Diplomatų Lozoraičių metai Italijoje: „Villa Lituania“ sugrįžimas ir renginių gausa nuo parlamento iki universitetų
2024-uosius paskelbus Lozoraičių metais, Italijoje ši garsi Lietuvos diplomatų šeima bus pagerbta ypatingai. Renginių ciklą simboliškai pradėjo iki vasario Romos „Civilizacijų muziejuje“ (Museo delle Civiltà) veiksianti menininkų Nomedos ir Gedimino Urbonų paroda „Villa Lituania“. Šis projektas, skirtas to po paties pavadinimo sovietų nusavintos Lietuvos ambasados Romoje atminimui, į Italiją sugrįžo po ilgos pertraukos, kuomet 2007-aisiais Lietuvai pelnė pirmąjį apdovanojimą Venecijos bienalėje. Nors per tiek laiko įvyko daug geopolitinių permainų, menininkai sako, kad tuomet radikaliu meniniu ir politiniu pareiškimu laikytas projektas aktualumo neprarado. Ir dabar jis primena skaudų Lietuvos istorijos momentą bei titaniškas Lozoraičių šeimos pastangas kovojant dėl vilos ir Lietuvos nepriklausomybės
Neringa Budrytė
ITLIETUVIAI.IT
Italija – šalis, kuri diplomatų Lozoraičių – užsienio reikalų ministro Stasio Lozoraičio vyresniojo, Lietuvos diplomatinio atstovo Vašingtone Stasio Lozoraičio jaunesniojo bei Lietuvos atstovo prie Šventojo Sosto Kazio Lozoraičio – gyvenime užėmė ypatingą vietą. Ne veltui 2024-asiais šios, didžiulį indėlį Lietuvos valstybingumui palikusios šeimos metais, Lozoraičių pavardė čia garsiai skambės įvairiuose kontekstuose, nuo parodų salių iki parlamento ir universitetų.
Metus pasitikti nuspręsta simboliniu sugrįžimu – ne vieną šalį apkeliavusi ir tarptautinio pripažinimo sulaukusi menininkų dueto Nomedos ir Gedimino Urbonų multimedijų instaliacija „Villa Lituania“, 52-ojoje Venecijos bienalėje pristačiusi žymųjį taikos balandžių skrydį, po 16 metų vėl rodoma Italijoje.
Pagal pirminį menininkų sumanymą „Villa Lituania“ architektūrą primenanti balandinė turėjo būti pastatyta būtent amžinajame mieste, okupuotos vilos teritorijoje, o performansas – taikos balandžių varžybos – vykti tarp Romos ir Venecijos. Tuomet šis drąsus planas neišsipildė negavus leidimų ir tik dabar menine provokacija vadintas projektas pasiekė Romą.
„Villa Lituania“, esanti Via Nomentana gatvėje, yra vis dar okupuota teritorija. Juk tai, kas pavogta, turi būti grąžinta ir čia negali būti jokių kompensacijų“, – G. Urbonas.
MO muziejaus kolekcijai šiuo metu priklausantis kūrinys trumpam įkurdintas Romos Civilizacijų muziejuje. Žiūrovams jis suteikia unikalią progą dar kartą prisiminti Lietuvos istoriją ir apmąstyti diplomatų, dirbusių paskutine okupuota Lietuvos teritorija vadinamoje ambasadoje, indėlį.
„Kai mes 2007 m. gavome apdovanojimą Venecijoje, kuratorius Andrea Villani, dabartinis „Museo delle Civiltà“ direktorius, rodė šį projektą San Benedetto mieste tarptautinėje parodoje, kuri svarstė nelengvus identiteto, istorinių traumų klausimus. Dabar projektas vėl grįžo į Italiją, Romoje demonstruojamas pirmą kartą. Ir tai labai svarbus įvykis, nes „Villa Lituania“, esanti Via Nomentana gatvėje, yra vis dar okupuota teritorija. Juk tai, kas pavogta, turi būti grąžinta ir čia negali būti jokių kompensacijų.
Tai mes grįžome į tą miestą, kuriame ta vila yra, kuriame yra tas pavogtos vilos faktas ir yra labai svarbi istorija pasipriešinimo, bandymo visomis moralinėmis ir etinėmis pastangomis ją išsaugoti. Priminti visiems okupacijos faktą dar tais laikais, kai tai buvo labai sunku padaryti. Mes grįžome į miestą, kuriame pasireiškė ir susiformavo Lozoraičių diplomatijos ir rezistencijos etika“, – portalui ITLIETUVIAI. IT apie projekto svarbą pasakoja vienas instaliacijos autorių Gediminas Urbonas.
Nors tarpukario Lietuvos ambasada Romoje veikė labai trumpai, nuo 1937 iki 1940 metų, čia rezidavusių diplomatų, tarp kurių buvo ir Stasys Lozoraitis, dėka ji spėjo tapti tikru lietuvybės simboliu. Lozoraičių šeima į vilą įsikraustė 1939-ųjų liepą, tačiau prasidėjus okupacijai, sovietai ėmė spausti S. Lozoraitį ir Italijos Užsienio reikalų ministeriją, kad „Villa Lituania” su visais baldais, archyvais ir kitu turtu būtų perduota sovietų ambasadai.
S. Lozoraitis bandė išsaugoti ambasadą pasitelkdamas įvairias diplomatines priemones. Visgi, 1940 m. rugpjūtį pranešė vilą paliekantis, nors sovietų teisių į pastatą nepripažįsta.
„Tai buvo jo gyvenimo kova. Nepasiduodamas spaudimui 1940 m., kai perimti vilą atėjo B. Musolinio fašistų atstovai iš Italijos URM kartu su rusų saugumo atstovais, S. Lozoraitis nepalūžta, pasinaudoja savo išmintimi, intelektu, visomis savo turimomis jurisprudencijos žiniomis ir argumentuoja, kad negalima atiduoti, kad reikia pasirengti profesionaliai perdavimui. Taip laimi tas kelias papildomas savaites, per kurias yra išgabenami svarbūs daiktai, dokumentai, diplomatinis paštas. Tą poziciją nepasiduoti perima abu jo sūnūs: Kazys ir Stasys Lozoraičiai. Ir šaltojo karo metais, kai okupuota Lietuva neegzistuoja, išlaiko šitą nepaklusnumo poziciją. Tai moralinė, etinė diplomatija, kuri įkvepia mūsų ir ateinančias kartas”, – Lozoraičių šeimos indėlį pabrėžia Lietuvos menininkas.
Pasak G. Urbono, 2007 m., kai politiniu pareiškimu tapęs projektas buvo pristatomas Venecijoje, kilo daugybė diskusijų, o jo kūrėjai jautė spaudimą net iš Lietuvos institucijų, kad instaliacija nebūtų rodoma. Dabar politinė situacija stipriai pasikeitusi, tačiau projektas vis dar aktualus, nes ragina apmąstyti net tik opius klausimus apie okupaciją ir laisvę, bet ir primena, kokia paveikti gali būti meno kalba.
„Labai svarbu, kad šiuo metu, kai kyla geopolitinės įtampos ir egzistencinė karo grėsmė yra čia pat šalia Lietuvos, priminti tokią diplomatiją, kuri buvo įgyvendinama kritinėmis, šaltojo karo sąlygomis. Iš visos Lozoraičių šeimos istorijos mums reikia mokytis,“ – G. Urbonas.
Padėję atkreipti pasaulio dėmesį į „Villa Lituania“ likimą, Nomeda ir Gediminas Urbonai visgi apgailestauja, kad istorinė teisybė taip ir nebuvo atstatyta ir vila negrąžinta Lietuvai. Oficialiai dvišalius santykius temdęs ginčas buvo išspręstas, kai Italija suteikė naujas patalpas Romos centre Lietuvos ambasadai kaip kompensaciją už prarastą turtą.
„Per 16 metų labai daug kas pasikeitė, 2007 m. tai atrodė radikalus menininkų pareiškimas, tačiau šiandien mes galime tikrai pasakyti, kad menininkai dažnai įvairiuose procesuose eina priešakyje, ypač, kai reikia ginti viešąjį interesą. Šiuo atveju, mes kalbame apie okupuotą Lietuvos teritoriją Romoje. Dažnai piliečiai gali padaryti tai, ko nepadaro diplomatai. Šiandien tikrai galime kalbėti apie pilietinės, kultūrinės diplomatijos svarbą ir tas kitas formas, kurios išplečia diplomatijos galimybes, – meno galią pabrėžia G. Urbonas. – Labai svarbu, kad šiuo metu, kai kyla geopolitinės įtampos ir egzistencinė karo grėsmė yra čia pat šalia Lietuvos, priminti tokią diplomatiją, kuri buvo įgyvendinama kritinėmis, šaltojo karo sąlygomis. Iš visos Lozoraičių šeimos istorijos mums reikia mokytis.“
Pasak menininko, sprendimas projektą pristatyti Romos „Civilizacijų muziejuje“ taip pat labai simboliškas, nes ši vieta ypač tinkama kalbėti apie prarastas kultūros ir istorines vertybes.
„Būtent etinis, moralinis viešojo intereso klausimas labai susijęs su pačios civilizacijos išlikimu. Muziejuje matome kolonijiniu laikotarpiu sukauptas ir iš įvairių šalių išvežtas kultūrines vertybes, vyksta diskusijos dėl jų grąžinimo. Mes turime precedentus, kai tos imperialistinės, kitas šalis kolonizavusios šalys, grąžina vertybes. Šiame kontekste parodyti šitą svarbią istorijos dalį, tą okupacijos faktą, kuris dar ir šiandien yra išlikęs Romoje, labai reikšminga”, – pabrėžia G. Urbonas.
„Lietuvai ši šeima yra ypatingai svarbi, nes diplomatinė tarnyba užsienio šalyse buvo vienintelė po Lietuvos okupacijos išlikusi ir savo veiklos nenutraukusi valstybinė institucija, o Lozoraičiai yra ryškiausias Lietuvos diplomatijos egzilyje simbolis”, – D. Kreivienė.
Šiemet minint Lozoraičių metus, diplomatų šeimos atminimas bus pagerbtas itin plačiai. Pasak Lietuvos ambasados Italijoje, vienas kertinių renginių – klasikinės muzikos koncertas žymiajame Romos Panteone, kur pasirodys Lietuvos nacionalinės filharmonijos Vilniaus kvartetas su specialia programa, skirta Lozoraičių šeimos gyvenimui ir veiklai Italijoje bei Vatikane paminėti.
„Lietuvai ši šeima yra ypatingai svarbi, nes diplomatinė tarnyba užsienio šalyse buvo vienintelė po Lietuvos okupacijos išlikusi ir savo veiklos nenutraukusi valstybinė institucija, o Lozoraičiai yra ryškiausias Lietuvos diplomatijos egzilyje simbolis. Su Nomedos ir Gedimino Urbonų parodos „Villa Lituania“ atidarymu Romoje pradėjome Lozoraičių metų minėjimo programą, kuri, šių dienų geopolitinių grėsmių ir iššūkių kontekste, kiekvienam iš mūsų suteikia galimybę dar kartą prisiminti savo šalies istoriją, mūsų tautos laisvės siekį ir žmones, kurie niekada nenustojo dirbti dėl laisvos ir nepriklausomos Lietuvos”, – sako Lietuvos ambasadorė Italijoje Dalia Kreivienė.
Lozoraičių metų minėjimą Romoje taip pat lydės renginys Italijos parlamente bei paskaitos įvairiuose Italijos universitetuose.
Diplomatų Lozoraičių metais 2024-uosius Seimas paskelbti pažymint trijų vienos giminės diplomatų sukaktis. Pernai minėtos užsienio reikalų ministro, Lietuvos diplomatinės tarnybos vadovo S. Lozoraičio vyresniojo 125-osios gimimo metinės, o 2024 metais – S. Lozoraičio jaunesniojo, Lietuvos diplomatinio atstovo Vašingtone, 100-osios gimimo metinės bei Lietuvos atstovo prie Šventojo Sosto K. Lozoraičio 95-osios gimimo metinės.
Straipsnis parengtas pagal Lietuvių fondo finansuojamą projektą „Italijos lietuvių bendruomenės veiklos efektyvinimas, informacijos sklaida, internetinė leidyba“
