Šiandien Trieste prasideda savaitę truksiantis filmų festivalis. Tai – pagrindinis festivalis Italijoje skirtas Vidurio ir Rytų Europos kinui. Šiemet Lietuvai šiame renginyje atstovaus trys labai skirtingi, bet jau daug pripažinimo tarptautinėje arenoje sulaukę kūriniai. Sausio 25 dieną bus rodomas Rusijos kariuomenės apgultame mieste nužudyto Manto Kvedaravičiaus dokumentinis filmas „Mariupolis 2“ bei Lietuvos, Armėnijos ir Vokietijos bendros gamybos animacinis filmas apie turkų vykdytą genocidą Armėnijoje „Sielų aukcionas. Neįtikėtina Auroros Mardiganian istorija“. Sausio 27 d. trumpametražių filmų konkurse varžysis kylančio Lietuvos režisieriaus Vytauto Katkaus pernai Kanų kino festivalio pagrindinėje programoje rodytas filmas „Uogos“.

Ana Vengrovskaja
ITLIETUVIAI.IT

„Mariupolis 2“ – apie rojų pragare

Pernai vasarį prasidėjus karui tarp Rusijos ir Ukrainos lietuvių režisierius Mantas Kvedaravičius su sužadėtine ukrainiete Hanna Bilobrova skubiai nuvyko į Mariupolį filmuoti žmonių, kuriuos jau buvo įamžinę 2015 metais filmuotame dokumentiniame filme „Mariupolis“. Manoma, kad režisierius buvo sušaudytas rusų karių arba DLR separatistų, jo sužadėtinei pavyko išvykti iš sugriauto miesto bei nugabenti jo kūną ir nufilmuotą medžiagą į Lietuvą.

„Mariupolis 2“ – tai viena pirmųjų dokumentinių juostų, nufilmuotų pernai vasarį prasidėjusios Rusijos agresijos prieš Ukrainą aplinkoje. Filmas pasakoja apie naikinamame mieste gyvenančių žmonių kasdienybę. 

„Žinote, kas Mariupolyje buvo visiškai neįtikėtina? Niekas nebijojo mirties, nors ir manė, kad bijo. Mirtis jau buvo čia ir kiekvienas norėjo mirti prasmingai. Žmonės padėjo vienas kitam net rizikuodami gyvybe. Jie rūkė lauke ir šnekučiavosi net krintant bomboms. Pinigai nebeegzistavo, nes gyvenimas tapo per trumpas, kad apie juos galvotum. Visi buvo patenkinti tuo, ką turėjo, tapdami geresne savo pačių versija; nebuvo nei praeities, nei ateities, smerkimo, dviprasmybių! Tai buvo rojus pragare. Susiliečiantys trapūs drugelio sparnai. Mirties tikrosios vertės kvapas. Toks ten buvo gyvenimas,“ – rašoma filmo pristatyme.

„Mariupolis 2“ pasaulinė premjera įvyko 2022 m. gegužę 75-ajame tarptautiniame Kanų kino festivalyje, o gruodį Islandijoje vykusiuose Europos kino apdovanojimuose (EFA) buvo pripažintas geriausiu 2022-ųjų Europos dokumentiniu filmu. 

Įspūdingas Lietuvos iliustratorių darbas

Dokumentinio animacinio „Sielų aukcionas. Neįtikėtina Auroros Mardiganian istorija“  (ang. „Aurora‘s Sunrise“, rež. Inna Sahakyan) filmo veiksmas vyksta praeito amžiaus pirmaisiais dešimtmečiais. Jis pasakoja apie tikrais faktais paremtą neįtikėtina jaunos moters istoriją, kuri dar keturiolikmetė tapo savo šeimos narių nužudymo liudytoja. Pabėgusi iš vergovės jį po ilgo kelio pasiekia Jungtines Amerikos Valstijas. Šioje šalyje Aurora tampa rašytoja ir aktore, vaidina pati save ir tampa begarsio kino žvaigžde Holivude.

Filmo kūrime dalyvavo trys šalys –  Armėnija, Lietuva ir Vokietija. Apie trečdalį juostos sudaro dokumentiniai kadrai, o didesnę dalį – animacija, kurią beveik visą sukūrė Lietuvos talentai.

Pagrindinį Auroros personažą piešė iliustratorius, dailininkas Rimas Valeikis, kitus personažus iliustravo dailininkės Martyna Kašinskaitė ir Ieva Batrytė, filmo aplinkas piešė menininkas bei iliustratorius Gediminas Skyrius, animatorius Lietuvoje – Šarūnas Vyštartas.

„Sielų aukcionas. Neįtikėtina Auroros Mardiganian istorija“ premjera įvyko praeitų metų birželį prestižiniame tarptautiniame „Annecy“ animacinių filmų festivalyje Prancūzijoje, o lapkritį buvo išrinktas geriausiu animaciniu filmu Australijoje vykusiuose, „Azijos Oskarais“ vadinamuose Azijos ir Ramiojo vandenyno regiono kino akademijos – Asia Pacific Screen Awards (APSA) – apdovanojimuose.

„Uogos“ susilaukė pripažinimo Kanuose

Sparčiai kylančio Lietuvos režisieriaus Vytauto Katkaus trumpametražiai filmai pastaraisiais metais susilaukė didelio pripažinimo tarptautinėje arenoje. Debiutinis jo, kaip režisieriaus, darbas „Kolektyviniai sodai“ 2019 m. tapo pirmuoju lietuvių filmu, dalyvavusiu Kanų „Kritikų savaitės“ programoje, antrojo trumpametražio filmo „Miegamasis rajonas“ premjera 2020 m. įvyko Venecijos kino festivalyje.

• 

Pernai V.Katkus pristatė savo trečiąjį trumpametražį filmą „Uogos“, kuris jau apkeliavo bent 11 tarptautinių kino festivalių, varžėsi pagrindinėje trumpametražių filmų konkursinėje programoje Kanų kino festivalyje – konkursui su kitais 8 filmais buvo atrinktas net iš 3,5 tūkst. darbų iš viso pasaulio, Catrovillari fimų festivalyje pietų Italijoje buvo įvertintas ypatingu žiuri paminėjimu (ital. Menzione Speciale della Giuria).

Kanų kino festivalyje išskirtinio dėmesio sulaukė ir būsimas debiutinis ilgametražis šio režisieriaus kūrinys – jo filmo „Svečias“ projektas laimėjo „Next Step“ apdovanojimą festivalio „Kritikų savaitės“ programoje. 

„Jaudulio yra, bet tai yra beprotiškai didelė motyvacija ir paskata judėti tolyn, nesustoti. Visada kuriant yra daug abejonių, ar einu ta linkme, ar ne. Kai padarai filmą, jį iškart pamato komandos žmonės, o galutinį variantą pirmieji pamato festivalio atrankos komisija. Jie yra pirmieji, kurie pamato filmą ir kurie jį įvertina. Tada tos visos abejonės, nežinomybės, pasiteisina,“ – apie tai, kad jo filmus dažnai atrenka į kino festivalius sako režisierius Vytautas Katkus.

ITLIETUVIAI.IT pakalbino jauną (1991 m.g.) režisierių bei operatorių apie kitą šeštadienį (sausio 27 d.) Trieste filmų festivalyje pasirodysiantį filmą „Uogos“ bei jo filmų sėkmę tarptautinėje arenoje. 

Režisierius, paklaustas, kuo, jo paties nuomone, daugelio festivalių organizatorius sudomina jo kurti filmai, kodėl juos dažnai įtraukia į programą, susimąsto – dar niekada nėra apie tai galvojęs.

„Gali būti keletas priežasčių. Mano trumpose filmuose didelis dėmesys yra vaizdui, nuotaikai ir emocijai, nebūtinai konkrečiam siužeto papasakojimui. Tokių filmų tikrai yra, bet taip pat yra ir nemažai filmų, kurie papasakoja tiesiog siužetą. Tai gal naratyvinių filmų kontekste mano filmai šiek tiek išsiskiria,“ – sako V. Katkus.

Pasak pašnekovo, atrankos komisijos pasirinkimą paaiškina, rašydami, kad mato savitą požiūrį, perteiktą tam tikrą nuotaiką, filmai yra minimalistiniai bei susipina dokumentikos ir vaidybinio filmo elementai.

„Tai yra dalykai, kuriais vadovaujuosi, kurdamas filmus. Džiaugiuosi, kad šiuos dalykus pastebi atrankos komisija ir parašo, kad atrinko būtent dėl to,“ – džiaugiasi tautietis.

• 

Pasak jo, patekimas į festivalius tarptautinėje arenoje labai motyvuoja, nes festivalių atrankos komisijos, po filmo kūrusios komandos, būna pirmieji žiūrovai, darbą pamatę ir įvertinę. Vis dėlto jis pripažįsta, kad iš dalies tai ir naujai atsirandanti atsakomybė ir klausimas, ar filmas taip pat patiks ir žiūrovams.

„Jaudulio yra, bet tai yra beprotiškai didelė motyvacija ir paskata judėti tolyn, nesustoti. Visada kuriant yra daug abejonių, ar einu ta linkme, ar ne. Kai padarai filmą, jį iškart pamato komandos žmonės, o galutinį variantą pirmieji pamato festivalio atrankos komisija. Jie yra pirmieji, kurie pamato filmą ir kurie jį įvertina. Tada tos visos abejonės, nežinomybės, pasiteisina,“ – pasakoja režisierius.

„Uogos“ tyrinėja tėvo ir sūnaus santykį

Trieste filmų festivalyje trumpametražių filmų programoje pasirodysianti juosta „Uogos“ (angl. „Cherries“) pasakoja apie vieną karštą vasaros dieną, kai neseniai į pensiją išėjęs tėtis paprašo suaugusio sūnaus atvažiuoti į sodą padėti jam skinti prisirpusias vyšnias, iš tikrųjų norėdamas tiesiog pabūti kartu. 

„Man yra įdomu nagrinėti meilės santykį ne tarp dviejų įsimylėjėlių, bet tarp dviejų labai artimų žmonių, dar artimesnių – tarp tėčio ir sūnaus šiuo atveju. Man labai įdomu, kiek tai yra meilės santykiai, kiek yra romantikos, kiek yra pykčio ir panašiai,“ – apie filmą „Uogos“ pasakoja režisierius Vytautas Katkus.

Filmas nagrinėja rečiau kine aptariamus santykius tarp tėvo ir sūnaus. Ši tema vyrauja ir kitose režisieriaus filmuose, jis pripažįsta, kad daug įvykių, situacijų, atėjo iš jo, arba draugų, pažįstamų gyvenimo.

„Man yra įdomu nagrinėti meilės santykį ne tarp dviejų įsimylėjėlių, bet tarp dviejų labai artimų žmonių, dar artimesnių – tarp tėčio ir sūnaus šiuo atveju. Man labai įdomu, kiek tai yra meilės santykiai, kiek yra romantikos, kiek yra pykčio ir panašiai,“ – sako V.Katkus.

Lietuvio filmuose yra daug momentų, kur herojai nekalba tarpusavyje, taip pat ne kartą naudojamas emigracijos naratyvas – tai parodo, kad tarp šių žmonių yra tiek fizinis, tiek emocinis atstumas.

„Tai yra apie atitrūkusius santykius, ir norą, kad jie vėl susijungtų. Abipusį norą, bet ir abipusę baimę. Abipusiu noru santykiai turėtų būti geresni, bet jie nėra tokie,“ – atskleidžia filmo kūrėjas.

Pasak režisieriaus, nors noras yra abipusis, tėvo ir sūnaus motyvai ir taisyklės skiriasi: „Dėl tų skirtingų motyvų ir skirtingų taisyklių įvyksta konfliktas, susidūrimas ir nesusikalbėjimas.“

Pagrindinius herojus kūrė režisierius ir jo tėtis

V. Katkus baigė operatoriaus bakalauro studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje bei iki šiol dirba operatoriumi ir kitų režisierių filmuose. Pirmuosius savo trumpametražius filmus jis filmavo pats, o „Uogas“ patikėjo kitam šios srities profesionalui Simonui Glinskiui. 

„Labai norėjau, kad vaidintų tikras tėtis ir tikras sūnus, tam, kad kažkaip jaustųsi tas santykis. Su kastingo režisierėmis labai daug kalbėjome, kas galėtų vaidinti ir iškart, nuo pat pradžių buvo mintis, gal aš su tėčiu, bet atrodė, kad tai yra per daug rizikinga, nes mes niekada nevaidinome,“ – apie pagrindinių aktorių atrankos subtilybes pasakoja režisierius Vytautas Katkus.

Priežastis buvo ir ta, kad V.Katkus suvaidino vieną iš dviejų pagrindinių vaidmenų – sūnaus. O tėvo vaidmenį atlikti, po ilgų svarstymų, įkalbėjo savo tėtį.

„Labai norėjau, kad vaidintų tikras tėtis ir tikras sūnus, tam, kad kažkaip jaustųsi tas santykis. Su kastingo režisierėmis labai daug kalbėjome, kas galėtų vaidinti ir iškart, nuo pat pradžių buvo mintis, gal aš su tėčiu, bet atrodė, kad tai yra per daug rizikinga, nes mes niekada nevaidinome.“

• 

Filmo komanda mąstė pakviesti profesionalų aktorių bei jo tėtį, arba aktorių ir sūnų, bet visgi nusprendė, kad scenarijus yra parašytas iš realių atsiminimų, o kviestiniai aktoriai pasakotų jau visai kitą istoriją.

Režisierius pripažįsta, kad filmo kūrimas dažnai atrodė labiau realybė, nei filmavimas – tiek aplinka, tiek įamžinami momentai buvo labai tikroviški. 

„Norėjosi kuo realistiškiau padaryti ir norėjosi turėti tą gyvenimo momentą, dėl to buvo pasirinkta filmuoti pas tėtį sode, dėl paprastos priežasties, kad tai yra aplinka, kurią jis labai gerai žino ir ten jaučiasi saugus. Norėjosi turėti kaip įmanoma daugiau elementų, kurie nesukurtų situacijos, kad mes esame aktoriai,“ – filmavimo aištelę apibūdina V.Katkus.

Užsienio žiūrovus sužavėjo Lietuvos sodai

Du režisieriaus trumpametražiai filmai yra nufilmuoti sodų bendrijoje – lietuviams tai gerai pažįstama, dažnai vaikystę, išeiviams – tėvynę primenanti aplinka. O kaip į tokią pasirinktą sceną filmui reaguoja užsienio festivalių žiūrovai?

„Kai buvo „Kolektyvinių sodų“ premjera Kanuose, man buvo didžiausias klausimas, ar žmonės išvis supras, kas čia vyksta, ar supras, kur tai vyksta? Kas čia per erdvė tie kolektyviniai sodai? Tai buvo žmonių, kurie suprato, žinojo, kad tai yra vasaros erdvė ir kad yra kaimynai aplinkui, visi viską mato. Kai kurie to nežinojo, bet tai netrukdė jiems įsijausti ir suprasti tų dalykų. Buvo žmonių, kurie labai norėjo atvažiuoti į Lietuvą ir kaip turistai važiuoti į kolektyvinius sodus, žiūrėti, nes atrodo labai gražu, kad visa Lietuva yra tik tie kolektyviniai sodai,“ – šypsodamasis pasakoja režisierius.

Jis sako susidomėjęs lauksiantis, kaip filmą „Uogos“ priims tiek italai, tiek lietuviai, gyvenantys Italijoje, ar supras filmo mintį ir ar susitapatins su jo veikėjais.

Filmuoti pasirenka nestandartinį būdą

Trims savo trumpametražiams filmams įamžinti V.Katkus pasirinko nestandartinį būdą – filmavo ne šiuolaikišku skaitmeniniu būdu, bet pastaruosius porą dešimtmečių jau mažai naudojamu analoginiu būdu, 16 mm. juostoje.

„Pagalvojau, kad su juosta ta atmosfera bus labiau nostalgiška, labiau melancholiška, bet ir labiau tikroviška. Bijojau, kad su skaitmenine kamera, kai vaizdas yra labai realus, bus daug post-produkcijos, sutvarkytų spalvų – būtų netikra,“ – pasakoja filmo kūrėjas.

• 

„Uogos“ buvo filmuojamos su labiau mėgėjiška laikoma 16 mm. pozityvinę juostą. Toks sprendimas buvo padarytas, kad primintų režisieriaus vaikystėje matytas skaidres.

„Sakiau Simonui (operatoriui Simonui Glinskiui – red. pastaba), kad labai noriu, kad tas vaizdas atrodytų, lyg tai žiūrėtum vaikystės skaidres. Mano tėtis fotografuodavo su kažkokiu skaidriniu dalyku ir po to ant sienos rodydavo skaidres ir ten tos spalvos būdavo labai sodrios,“ – apie įdomią patirtį pasakoja lietuvis.

„Uogos“ – laike sustingęs filmas

Režisieriaus pasirinktos filmavimo priemonės lemia, kad žiūrovui sunku suprasti, kuriuo laikotarpiu vyksta šios juostos veiksmas. 

„Norėjosi, kad matytųsi, kad ta istorija galėjo įvykti prieš dešimt ar dvidešimt metų. Tai nėra istorija apie šiuos laikus, tai yra bendrai apie santykius, kurie vyksta nuo tada, kai žmonės pradėjo bendrauti,“ – apie filmą „Uogos“ pasakoja režisierius.

„Norėjosi padaryti, kad tas filmas nebūtų apie šiuos laikus. Man labai patinka žiūrėti ir kurti filmus, kuriuos tu galėtum pažiūrėti ir po penkerių metų, ir jie kiek įmanoma mažiau pasentų. Ypač vizualiąja prasme. Tu gali pridaryti įvairių šiuolaikinių dalykų su specialiomis technologijomis, bet po dviejų metų tie dalykai jau bus pasenę, nes tos technologijos jau bus pakeistos. Norėjosi, kad matytųsi, kad ta istorija galėjo įvykti prieš dešimt ar dvidešimt metų. Tai nėra istorija apie šiuos laikus, tai yra bendrai apie santykius, kurie vyksta nuo tada, kai žmonės pradėjo bendrauti,“ – apibendrina režisierius.

„Lietuvių autorių menas ir literatūra Italijoje: kultūrinių įvykių atminties įprasminimas ir sklaida internetinėje leidyboje“ projektą finansuoja: