriniu paverčianti menininkė D. Truskaitė vadinama viduriniosios kartos lietuvių šiuolaikinio meno kūrėja. Vilniaus dailės akademijoje vitražo specialybę studijavusi menininkė kūrybą pradėjo nuo vitražų ir stiklo plastikos kūrinių architektūrinėse erdvėse, o pastaruoju metu kuria parodinius darbus, instaliacijas. Paskutinis lietuvės darbas – instaliacija „Uždengti“ – sukurtas specialiai Venecijai. Būtent čia, stiklo mekoje vykstačioje Venecijos stiklo savaitėje The Venice Glass Week D. Truskaitės instaliacija, kurią sudaro 23 formose lydyto ir apdirbto smėliasrove stiklo lakštai, dalį to neįkainojamo paveldo subtiliai „uždengia“.

Pasak Lietuvos kultūros atašė Italijoje Lauros Gabrielaitytės–Kazulėnienės, lietuvių kūrėjos pristatymas trapiu kaip stiklas laiku atrodo gana siurrealus, tačiau nuostabu, kad kūrėjai iš Lietuvos sulaukia pripažinimo stiklo gamyba garsėjančioje Venecijoje.

• 

• 

Italijos lietuvių naujienų portalas ITLIETUVIAI.IT menininkę D. Truskaitę pakalbino iš karto po intensyvaus pasiruošimo, karštligiško pakavimosi, dviejų tūkstančių kilometrų vairavimo, eksponavimo ir atidarymo Palazzo Loredan rūmuose pačioje Venecijos širdyje.

Instaliaciją pavadinote „Uždengti“. Kas už jos slypi? Ką ji dengia? Kaip gimė idėja?

Kartais, sukūrus darbą, jauti, kad galimą jo idėją plėtoti, vystyti – jo vizualas dar turi vietos plėtrai. Taip parodinis darbas perauga į instaliaciją. Jau kurį laiką galvoje sukosi ši idėja, buvau sukūrusi parodinį darbą panašia technika, bet neįprasta Palazzo Loredan erdvė pastūmėjo sumanymą išplėtoti ir pritaikyti konkrečiai erdvei. Man įdomu kurti erdvėje, ieškoti santykio su ja, galvoti apie visumą.

Šį kartą galutinai apsisprendžiau pamačiusi siūlomą erdvę – Palazzo Loredan interjeras labai skiriasi nuo tradicinių parodinių erdvių, čia tiesiog neįmanoma neįsivelti į diskusiją su erdve. Į salę, kurioje pasiūlė eksponuotis, lankytojai, saugant interjero vertybes, neįleidžiami – ją apžiūrėti galima tik pro pravertas duris – sienos ir lubos padengtos dekoratyvinių elementų, augalų pynių ir siužetinių scenų lipdiniais, polichromija, lubų tapyba, grindys puoštos teraco raštais, o kur dar venecijietiški veidrodžiai, paveikslas auksuotuose rėmuose ir didžiulis tradicinis venecijietiškas šviestuvas. Šiaurietiško mentaliteto menininkui visa tai tiesiog, švelniai sakant, per stipru…

Pirma mintis – turi būti kurčias ir aklas, kad bandytum ką nors į tą erdvę įterpti. Bet ilgainiui į aplinką įsigyveni, pradedi kurti, kaip menotyrininkai pasakytų, strategijas, koncepcijas. Ilgainiui, apgalvojus aplinkybių visumą, nieko kito neliko, kaip…. dalį to neįkainojamo paveldo uždengti.
Taigi kūrinys yra sulankstyto „popieriaus“ lapai, dengiantys dalį grindų, nes prie nieko kito, tiesą sakant, toje erdvėje nebuvo galima net liestis.

Kokie sunkumai pasitaikė kūrimo procese, visame organizaciniame kelyje?

Didžiausias sunkumas buvo nerimas ir netikrumo jausmas. Galutinai apsisprendus dalyvauti parodoje, teko visą vasarą intensyviai dirbti, atostogavau tik vieną dieną. Iki pat paskutinės savaitės nebuvau tikra, ar dėl dabartinės padėties galėsiu išvažiuoti, ar neatšauks parodos, ar neuždarys sienų, ar, jau išvažiavus, neįstrigsiu pakeliui, ar pačioje Italijoje.

Ir šiaip darbas su stiklu visada ilgas, nelengvas ir, galų gale, labai brangus. Technologiniai procesai sudėtingi ir ilgi, viską atlikti turi pedantiškai tiksliai, mažiausias išsiblaškymas ir trijų ar keturių dienų darbą gali tekti pradėti iš naujo. Galų gale net imti ar nešti stiklą turi susikaupęs – negali nešdamas laiptais ar pro duris „vos, vos“ užkliūti, nes stiklui net šiek tiek įskilus, jo nepataisysi, belieka tik išmesti.

• 

• 

Be abejo, kai darbas didelės apimties, sunkus ir dar labai trapus, tai savaime sukelia daug rūpesčių: reikia gerai apgalvoti, kaip jį įpakuoti, kaip saugiai pernešti ir pervežti. Racionaliausia ir patikimiausia pasirodė tiesiog vežti pačiai. Gal daug kam tai ir keista, bet dirbantiems su stiklu – gana įprasta. Taigi reikėjo tuos beveik du tūkstančius kilometrų nuo Vilniaus iki Venecijos stiklą „atvairuoti“. Eksponuojantis ramiau pasidaro tik išpakavus ir padėjus paskutinį stiklą, nes visą laiką neapleidžia žinojimas, kad kažkas gali sudužti.

Koks jausmas pristatyti stiklo instaliaciją stiklo mekoje Venecijoje?

Pristatyti savo darbą Venecijoje, be abejo, puiku. Galų gale čia nesi tik menininkas, esi menininkas iš Lietuvos. Tik po viso to ilgo, įtempto ir varginančio proceso, sunku visa tai iki galo suvokti, pasidžiaugti. Reikia laiko ir poilsio, nes šiuo metu net pats buvimas Venecijoje neatrodo labai realus.

Ketvirtą kartą vykstantis tarptautinis festivalis gimė tam, kad švęsti, paremti ir populiarinti stiklo meną – meninę ir ekonominę veiklą, kuria Venecija pasaulyje garsėja ir vertinama daugiau nei tūkstantį metų.

Lietuvių menininkės Dalios Truskaitės instaliacija „Uždengti“ (2020 m.) eksponuojama iki rugsėjo 13 d., nuo 10 iki 18 val., Palazzo Loredan rūmuose, adresu San Marco 2945, Venecija.

Įėjimas į parodą – nemokamas.

Daugiau informacijos adresu: www.theveniceglassweek.com