Vaikų knygų autorė Kotryna Zylė italams atveria baugias lietuvių mitologijos paslaptis
Romoje savo kūrybą ir į italų kalbą išverstą istorijų knygą „Storie quasi di paura“ (liet. „Siela sumuštinių dėžutėje“, leidykla „Aukso žuvys”) pristato garsi vaikų ir jaunimo knygų autorė, iliustruotoja Kotryna Zylė. Šmaikščiai prisistatanti visokių būtybių atstove spaudai, K. Zylė savo knygose vaikus kviečia pakeliauti po paslaptingą lietuvių mitologijos pasaulį. Archajiškas mitines būtybes ji originaliai pristato per šių laikų realijas, o įtraukiančiomis istorijomis sugeba sužadinti mažųjų skaitytojų smalsumą. Išskirtiniame interviu portalui ITLIETUVIAI.IT autorė prisipažįsta, kad itališkas knygos vertimas buvo netikėta, tačiau maloni žinia ir tikisi, kad jį perskaitę italų skaitytojai ne tik susidomės lietuvių mitologija, bet ir atpažins joje savąsias tradicijas.
Neringa Budrytė
ITLIETUVIAI.IT
Istorijų pasakotoja, iliustruotoja, grafikos dizainerė, visų mitologinių būtybių atstovė spaudai Kotryna Zylė Italiją vadina ta šalimi, kuri ją labai stipriai pakeitė. Rašytoja neslepia po metus trukusių studijų Milane dar labiau prisirišusi prie Lietuvos, nors Italija iki šiol žavisi, ypač tuo, kaip šioje šalyje vertinama vaikų literatūra.
Ne kartą viešėjusi garsiojoje Bolonijos vaikų knygų mugėje ir iš jos parsivežusi daugybę idėjų, K. Zylė šį kartą lankosi Romoje. Čia autorė pristato italų kalba rudenį pasirodžiusią pačios iliustruotą ir parašytą 10 bauginančių istorijų knygą „Storie quasi di paura“ (Emons Libri&Audiolibri).
„Kai vertimo teises nusipirko latviai, ne taip nustebau, nes kultūra labai artima, bet, kai sužinojau, kad šios knygos teises įsigijo italų leidykla, man buvo labai netikėta, nes kultūra tolimesnė. Mūsų tradicijos nėra tokios artimos, pažįstamos ir vis dar nežinau, kaip tiksliai skaitytojai priims šias istorijas, kaip jie pamatys tas tradicijas“, – K. Zylė.
Knyga, kurioje gyvena į šiuolaikinį pasaulį perkelti lietuvių mitologijos personažai, Italijoje jau sulaukė daugybės teigiamų įvertinimų. Jos recenzijose pabrėžiamas autorės išskirtinis talentas trumpas, koncentruotas istorijas apie vaiduoklius ir įvairias keistenybes papasakoti taip, kad skaitytojas ne tik įsitrauktų, bet ir pajustų švelnią baimę. Jos sužadina smalsumą ir stingdo kraują, tačiau gąsdina ne per daug, lyg vaiduoklio glamonės ruošiantis užmigti.
Lietuvoje ši knyga 2021-aisiais išrinkta Metų knyga paauglių kategorijoje. Su rašytoja kalbamės apie jos sėkmę, netikėtai gimusį vertimą į italų kalbą, nuo vaikystės augintą pasakotojos talentą, lietuvių mitologiją, jos reikšmę vaikams bei šiurpuliukus keliančiose istorijose sumaniai paslėptus archajiškus kodus.
Kotryna, rašote, kad knygos „Siela sumuštinių dėžutėje“ (it. Storie quasi di paura, vertė Adriano Cerri) vertimas į italų kalbą buvo viena netikėtesnių žinių. Kodėl? Kaip šis vertimas atsirado?
Mano knygoms atstovauja ir pati leidykla „Aukso žuvys“, bet lietuvius vaikų knygų autorius, o mūsų ne tiek jau daug, pagrinde pristato agentūra „Book Smugglers Agency“, įkurta Beno Bėranto. Taip pat reikšmingą darbą dirba Lietuvos kultūros institutas ir Lietuvos leidėjų asociacija. Niekada nežinai, kada kuri knyga sudomins tarptautinę publiką, kitų šalių leidyklas. Lengviausiai parduodamos paveikslėlių knygų teisės, o tekstinėms knygos reikia laiko.
Iš tiesų, labai nustebino šios knygos sėkmė, nes mano knygos dažniausiai remiasi lietuvių mitologija ir tai gana vietinis dalykas. Be abejo, kai yra įdomi istorija, norisi tikėti, kad ji gali sudominti bet kurios šalies skaitytojus. Šioje knygoje yra 10 istorijų, jos kalba universaliomis temomis, bet viskas yra per lietuvių mitologijos, tradicijų, papročių prizmę.
Kai vertimo teises nusipirko latviai, ne taip nustebau, nes kultūra labai artima, bet, kai sužinojau, kad šios knygos teises įsigijo italų leidykla, man buvo labai netikėta, nes kultūra tolimesnė. Mūsų tradicijos nėra tokios artimos, pažįstamos ir vis dar nežinau kaip tiksliai skaitytojai priims šias istorijas, kaip jie pamatys tas tradicijas, ar tai atrodys tik išgalvotos istorijos su šiurpuliukais. Visgi, tie etniniai dalykai, atkeliaujantys iš archajiškų laikų, yra gana universalūs, tad galbūt atpažins ir savo tradicijas. Todėl man bus labai įdomu apie tai pasikalbėti su italų skaitytojais.
Knyga Italijoje išleista visiškai neseniai ir ją pristatysite Romos knygų mugėje „Più libri più liberi“, taip pat vesite kūrybines dirbtuvės „L’ora di libertà“ knygyne. Ko tikitės iš Romos publikos?
Labai norisi sudominti lietuvių archajiškais dalykais, bet kartu ir pačiomis šiurpiomis istorijomis. Esu jau turėjusi patirties keliaudama po kitas šalis, pavyzdžiui, pernai panašiu metu buvau susitikusi su Indijos vaikais ir, atrodė, kad vaikai gali būti labai kitokie, kitaip reaguoti. Bet, susitikusi su jais, aš supratau, kad vaikai visame pasaulyje yra labai panašūs: reikia išlaikyti jų dėmesį, jie nenori nuobodžiauti, yra žaismingi, jiems įdomu klausytis istorijų.
„Man svarbu lietuviams vaikams visame pasaulyje perduoti tą seną archajišką lietuvių pasaulėvaizdį, nes mes nebūtumėm tuo, kuo esame, jei mūsų protėviai tuo nebūtų tikėję. Tikiu, kad pasaulyje esame vieni kitiems įdomūs per savo savitumus“, – K. Zylė.
Tikiu, kad tas pats yra ir Italijoje, kad vaikams veikia universalūs patrauklių, įtraukiančių istorijų kodai. Man bus įdomu išgirsti, kaip jie skaito šias istorijas – tiek vaikai, tiek suaugę, – kokios temos juos domina, kokius akcentus atranda, ką atpažįsta, gal kažkas yra artima Italijos folklorui.
Knygos istorijas įkvėpė asmeninė patirtis – tėčio pasakojimai Jums vaikystėje. Kodėl nusprendėte juos sudėti į knygą?
Man atrodo, kad pasaulis darosi vis labiau universalus, kosmopolitiškas, labai supanašėję pasaulio didmiesčiai, mes kvėpuojame panašiu ritmu su visu pasauliu. O patys nuvažiavę į kitas šalis ieškome kažko labai vietinio, specifinio, norime pažinti kultūrą, atrasti vietinį maistą ir pan., bet, kai viskas taip vienodėja, tuos dalykus apčiuopti tampa vis sunkiau.
Todėl man svarbu lietuviams vaikams visame pasaulyje perduoti tą seną archajišką lietuvių pasaulėvaizdį, nes mes nebūtumėm tuo, kuo esame, jei mūsų protėviai tuo nebūtų tikėję. Tikiu, kad pasaulyje esame vieni kitiems įdomūs per savo savitumus ir juos išlaikyti gana sunku. Dabartiniai vaikai globaliame pasaulyje kai kurių dalykų apie savo šaknis tiesiog nebežino. Todėl ieškau būdų, kaip papasakoti apie tai patraukliai, įdomiai šiuolaikiniams vaikams.
„Man labai svarbu naudoti gyvą, nenugludintą, gana kasdienišką šnekamąją kalbą. Tokiu būdu, stengdamasi išlaikyti gana greitą pasakojimo tempą, artimą, kasdienę kalbą, nuotykį, atsirandantį kiekvienoje istorijoje, aš tikiu, kad pasakoju universaliai įdomias istorijas. Tiesiog, jose atsiranda ir tas mitologijos, tradicijos grūdas“, – K. Zylė.
Pasakoju atkraustydama istorijas į šiuolaikinę aplinką, vaikui atpažįstamą. Bet kad jie tiksliai suprastų, kas įvyko, kokia būtybė pasirodė, reikia ir to senojo pasakojimo. Taip sumaniau įdėti į knygą labai trumpus tėčio pasakojimų fragmentus, kur jis pasakoja originalias istorijas, tradicijas, nebandydamas jų sušiuolaikinti. Taip, perskaitęs šiuolaikinę istoriją, vaikas nespėja pradėt nuobodžiauti, bet, tuo pačiu, susirenka visus raktelius, kodus, kuriais gali atrakinti prieš tai mano parašytą istoriją, suprasti kas vyko.
Domitės mitologija, šioje knygoje taip pat yra mitinių būtybių: laumės, vėlės, minimos Užgavėnės. Lietuvių mitologija išties gali būti tarsi neišsemiama lobių skrynia. Ar sunku ją pristatyti vaikams, paaugliams, juos sudominti, kai šiais laikais dauguma labiau domisi šiuolaikiniais personažais?
Rašydama antrąją savo knygą-žinyną „Didžioji būtybių knyga“ apie svarbiausiais lietuvių mitines būtybes, pirmą kartą išbandžiau tą būdą, atradau jį pati žaisdama. Pamąsčiau, o jeigu aš, šalia visos surinktos mokslinės medžiagos, pridėčiau nuo savęs pastraipą, kaip ta būtybė gyvena mūsų laikais. Juk sakmės, tradicijos anais laikais buvo apie dabartį, apie kasdienį gyvenimą.
Pagalvojau, kad galėčiau išlaikyti tų mitinių būtybių charakterį, svarbiausias žinias apie jas, bet tuo pačiu atkraustyti į įvairių šiuolaikinių patobulinimų, progreso turintį pasaulį, kuriame žmonės yra tie patys ir gyvenimo rutina labai panaši, tik palengvinta įvairių išradimų.
„Kartais sakau, kad duodu saldainį – įdomią istoriją, bet joje yra paslėptos žinios, paslėptas svarbus archajiškas, folklorinis kodas, kurį vaikas nejučia praryja ir tai jau lieka jame“, – K. Zylė.
„Didžiojoje būtybių knygoje“ atkrausčiau tas būtybes į šiuos laikus ir atradau didžiulį malonumą kurti ir žaisti taip. Pamačiau, kad skaitytojus tai labai traukia, vaikai labai domisi. Jau užaugo visa karta, kuri apie lietuvių mitologiją žino būtent iš „Didžiosios būtybių knygos“, nes kitos iliustruotos, paprastai pasakojančios knygos nebuvo. Ir nėra.
Atradusi tą pasakojimo būdą, pradėjau kurti ir istorijas. Parašiau romaną paaugliams „Sukeistas“, kuriame viskas vyksta šiais laikais, bet detalės, būtybės, tradicijos – archajiškos. Vėliau išėjo „Siela sumuštinių dėžutėje“ – dešimties atskirų istorijų rinkinys, – kuriame kalbu šiuolaikine, vaikui artima kalba, aktualijos yra šiuolaikinės, kuo dabar gyvena vaikai.
Man labai svarbu naudoti gyvą, nenugludintą, gana kasdienišką šnekamąją kalbą. Tokiu būdu, stengdamasi išlaikyti gana greitą pasakojimo tempą, artimą, kasdienę kalbą, nuotykį, atsirandantį kiekvienoje istorijoje, aš tikiu, kad pasakoju universaliai įdomias istorijas. Tiesiog, jose atsiranda ir tas mitologijos, tradicijos grūdas.
Kartais sakau, kad duodu saldainį – įdomią istoriją, bet joje yra paslėptos žinios, paslėptas svarbus archajiškas, folklorinis kodas, kurį vaikas nejučia praryja ir tai jau lieka jame.
Kai kurios knygoje aptariamos temos ne visai vaikiškos ir nedažnos vaikiškose knygose: mirtis, vienatvė. Kaip apie tai kalbėti su vaikais, kad nebūtų per sunku jaunajam skaitytojui?
Tikiu, kad vaikai gyvena lygiai tame pasaulyje, kuriame gyvena ir suaugę. Jie mato viską be išimties, net tai, ko galbūt nenorime, kad patirtų. Tai ir jų pasaulio dalis: mirtis, vienatvė, pyktis, problemos, nerimas dėl ateities. Visi šie dalykai vaiką supa. Man manymu, apie tai nė kiek nekalbėti literatūroje vaikams būtų tiesiog neteisinga vaikų atžvilgiu, nes tada knygose jiems pateiktume netikro pasaulio vaizdą.
Akcentus visada stengiuosi sudėti į šviesius dalykus, galų gale, labai paprastai kalbėti net apie sudėtingas temas, kad vaikas nepradėtų justi nerimo ar pečius užgulančio rūpesčio. Vaikai dar neturi labai skaudžių netekčių patirčių, jiems viskas yra labiau teoriška, kad taip pasaulyje būna. Jie pamažu viską išsiaiškins augdami, bet jeigu ir knygoje šiek tiek perskaito, galvoju, kad tai jiems padeda vėliau gyvenime susidūrus su sudėtingomis situacijomis.
„Baigiau Dailės akademiją, bet visada sakau, kad istorijos mano gyvenime atsirado daug anksčiau. Treniravau šitą istorijų pasakojimų raumenį visą gyvenimą nuo pat vaikystės, o dailę atradau ir mokiausi jau vėlesniame amžiuje“, – K. Zylė.
Vienatvė, mirtis nutinka, būna skaudu, bet toks gyvenimas ir jis tęsiasi. Vaikams tokį tikrą, visą apimantį, bet kartu per daug nedramatizuojantį pasaulį pristatyti yra svarbu. Suaugusiojo sprendimas, kaip jis toliau vystys tą temą, su vaiku kartu perskaitęs istoriją.
Mes, suaugę, turime pareigą su vaikais kalbėtis visomis temomis, bet atrasti savo būdus. Manau, kad gerai, kai istorijose atsiranda sunkesnių temų, kurias reikia aptarti, nes kasdienybėje kartais gal nesusiklosto situacija, kad su vaiku apie tai pasikalbėtum. O pasikalbėti svarbu. Džiaugiuosi, jei mano knygos prisideda prie tų pokalbių.
Knygą pati ir iliustravote. Jūsų nuomone, vaikiškose knygose pirmuoju smuiku groja iliustracijos ar tekstas?
Esu ir iliustruotoja, ir rašytoja. Baigiau Dailės akademiją, bet visada sakau, kad istorijos mano gyvenime atsirado daug anksčiau. Treniravau šitą istorijų pasakojimų raumenį visą gyvenimą nuo pat vaikystės, o dailę atradau ir mokiausi jau vėlesniame amžiuje. Taip pat esu grafikos dizainerė, maketavau svetimas knygas, prieš pradėdama kurti savąsias.
Todėl į knygą žiūriu kaip į visumą. Įsivaizduoju, kaip ji atrodys surišta, kokia spauda, koks popierius, kokia apimtis vienos istorijos, kiek iliustracijų, kada vaiko akis pasiilsi žiūrėdama iliustraciją ir vėl grįžta prie teksto. Man labai svarbu knygą matyti kaip visumą.
Aišku, pirmenybę teikiu istorijoms, pati mėgstu jas labiau rašyti, iliustravimas man yra gretutinė raiškos priemonė šalia pasakojimo. Nebijau rinktis gana keistus iliustravimo būdus, ypač paskutinėse knygose, ne tokius lengvus, kokie yra būdingi šio amžiaus auditorijai.
Bet visada tikiuosi, kad mano istorijų gana greitas tempas, įtraukiantis pasakojimas sulaikys skaitytoją prie knygos ir tada tas keistesnes iliustracijas jis priims praplėsdamas savo akiratį. Pamatys, kokia gali būti knygos vizualinė raiška, kokių gali būti priemonių iliustruoti tekstą. Galbūt ne viskas pakartoja tai, kas parašyta, o reikia interpretuoti, pažiūrėti, pagalvoti. Taigi, man tiek tekstas, tiek vaizdas yra gan lygiavertės pasakojimo priemonės, bet pirmenybę teikiu tekstams.
Italijoje lankotės gana dažnai. Studijavote Milane. Lankėtės garsiojoje Bolonijos vaikų knygų mugėje. Kokie prisiminimai jus lydi iš Italijos?
Italija yra svarbi mano gyvenime, nes Milane esu praleidusi metus studijuodama ir tai buvo labai daug keičiantys metai. Kalba man yra viena svarbiausių saviraiškos priemonių, o jos Italijoje aš neturėjau, kalbėjau angliškai, bet labai mažai italų mano aplinkoje kalbėjo angliškai. Mokiausi italų kalbos, bet tai buvo labai menkas saviraiškos būdas, kai žodynas toks labai primityvus esminiams dalykams nusakyti, o aš noriu kalbėti apie gylį ir prasmes.
„Italija mane labai priartino prie Lietuvos. Bet taip, aš labai žaviuosi Bolonijos vaikų knygų muge, į ją esu keliavusi keletą kartų. Ten atradau vaikų knygų vizualiosios pusės, pačių istorijų, žanrų įvairovės grožį ir plotį, parsivežiau į Lietuvą daug platesnį požiūrį“, – K. Zylė.
Todėl mane labai keitė tas laikas, turbūt dar labiau prisirišau prie Lietuvos. Jei prieš išvykdama galvojau, kad galbūt ten ir liksiu, galbūt norėsiu tęsti studijas, dirbti, keliauti, tai per tuos metus supratau, kad mano vieta yra savoje šalyje, kur viską pažįstu iš krustelėjimo, žmonėms vienu sakiniu galiu pasakyti labai daug jausmų ir juos suprasti iš vieno žodžio.
Taigi, Italija mane labai priartino prie Lietuvos. Bet taip, aš labai žaviuosi Bolonijos vaikų knygų muge, į ją esu keliavusi keletą kartų. Ten atradau vaikų knygų vizualiosios pusės, pačių istorijų, žanrų įvairovės grožį ir plotį, parsivežiau į Lietuvą daug platesnį požiūrį. Manau, kad daug iliustruotojų ir autorių ten nuvykę tampa pasaulio autoriais, pradeda domėtis ne tik tuo, kas vyksta Lietuvoje, bet ir visoje Europoje, pasaulyje.
Labai nuostabu, kad Italija tokią reikšmę teikia vaikų literatūrai, turi tokią įspūdingą mugę, jai skiria tokį didelį dėmesį. Žaviuosi šia šalimi, todėl prisiminimai šilti, bet kartu labai stipriai atsimenu tą namų ilgesį, kai teko praleisti daug laiko Milane. Mano gyvenimas yra iki Milano ir po Milano. Buvo laikas sustoti, o kai esi ištraukas iš savo kultūros, padėtas visai svetimoje vietoje, turi laiko apmąstymams. Pamatai viską iš šono. Tada ir apčiuopiau didžiulį norą savyje pasakoti vaikams ir pasakoti knygos forma.
„Lietuvių autorių menas ir literatūra Italijoje: kultūrinių įvykių atminties įprasminimas ir sklaida internetinėje leidyboje“ projektą finansuoja:
