Pasiskolinsime Senekos žodžius „Sėkmė neegzistuoja: yra momentas, kai talentas susitinka su galimybe“, kurie taip puikiai aprašo mūsų pašnekovo kelionę. Viktoro Diawaros pristatinėti nereikia – jis nuo 1997-ųjų sukasi Lietuvos muzikinėje ir kultūrinėje padangėje. Debiutavo ir užkariavo radijo stotis bei mūsų širdis su grupe „Skamp“, vėliau dalyvavo įvairiuose muzikiniuose projektuose, yra vienas iš menų fabriko „Loftas“ įkūrėjų ir savininkų, o šiuo metu visą savo energiją skiria naujam muzikiniam projektui „Afrodelic”, kurį atvežė ir į Italiją. Apie lietuviškas šaknis, įkvėpimo paieškas ir drąsą imtis naujų dalykų V. Diawara mielai papasakojo Italijos lietuvių naujienų portalui ITLIETUVIAI.IT.

Inga Akulauskaitė
ITLIETUVIAI.IT

Daugialypė Viktoro karjera atskleidė jo gebėjimus ir talentą įvairiose srityse: jis ir muzikantas, ir prodiuseris, ir renginių organizatorius. Kai paklausiu, kaip norėtų būti pristatytas, – jis nusijuokia: „Kaip pavadinsi taip nepagadinsi. 10-12 metų turėjau pertraukėlę nuo aktyvaus muzikos kūrimo, nes dirbau daug prie „Lofto“ ir renginių organizavimo, o šiuo metu muzikavimas yra prioritetas ir dėl to muzikanto rolė – artimiausia.“

Aš tiesiog tą patriotiškumo jausmą gavau iš abiejų tėvų, man ir Lietuvoje ir Malyje labai gerai. Tos kultūros labai labai skirtingos ir tas irgi yra gerai: nuo malietiško bliuzo iki lietuviškų sutartinių yra labai platus spektras.

Su portalu ITLIETUVIAI.IT Viktoras sutiko pabendrauti jau viešėdamas Italijoje, savo koncerto išvakarėse. Itališkas „Afrodelic“ debiutas įvyko Bolonijos DumBO arenoje Nova muzikos festivalio rėmuose, kuriame „Afrodelic“ grojo kaip apšildančioji grupė dainininkės Diawara Fatoumata pasirodymui. Bet apie viską iš eilės.

• 

• 

Tavo šaknys yra iš dviejų labai skirtingų ir unikalių kultūrų. Tėtis iš Malio, o mama lietuvė. Kaip tave paveikė tokia dvilipybė?

Manau, kad man pasisekė, nes mano tėvas yra labai žinomas rašytojas ir visiškas ne tik Malio, bet ir Afrikos patriotas. Jis labai mylėjo Afriką ir tą Afrikos kultūrą labai gerai žinojo, taip pat Malio kultūrą. Man augant jis labai daug pasakojo apie tas mano afrikietiškas šaknis, padėjo išugdyti gilų ryšį su ta kultūra. Be to, man labai gilią įtaką turėjo vaikystė Malyje. Aš augau ne kaip kažkoks ambasadorių vaikas, o buvau visiškai vietinis: laisvai kalbėjau vietine kalba, su vietiniais valgiau rankom, gyvenau kaip gatvės vaikas, apsuptas tų ritmų ir muzikos.

Lietuviškas santūrumas man yra nelabai pakeliui. Aš išvykau iš Lietuvos, kai man net metų nebuvo ir grįžau į Lietuvą, kai man buvo jau 19-a. Tai mano charakteris jau buvo daugmaž susiformavęs ir toks labiau afrikietiškas-vokiškas.

Iš kitos pusės buvo mano motina, kuri man dar aštuntajam dešimtmetyje aiškino, kad Lietuva bus laisva, pasakodavo daug apie Lietuvą. Paskui mane išsiuntė į lietuvišką Vasario 16-osios gimnaziją Berlyne, kur buvau skautas, mokyklos diskotekos vedėjas, savo klasės seniūnas, mokyklos bendrabučio seniūnas, orkestre buvau, tautinius šokius šokau. Ko tik nedariau! Jau tada buvau labai aktyvus ir dalyvavau kultūriniam gyvenime.

Aš tiesiog tą patriotiškumo jausmą gavau iš abiejų tėvų, man ir Lietuvoje ir Malyje labai gerai. Tos kultūros labai labai skirtingos ir tas irgi yra gerai: nuo malietiško bliuzo iki lietuviškų sutartinių yra labai platus spektras. Aš visą tą spektrą žinau, jaučiu ir jis man patinka. Aš tiesiog augau su tuo ir man tai yra visiškai natūralu. Ir dar tą vokišką tvarką turiu.

Pagal bruožus iš tikro jaučiuosi labiau malietis, esu tikras pietietis (šypsosi). Jeigu pykstu – tai pykstu, jei kas nepatinka, –tai aš garsiai tą pasakysiu. Lietuviškas santūrumas man yra nelabai pakeliui. Aš išvykau iš Lietuvos, kai man net metų nebuvo ir grįžau į Lietuvą, kai man buvo jau 19-a. Tai mano charakteris jau buvo daugmaž susiformavęs ir toks labiau afrikietiškas-vokiškas.

• 

• 

Kaip, turėdamas tokia spalvingą praeitį, įleidai šaknis Lietuvoje?

Aš mokiausi lietuviškoje Vasario 16-osios gimnazijoje Vokietijoje, tai tas ryšis su Lietuva buvo visados. Į Lietuvą pradėjau važinėti, kai man buvo 14 metų, kažkur nuo 1993-ųjų. Ten praleisdavau vasaras, vėliau Kalėdas ir Velykas – vis daugiau laiko. Atostogos praleistos Lietuvoje man būdavo kosmosas, turiu labai daug gerų prisiminimų iš tų laikų. Taip gavosi –jausmas man tiesiog sakė, kad reikia važiuoti į Lietuvą.

Visą laiką mačiau Lietuvą kaip galimybių šalį ir iki šiol taip ją matau. Jau tais laikais vadindavau Lietuvą Wild Wild East, kur reikia tiesiog matyti galimybes.

1997 metais persikėliau į Lietuvą gyventi. Suprantu, kad Lietuvoje daug kam sunku, žmonės važiuoja iš Lietuvos kažko naujo pamatyti ir aš džiaugiuosi, kad žmonės pakeliauja, pamato pasaulio, įvairių kultūrų, nes Lietuvai tikrai to labai reikia. Tolerancijos daugiau reikia. Yra daug dalykų, kur Lietuva turi dar augti. Man asmeniškai tai yra tobula šalis – aš čia atradau save. Lietuvoje reikia tiesiog turėti gerą idėją ir nereikia nei mokslų baigti, nieko.

Visą laiką mačiau Lietuvą kaip galimybių šalį ir iki šiol taip ją matau. Jau tais laikais vadindavau Lietuvą Wild Wild East, kur reikia tiesiog matyti galimybes. Aš Lietuvoje sugebėjau labai daug dalykų realizuoti ir mačiau savo draugus darančius daug dalykų, kurių kitoje šalyje nebūtų pavykę padaryti. Manau, kad visą tai, ką mes su “Skamp’ais“ pasiekėme turbūt nebūtų įvykę, jei būtume likę Vokietijoje. Lietuvoje tuo metu tokių grupių, kurios maišytų stilius ir dainuotų keliomis kalbomis, nebuvo. Mes tiesiog galėjome nustebinti.

Lietuva – labai jauna šalis, jai tik 30 metų. Mes labai stengiamės vytis kitas vakarų šalis ir mes pavejam, ir tam tikrais atžvilgiais jas aplenkiam. Vienas dalykas tai, kad esame jauni ir labai norime vytis. O kitas dalykas, kad lietuvių publika yra labai imli – jie visko nori.

• 

• 

Tu kaip autorius ir muzikos kūrėjas nenustoji stebinti savo publikos ir pakvieti atrasti vis naujus horizontus. Kaip vyksta tavo kūrybinis procesas, kur ieškai įkvėpimo?

Tam tikrai turėjo įtakos tai, kad ne Lietuvoje užaugau. Semiuosi inspiracijos iš viso to, kas aplink vyksta, labai aktyviai seku muzikinį pasaulį, stengiuosi dažnai važiuoti į koncertus ir už Lietuvos ribų. Kai savo sultyse verdi, atrodo, kad viskas, ką darai yra gerai, bet kai išvažiuoji į kokį didesnį festivalį Vokietijoje, tai gauni tokį gerą spyrį į šikną, supranti, kad dar yra kur pasistūmėti. Svarbiausia yra neužmigti ant laurų, visą laiką kažko naujo ieškoti. Esu toks žmogus, kuriam patinka maišyti stilius. Man patinka ir hip hop, ir house, ir techno, ir popsas, ir R&B, ir rock. Tiesiog nebijau eksperimentuoti ir visą laiką ieškau kažko naujo.

Papasakok apie „Loftą“. Kaip gimė mintis, kaip ši erdvė integruojasi į tavo kaip muzikanto karjerą?

Kiekviena krizė atneša po naują projektą. 1998-ųjų Rusijos krizės metu atsirado „Skamp“, 2008 m. pasaulinė finansinė krizė davė pradžią „Lofto“ įkūrimui, o dabar per Covid-19 krizę gimė „Afrodelic“. Aš žiūriu į krizę, kaip į progą pradėti daryti kažką naujo. „Loftas“ nebuvo planuotas reikalas. Jei man kažkas 2007 metais būtų pasakęs, kad atidarysiu vieną pagrindinių kultūrinių vietų Lietuvoje ir pradėsiu vežti pasaulinio lygio muzikantus, aš niekaip nebūčiau tuo patikėjęs.

Tiesiog buvo krizė, nebuvo ką veikti, visos kainos labai krito, mes ten buvome nusipirkę loftą ir kol namus įsirenginėjom, darydavom tokius nelegalius vakarėlius (juokiasi prisiminęs). Paskui pradėjo kaimynai aplinkui kurtis, pradėjo policijai skambinėti dėl tų vakarėlių, o mes jau buvome paskelbę naujametinį vakarėlį. Tai aš tiesiog į mūsų kiemą atėjau ir suradau tą erdvę, kur „Loftas“ buvo, kaip tik jie nuomojo.

Nuėjau pas savininkus ir sutariau. Taip padarėme vakarėlį naujametinį, palydėdami 2009-uosius ir sutikdami 2010-uosius. Susirinko 1000 žmonių ir buvo kosmosas visiškai. Taip pradėjome ten daryti renginius. Be didelio plano, bet va, per paskutinius 11 metų viskas taip išsirutuliojo, kad wow, – pačiam sunku patikėti, kad visa tai įvyko. Gal tiesiog norėjosi turėti vietą Vilniuje, kur pačiam norėtųsi eiti.

Yra labai daug renginių, kuriuos mes darom sau ir dėl savęs, kad tiesiog būtų faina, bet prie to pačio pastebime, kad daug kam to reikia. Per tuos dvylika metų labai daug projektų taip atsirado: mugė, jaunų grupių konkursas, festivalis, „Open gallery“. Dabar jau turime 45 piešinių ant sienų visam kieme, kuriuos realizavo menininkai iš Prancūzijos, Austrijos, Italijos ir kitų šalių.

• 

• 

„Afrodelic“ intriguoja afrikietiškais garsais ir elektroninės muzikos ritmais. Kaip gimė šis projektas?

Prie šio projekto pradėjau dirbti dar 2009 metais, kai Lietuvos muzikinėje padangėje buvo absoliutus štilis. Nuvykau į Malį, kur 3 mėnesius su vietiniais muzikantais įrašinėjom, bet įrašų metu sužinojau, kad draugė laukiasi, tai grįžau į Lietuvą ir projektas tiesiog nugulė. Po kelių metų supratau, kad praradau visą medžiagą, todėl 2015 metais vėl grįžau į Malį ir pradėjau iš naujo įrašinėti su tais pačiais muzikantais. Tada atsirado projektas su Algirdu Kaušpėdu (KAnDIs, redakcijos pastaba), dar visokie kiti projektai ir „Afrodelic“ liko nuošalyje antrą kartą.

2018 metais mirė mano tėvas ir tada nusprendžiau kažkaip rimtai tą projektą užbaigti. Dabar šis projektas yra mano tėvo pagerbimas, nes praktiškai visi tekstai yra mano tėvo. Jis yra žinomas Malio rašytojas ir poetas. Šitas projektas – duoklė mano tėvui ir Maliui, ir tai kultūrai su kuria užaugau. Jau vienuolika metų iš tikro prie jo dirbu, bet tik paskutinius tris tam skyriau tikrai daug laiko.

Kiekviena krizė atneša po naują projektą. 1998-ųjų Rusijos krizės metu atsirado „Skamp“, 2008 m. pasaulinė finansinė krizė davė pradžią „Lofto“ įkūrimui, o dabar per Covid-19 krizę gimė „Afrodelic“. Aš žiūriu į krizę, kaip į progą pradėti daryti kažką naujo.

„Afrodelic“ projektas dabar yra kaip ir mano prioritetas. Tą projektą daugiau matau vis tik ne Lietuvoje, nes tai yra world music, pasaulio, afrikietiška muzika. Pagrindinė jo publika, kalbant apie Europos kontekstą, yra Prancūzijoje, Italijoje ir Ispanijoje. Ypač Prancūzijoje, nes vis tiek čia ta kultūra yra žinoma, čia daug yra afrikiečių, žmonės čia yra jau susipažinę su ta kultūra ir apskritai čia visokie afrikietiški instrumentai, šokiai, dainavimai ir atlikėjai kaip Salif Keita yra labai žinomi, o Lietuvoj praktiškai jų niekas nežino. Tiesiog yra didelė rinka tam ir aš dabar į tą pusę koncentruojuosi.

Aišku, dabar buvo karantinas ir visa kita, bet manau, kad jau nuo kitų metų daugiau laiko užsienyje leisiu, negu Lietuvoje. Toks ir yra mūsų planas. Kol kas atrodo, kad viskas gerai, nes, pavyzdžiui, mano paskutinis singlas Weleli Prancūzijoje buvo grojamas 12-oje radijo stočių, iš kurių dvi pragrindinės. Man nerealu buvo, kad tarp jų buvo RFI, nes visur pasaulyje, kur prancūziškai šnekama, ta radijo stotis yra transliuojama.

Mano tėvas kiekvieną rytą pusryčiaudamas klausydavosi tos stoties, per kurią dabar jo žodžiai groja vos ne kiekvieną dieną. Tai yra toks wow – kosmosas! Tai aš kryptingai į tą pusę einu: dar neturiu vadybos, dar neturiu nieko, viską pats darau dar. Galvoju, susirasiu vadybą arba Italijoje, arba Prancūzijoje, ir, manau, kad nuo kitų metų daug daugiau laiko čia leisiu.

Italijoje šiuo metu yra patvirtinti trys koncertai. Manau, kad dar keli nusimato rugpjūtį, o po to jau rudenį į Prancūziją, kur prasidės koncertai nuo rugsėjo mėnesio.

• 

Italijoje vykstančių meninių ir kultūrinių lietuvių autorių renginių atminties įprasminimo ir sklaidos internetinėje leidyboje projektą finansuoja: