Čempionato akimirkos. „Kremblių“ komandos asmeninio archyvo nuotr.

Ar pamenate lietuvių grybautojų komandą „Krembliai“, kuri spalio pradžioje vyko į Italiją dalyvauti pasauliniame grybavimo čempionate? Kviečiame paskaityti komandos narės Leonoros Daugudienės įspūdžius, kaip gi jiems sekėsi!

Mus sutiko kaip gimines. Nors atvykome šeštadienio naktį apie puse antros, mūsų gatvėje laukė fra Ranaldo ir Erika Farina. Susipažinome ir buvome maloniai palydėti į puikius apartamentus, kuriuose nemokamai praleidome tris naktis! Tačiau dieną pasidarė baisoka – tokių miškų nė sapnuose nebuvome regėję. Skardžiai, šlaitai, akmenys – tik tuomet supratome, kodėl internete grybautojai fotografuoti su lazdomis rankose. Ropinėjome, kliuvinėjome, jautėmės kaip ožkos ant ledo, bet keletą voveraičių, musmirių ir ūmėdę pamatėme. Išklausę paskaitą (ji buvo pateikta italų kalba, bet vaizdinga ir todėl gana aiški) gavome malonią vertėją iš italų kalbos į anglų kalbą, tad instruktažas tapo gana suprantamas.

„Kremblių“ komanda Italijoje vykusiame grybavimo čempione. Asmeninio archyvo nuotr.

Čempionato rytas buvo audringas ir lietingas. Komanda bėgo toli ir greitai, kaip įpratusi Lietuvoje, nors kai kas ir griuvo, į baltą molį pataikęs. Pasaulio čempionais, deja, netapome, bet vis tiek komanda laimėjo teisę užlipti ant čempionų pakylos – išgelbėjo kapitonas, kuriam pasisekė rasti vieną baravyką. Buvome sveikinami, mums buvo plojama, mumis buvo džiaugiamasi. Todėl nuoširdžiai bendravome Lietuvos Respublikos vėliava ir didžiule Trakų pilies nuotrauka papuoštame mugės paviljono kampelyje ir visus svečius vaišinome lietuviškais lašiniais, skilandžiu, dešra, karaimų patiekalu – kibinais, lietuvišku sūriu su medumi, sausainiais – grybukais. Norintys galėjo paragauti lietuviško midaus ar alaus, karaimiško krupniko, įsigyti lietuviškų suvenyrų.

Skambant liaudiškoms dainoms, dalijome informacinę medžiagą apie Lietuvą ir Trakus, o Parko vadovai pasirašė ant medinės ,,Kremblių” emblemos. Apsikeitę dovanomis su besišypsančiais italais, supratome, kad čia atvykti norėsime vėl ir vėl, kol patys išmoksime itališkai, tad pasukome ne namo, o namo – per Veneciją. Apstulbę nuo jos grožio ir italų širdingumo, dėkojame visiems, padėjusiems mūsų grybautojų komandai tai patirti. AČIŪ.

Leonora Daugudienė

Daugiau apie grybautojus iš Lietuvos skaitykite ČIA.

Lietuvoje grybavimo sezonui besibaigiant, o Italijoje įsibėgėjant, siūlome paskaityti etnologės Nijolės Marcinkevičienės parengtą pasakojimą, mintimis persikelti į Dzūkijos miškų grybų karalystę ir „pasiklausyti“ dzūkiškos šnektos.

*****

Nežinau, kap ti gali žmonės lygumose gyvenc. Kap mes, visų gyvenimų pragyvenį pas miškų, tai nežinotum, kap be jo apseic. Miškas mus ir penėjo, ir rangė, ir linksmino, ir strošino… Nebūt miško – nebūtų grybų. Grybas mumi ne ciek valgis, kiek zorapkas buvo. Kad ir pigiai pirko, ale iš kur daugiau tų kapeikaitį paimsi? Kap tėvulis porino, tai vyrai grybauc (baravykauc, cik baravykų kadaise vadzino grybu) ajo cik po pirmų gaidzų, su patamsiu. Susišvylpauna ir aina viso galalio vyrai. Moteros liekci pečiaus kūryc… Visi basi, balaninės kašalės per pecį permestos ir traukia in Geltonukį, Juonabalas, Meškabalas, Lopšynį… Kožnas miškas turėjo savo balalį ir vardas pagal tai parajis.

Visą tekstą rasite ČIA.

ITLIETUVIAI.IT,
2015 m. spalio 7 d.