Dvikalbę poezijos knygą Italijoje parašiusi K. Janušaitė-Valleri: tam reikėjo drąsos
Italijoje išleista daugiau kaip dešimtmetį Venecijoje gyvenančios lietuvės poetės Kristinos Janušaitės-Valleri pirmoji poezijos rinktinė „Phylum“. Eilės knygoje sugulė dviem kalbomis – lietuvių ir italų. Rašytoja sako, kad tai buvo drąsus, sąmoningas pasirinkimas, liudijantis asmeniškai išgyventą etapą, kuomet teko atsidurti kryžkelėje tarp dviejų kultūrų ir dviejų kalbų. Gidės profesiją Italijoje įgijusi K. Janušaitė-Valleri džiaugiasi, kad jos kūryba italams padės pažinti Lietuvą, o kai kuriems galbūt taps pirmuoju susitikimu su seniausia indoeuropiečių kalba ir unikaliais jos ypatumais. Visgi, lietuvė prisipažįsta, kad kurti poeziją ne gimtąja kalba – nemenkas iššūkis, kurį padėjo įveikti įvairios rašymo ir italų kalbos studijos bei kolegų poetų padrąsinimai.
Neringa Budrytė
ITLIETUVIAI.IT
„Literatūros gidas“ – tai speciali ITLIETUVIAI.IT rubrika, skirta supažindinti su lietuviška ir itališka literatūra Italijoje bei Lietuvoje. Rubrikoje publikuojamos į italų kalbą išverstų lietuvių autorių arba Italijos ir Lietuvos rašytojų knygų apie Lietuvą ir Italiją apžvalgos, interviu su autoriais, vertėjais ar leidyklomis.
Daugybę menininkų įkvėpusi magiškoji Venecija ir tarp kanalų pasislėpę slapčiausi jos kampeliai puikiai pažįstami lietuvei poetei, gidei Kristinai Janušaitei-Valleri. Venecijos gatvelėmis ji vedžioja ne tik turistus, kartais čia mintyse dėlioja eiles, kurios gimsta iš kasdienybės akimirkų, aplinkos stebėjimo ar prisilietimo prie vietinių meno ir architektūros šedevrų.
Dar mokyklos suole pradėjusi rašyti poeziją, K. Janušaitė-Valleri prisipažįsta, kad teko nueiti ilgą kelią, kol dienos šviesą išvydo pirmoji jos knyga – dar spaustuvės dažais kvepianti lietuviškų ir itališkų eilėraščių rinktinė „Phylum“ (Samuele Editori).
Knygos recenzijoje pabrėžiama, kad išskirtinis jos dvikalbis formatas – tarsi intymi, pačios autorės išgyventa kelionė nuo gimtosios baltų kalbos lopšio iki aukštutinės Adrijos jūros pakrantės. Lietuvė sako pastebėjusi, kad kalbos virsmai poezijos mėgėjams be galo įdomūs, todėl dažnai renginiuose skaito lietuviškus eilėraščius, taip pristatydama gimtosios kalbos skambesį.
Apie kūrybinio kelio pradžią, daugeliui išeivių pažįstamą būseną tarp dviejų šalių, iššūkius ir drąsą rašyti dviem kalbomis portalas ITLIETUVIAI.IT kalbasi su poezijos rinktinės autore K. Janušaite-Valleri.
Kristina, Lietuvoje baigei lietuvių kalbos studijas. Ar tuomet, o gal dar anksčiau, Tavo gyvenime atsirado poezija ir kūryba?
Lietuvoje baigiau lietuvių kalbos ir literatūrologijos studijas, kurios turėjo nemažai įtakos mano kūrybai rastis, tiksliau – formuotis, ieškoti. Kaip pasak mano dėstytojo literatūrologo M. Šidlausko, prieš sulaužydamas, dekonstruodamas tradicines rašymo, eiliavimo formas, visų pirma turi gerai jas išmanyti. O poezija domėtis ir ją rašyti pradėjau kur kas anksčiau – dar mokyklos laikais.
Nueitas ilgas kelias. Ne tik poezijos rašymo, bet ir skaitymo, studijų. Literatūrologijos magistro Vilniaus universitete laikais lankiau poeto Marcelijaus Martinaičio vedamus kūrybos seminarus, kuriuose skaitydavome vieni kitų tekstus ir juos analizuodavome. Vėliau teko bendradarbiauti su laikraščio „Bičiulystė“ redakcija, kur kuravau kūrybai skirtą rubriką. Sulaukdavau nemažai skaitytojų laiškų su jų kūryba, rašydavau recenzijas, apžvalgas, pasiūlydavau kūrybinių impulsų.
Prisimenu ir pirmąją rimtesnę savo eilėraščio publikaciją studijų VU metu – laikraštyje „Šiaurės Atėnai“, kurio redaktorius tuo metu kaip tik buvo poetas Sigitas Geda, buvo išspausdintas mano eilėraštis „Pascha“. Nunešiau savo tekstą tiesiai į redakciją. Kadangi S. Geda buvo kažkur išvykęs, tai viena iš redakcijos darbuotojų, sako, palik, kai jis grįš, perskaitys ir jei tiks, išspausdins. Nunešiau ir pamiršau, nes įsuko studijos. Po kurio laiko kursiokės parodė man „Šiaurės Atėnus“ su jau atspausdintu mano tekstu. Tuo metu man tai buvo didelis įvykis.
O kur dar apsilankymai Rašytojų Sąjungos klubo renginiuose, kuriuose klausydavausi žinomų Lietuvos rašytojų ir poetų kūrybos skaitymų, pristatymų. Visai kitaip suskamba eilėraštis, kai gyvai pamatai jį sukūrusį asmenį, išgirsti jo balso intonacijas.
Persikėlus į Italiją teko savęs ieškoti iš naujo, kaip ir daugeliui išvykusiųjų. Tapai gide viename gražiausių pasaulio miestų – Venecijoje?
Teko susikurti savo nišą, pereiti įvairius integravimosi į naują kultūrą etapus, permąstyti savo identitetą, išgyventi tą būseną, kai esi „tarp“ – tarp dviejų kultūrų, kalbų, šalių, tiek fiziškai, tiek psichologiškai, dvasiškai. Reflektuoti, rekonstruoti save, savo patirtis, tiek asmenines, tiek profesines. Taip pamažu atėjau į gido profesiją, kur taip pat reikia nemažai studijuoti, pasirengimo ir juolab tokiame daugiasluoksniame mieste kaip Venecija, kur kiekvienas kampelis (jau nekalbu apie žinomus monumentus) turi savo istoriją.
Įsikabinau, įsitvėriau į eilėraštį kaip į gyvą būtybę, mediumą, leidusį nepasimesti kitos kultūros, visuomenės, sociumo, mentaliteto chaotiškuose vandenyse. (Pa)(si)nerti į naują, dar nepažintą kultūrą, laikantis už eilėraščio, kaip už gyvybės siūlo.
Venecija visais laikais įkvėpė daugybę menininkų. Atrodo, kad pati magiška šio miesto atmosfera – gondolos, kanalai, kaukės – tarsi savaime sufleruoja eiles. Ar tai padėjo nepamiršti kūrybos, galbūt net padrąsino?
Būtent tos integravimosi į naują, dar nepažintą kultūrą kelionės metu poezija, kūryba man atliko svarbų vaidmenį. Tapo (per)ėjimo iš vienos į kitą kultūrą, iš vienos kalbos į kitą ženklu, tiltu, sujungusiu du kultūrinius krantus. Tada jau ne romantika buvo galvoje, o kaip išgyventi, (iš)būti naujoje kalbinėje erdvėje ir kitoje kultūroje, šalyje, kaip integruotis į ją neprarandant savęs, savojo identiteto, o kartu ir neužsidarant vien tik savo siaurame akiratyje.
Įsikabinau, įsitvėriau į eilėraštį kaip į gyvą būtybę, mediumą, leidusį nepasimesti kitos kultūros, visuomenės, sociumo, mentaliteto chaotiškuose vandenyse. (Pa)(si)nerti į naują, dar nepažintą kultūrą, laikantis už eilėraščio, kaip už gyvybės siūlo.
Nebuvo lengvas (per)ėjimas. Ypač profesine prasme. Tad eilėraščių rašymas man tapo galimybe bent tokiu būdu išlikti savo profesiniame, kaip filologės, lauke. Paskui pradėjau plėsti akiračius: stengiausi aktyviai įsitraukti į kūrybinius ir literatūrinius procesus čia, Italijoje, – lankiau įvairius kūrybos rašymo, skaitymo seminarus, workshop‘us, siųsdavau savo kūrybą, parašytą italų kalba, į įvairius literatūros konkursus. Keliuose jų esu laimėjusi ir pripažinimą.
Tai atvėrė galimybes susitikti kitus šiuolaikinius italų rašytojus ir poetus, stebėti ir vertinti literatūrinius procesus, vykstančius čia ir aktyviai į juos įsitraukti, o ne likti nuošalyje. Man tai buvo svarbu. Ne tik rašyti, bet ir būti išgirstai bei gilintis, domėtis gyvais literatūriniais procesais, prisiliesti prie jų, pajusti šiuolaikinės italų literatūros pulsą – koks jis, kokie autoriai, kokia kūryba ir pan.
Kaip gimė ši, pirmoji poezijos knyga? Kodėl pasirinkai ją rašyti dviem kalbomis: gimtąja lietuvių ir Italijoje atrasta italų?
Iki šios, pirmosios, mano knygos (už)gimimo nueitas ilgas kelias. Pamažu pribrendo ta idėja, juolab, kad sulaukiau klausimų, kada gi parengsiu savo rinktinę, ir padrąsinimų iš savo artimųjų, iš kai kurių savo draugų italų poetų bei iš paties leidėjo Alessandro Canzian, su kuriuo sieja ilgametė pažintis ir draugystė.
O rašymas dviem kalbomis (už)gimė labai natūraliai. Pati aplinka padiktavo, paskatino. Norėdama aktyviai įsitraukti į literatūrinį gyvenimą čia, Italijoje, neturėjau kito pasirinkimo, kaip tik pradėti rašyti italų kalba. Neretai tame pačiame tekste susitinka dvi ar trys kalbos. Tai mano poetinis stilius, susiformavęs jau gyvenant Italijoje. Ne tik itališkos kultūros ir kasdienybės ženklai įsiveržia, įsiprašo į tekstus, bet ir šios kalbinės erdvės lingvistiniai fragmentai, frazės, žodžiai.
Kadangi rašau poeziją dviem kalbomis, lietuvių ir italų, eilėraštis tampa dviejų kultūrų kryžkele bei slenksčiu įeiti į svetimą, tai yra italų kalbą, tam, kad galėčiau užmegzti dialogą su savimi, su kitu ir su dar nepažinta kalba, kurią bandau „pri(si)jaukinti“.
Tai kalbinis fenomenas, ištinkantis, atsitinkantis gyvenant kitam kultūriniam ir kalbiniam lauke, kai, pasak lingvistinių studijų, nauja kalba, vartojama kasdien, tampa nebe užsienio kalba, o L2, second language (antrąja kalba), kurios frazės ar žodžiai spontaniškai įsipina į diskursą kalbant gimtąja kalba ir viceversa. Tokie reiškiniai vyksta ir mano poetiniuose tekstuose.
Poetiniame žodyje tarsi veidrodyje atsispindi mano skirtingų kultūrų ir kalbų išgyvenimai, kurie kūrybiniame lygmenyje transformuojasi ir įgyja naujų prasmių.
Rašyti ne gimtąja kalba, turbūt, nelengvas uždavinys, juo labiau ypatingo kalbinio jautrumo, subtilumo reikalaujančią poeziją. Juk, net ir labai gerai mokant kalbą, pažinti ją taip, kaip gimtąją, matyt, yra sudėtinga?
Rašymas ne gimtąja kalba – nemažas iššūkis. Tam reikia atitinkamo pasirengimo ir drąsos. Lankiau ne tik minėtus kūrybos rašymo, analizės seminarus, workshop‘us, bet studijavau ir pačią italų kalbą Venecijos Ca‘ Foscari universiteto Kalbų centre.
Kadangi rašau poeziją dviem kalbomis, lietuvių ir italų, eilėraštis tampa dviejų kultūrų kryžkele bei slenksčiu įeiti į svetimą, tai yra italų kalbą, tam, kad galėčiau užmegzti dialogą su savimi, su kitu ir su dar nepažinta kalba, kurią bandau „pri(si)jaukinti“. Kartais eilėraštį pradedu rašyti lietuviškai, o užbaigiu itališkai. Vėliau turiu redaguoti jau parašytus tekstus.
Dvikalbės poezijos rinktinės formatas buvo ir yra sąmoningas pasirinkimas, paliudijantis ir (pa)ženklinantis svarbų ne tik mano kūrybos, bet ir gyvenimo etapą – perėjimą iš vienos kalbinės ir kultūrinės erdvės į kitą.
Tam pasitarnavo 2019-aisiais Verbanijoje vykęs poezijos redagavimo seminaras, kur įgijau didžiulės ir vertingos patirties ne tik eilėraščių rašymo, bet ir jau parašytų tekstų redagavimo visų pirma kalbiniu atžvilgiu, o paskui jau ir tekstų tematikos, idėjos prasme.
Kad geriau pajausčiau kalbinius, prasminius niuansus, skaičiau ir tebeskaitau nemažai italų kalba poezijos. Vienas mano mėgstamiausių literatūros leidinių, atrastų vos tik apsigyvenus Italijoje – mėnesinis žurnalas „Poesia“, kur pristatoma ne tik šiuolaikinė, klasikinė italų poezija, bet ir užsienio šalių autorių kūryba, šalia pateikiant tekstus ir originalo kalba.
Kaip sekėsi leidėjo paieškos? Ar italų leidyklų neišgąsdino unikalus dvikalbis knygos sumanymas, ypač dėl to, kad lietuvių kalba mažai kam pažįstama?
Su leidėju Alessandro Canzian, kaip minėjau, sieja ilgametė pažintis ir draugystė. O susipažinome būtent vieno literatūrinio renginio metu, tiksliau – mus supažindino mano viena draugė italė poetė. Ir ta draugystė tęsiasi iki šiol. Tad nebereikėjo specialiai ieškoti leidėjo – jis jau buvo ir kantriai nemažai metų laukė, kol pribręsiu parengti savo pirmąją eilėraščių rinktinę. Tad, galima sakyti, iš arti matė mano kūrybinį kelią, nes dalyvaudavau ir įvairiuose jo organizuotuose literatūros renginiuose.
Kūryba – puiki galimybė reprezentuoti savo kultūrą, šalį, kalbą. Tą jau ir darau dalyvaudama įvairiuose literatūros renginiuose. Dažnai pasirenku bent vieną eilėraštį ar porą perskaityti ir lietuvių kalba, kad auditorija pajaustų mano gimtosios kalbos skambesį.
Dvikalbės poezijos rinktinės formatas buvo ir yra sąmoningas pasirinkimas, paliudijantis ir (pa)ženklinantis svarbų ne tik mano kūrybos, bet ir gyvenimo etapą – perėjimą iš vienos kalbinės ir kultūrinės erdvės į kitą. Tą (per)ėjimą, virsmą ženklina ne tik rinktinėje publikuojami tekstai, bet ir pati knygos struktūra – sankirtą, sandūrą, apsikabinimą dviejų (ar daugiau) kultūrų ir tame kultūriniame ir lingvistiniame įtrūkyje atsiradę simboliai, ženklai, patirtys bei jų transformacijos tekstuose.
Knygos recenzijoje pabrėžiama, kad ši knyga yra tarsi intymi kelionė tarp dviejų kultūrų, ir dviejų kalbų? Ką norėjai pasakyti skaitytojams pakviesdama juos į šią kelionę?
Poetinis žodis tampa komunikacijos priemone, tiltu tarp dviejų skirtingų kultūrų, kvietimu kurti dialogą tarp poeto ir skaitytojo/klausytojo; tai per simbolius, motyvus, (kon)tekstus užkoduota patirtis, kurią kiekvienas gali (pa)jausti, perskaityti savaip, tuo pačiu dialoguodamas ir su savo patirtimis bei jas praturtindamas.
Kai kuriems skaitytojams tavo eilėraščiai tikrai bus pirmoji pažintis ne tik su lietuvių kalba, bet ir Lietuva. Šiuo atveju esi ne tik rašytoja, bet ir tam tikra prasme gimtosios šalies ambasadorė?
Kūryba – puiki galimybė reprezentuoti savo kultūrą, šalį, kalbą. Tą jau ir darau dalyvaudama įvairiuose literatūros renginiuose. Dažnai pasirenku bent vieną eilėraštį ar porą perskaityti ir lietuvių kalba, kad auditorija pajaustų mano gimtosios kalbos skambesį. Kaip yra pastebėję kai kurie poetai draugai italai – skaitant tą patį tekstą lietuvių kalba, visiškai pasikeičia ir mano balso tonas, intonacijos.
Klausytojams įdomūs tie kalbiniai virsmai, kitos, t.y. lietuvių, kultūros ir kalbos ženklai, simboliai. Tokiu būdu per mano tekstus ir refleksijas, dialogą su moderatoriumi bei klausytojais (priklausomai nuo renginio formato) (į)vyksta kalbiniai ir kultūriniai mainai, kai kuriems, kaip minėjai, galbūt pirmoji pažintis su seniausia indoeuropiečių – lietuvių – kalba.
Kas Tave labiau įkvepia kurti: romantiškoji, poetiškoji Venecija, su kuria supažindini ir turistus, ar sentimentų ir prisiminimų apipinta Lietuva?
Rašyti įkvepia daugelis dalykų. Įvairios erdvės – miestai (ne tik Venecija, nors jos nemažai yra mano tekstuose – kaip gi kitaip be šio išskirtinio miesto), geležinkelio stotys, greitieji traukiniai, kava, kavos gėrimo ritualai kuriame nors mieste keliaujant ar gyvenant.
Tada, gerdama caffè lungo ar caffè americano įkrentu į tą aplinką ir stebiu įvairias detales, stebiu žmones, jų gyvenimus, fiksuoju kasdienybę, kuri apsireiškia, reiškiasi ne tik kavos puodelyje, bet ir dirbant, keliaujant, prisiliečiant prie meno, architektūros, archeologijos klodų, o per tai – ir prie ankstyvųjų amžių.
Tarkime, decumanus romanus, romėnų imperijos kelio atkarpa, įsiterpusi į šiuolaikinį landšaftą – į žaliuojančius laukus, pievas. Arba ką jaučiu stovėdama ant preciziškai išklotų autentiškų I, II ar XII a. mozaikų? Visos tos daugiasluoksnės patirtys vienaip ar kitaip nusėda tekstuose, prisišaukdamos kitus (kon)tekstus, motyvus, įsiterpdamos į dabartį ir kasdienybę.
Įdomios, netikėtos jungtys – ne tik motyvų, detalių, bet ir pačių kalbų, nes kartais būna, kad viename tekste susitinka dvi ar trys skirtingos kalbos. Tai ateina iš kasdienės daugiakalbės aplinkos. Itališkos patirtys persipina su lietuviškomis, kurios iškyla kaip atmintys, praturtintos grynai lietuviškų simbolių ir patirčių (etnokultūros, mitologijos, erdvės, prisiminimų).
K. Janušaitės-Valleri poezijos rinkinį „Phylum“ bus galima įsigyti knygos pristatymo renginiuose Italijoje ir Lietuvoje bei tiesiogiai iš leidėjo.
„Lietuvių autorių menas ir literatūra Italijoje: kultūrinių įvykių atminties įprasminimas ir sklaida internetinėje leidyboje“ projektą finansuoja: