Išgyventi sausio 13-osios liudijimai: Italijos lietuvius iki šiol lydi tragedijos vaizdai
30 metų. Tiek praėjo nuo tragiškų sausio įvykių, kuomet beginkliai žmonės įrodė esantys stipresni už tankus. Atrodytų – nemenkas laikotarpis, per kurį užaugo jau net kelios laisvoje Lietuvoje gimusios kartos. Ir nors sakoma, kad laikas gydo žaizdas, tos nakties širdyse ir atmintyse giliai paliktų randų užgydyti neįmanoma. „Dvidešimties aš jau turėjau pirmą žilą plaukų sruogą“, – sakė Italijos lietuvė Laima Malinauskaitė. Jai, devyniolikmetei, teko budėti prie sausio 13-osios aukų karstų. „Ar žinote, ką reiškia jausti mirties kvapą? Ten jis tvyrojo“, – pasakojo ambasadorius Ričardas Šlepavičius, su bendrakursiais gynęs televizijos pastatą. Kuomet Vilniuje liejosi kraujas, Romoje buvę lietuviai, nešini trispalve, meldėsi Vatikano šv. Petro aikštėje. Juos pamatęs Popiežius Jonas Paulius II ištarė: „Aš meldžiuosi ir kenčiu už Lietuvą“. Portalas ITLIETUVIAI.IT dalinasi itin jautriais tragiškų dienų prisiminimais.
Neringa Budrytė
ITLIETUVIAI.IT
Kruvinas Sausio 13-osios sniegas ištirpo, išbluko to meto nuotraukos, gimė ir užaugo nauja karta. Nepažįstanti okupacijos pančių. 30 metų tai daug ar mažai? Svarstėme, rengdami šį straipsnį. Po pokalbių su Sausio 13-osios įvykių liudininkais buvusiais Italijos lietuviais supratome – gerokai per mažai, kad širdyse palikti randai užsitrauktų.
Lietuvos Respublikos ambasadorius Italijoje Ričardas Šlepavičius tuomet buvo 20-etis Vilniaus Universiteto Gamtos mokslų fakulteto studentas. Nuo pat studijų pradžios kartu su bendramoksliais aktyviai dalyvavęs Sąjūdžio mitinguose, parašų rinkimo ir kitose, prieš okupacinį režimą nukreiptose akcijose. Pasak ambasadoriaus, vis rimtesni grasinimai iš Maskvos ėmė sklisti Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę. Netrukus buvo paskelbta ekonominė Lietuvos blokada.
„Buvo sunku suprasti, ar šaudoma tikrais šoviniais, ar tuščiais. Mes susispaudėme ties įėjimu į televizijos pastatą, kad niekas negalėtų į jį patekti“, – R. Šlepavičius.
Studentai tuomet nuolat budėjo prie įvairių svarbių šaliai objektų. Prieš pat lemtingąją naktį buvo nuspręsta – visi „gamtininkai“ budės prie Lietuvos radijo ir televizijos pastato. Jis buvo arčiausiai M. K. Čiurlionio gatvėje buvusio studentų bendrabučio.
„Visi kursai ištisą parą ėjo budėti pamainomis kas 2 valandas. Taip jau nutiko, kad mano kursui teko budėti kaip tik tuo metu, kai prasidėjo radijo ir televizijos pastato šturmas. Maždaug 15-30 min. anksčiau prasidėjo Vilniaus televizijos bokšto šturmas, net matėsi šūvių pašvaistės. Tapo aišku, kad greičiausiai atakuos ir mus. Lietuvos televizija dar tęsė darbą.
Aš stovėjau kaip tik prie įėjimo į televizijos pastatą. Lauke rodė televizorius ir mes spėjome pamatyti pirmuosius vaizdus nuo televizijos bokšto, taip pat Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko Vytauto Landsbergio kreipimąsi į žmones ir paskutines žurnalistės Eglės Bučelytės skaitytas žinias“, – pasakojo R. Šlepavičius.
Dar tebevykstant vakaro žinių laidai, prasidėjo televizijos pastato šturmas. Pasigirdo automatinių ginklų šūviai. Kurtinantys, į taikią minią mėtomų sprogstamųjų paketų garsai.
„Buvo sunku suprasti, ar šaudoma tikrais šoviniais, ar tuščiais. Mes susispaudėme ties įėjimu į televizijos pastatą, kad niekas negalėtų į jį patekti. Tuo metu KGB specialiojo būrio „Alfa“ smogikai į pastatą pateko iš kitos jo pusės ir jį užėmė. Kai iš pastato vidaus išėjo vienas „alfistas“ mes jam šaukėme –„fašistai“. Tas momentas užfiksuotas ir kino kronikoje.
„Pamenu dvi šalia stovėjusias moteris, kurios mums sakė: „Vaikai, mes jau savo gyvenimą nugyvenom, jūs traukitės, jums reikia gyventi“, – R. Šlepavičius.
Pamenu didžiulį nusivylimo ir apmaudo jausmą, kuris tiesiog užvaldė visus, pamačius, kad pastatas jau užimtas. Galvoje sukosi mintis: kaip gi mes nesugebėjome apginti televizijos? Juk nieko nepraleidome, tai kaip jie į tą pastatą pateko? – apie tuo metu patirtą nusivylimą kalbėjo diplomatas. – Tuo metu desantininkai toliau mus spaudė į kampą. Kelių atsitraukimui vis mažėjo.
Pamenu dvi šalia stovėjusias moteris, kurios mums sakė: „Vaikai, mes jau savo gyvenimą nugyvenom, jūs traukitės, jums reikia gyventi“. Paaiškėjus, kad pastatas užimtas, gynėjai mažomis grupelėmis pradėjo atsitraukti. Mes, studentai vaikinai, traukdamiesi bandėme išvesti bent po vieną su mumis buvusią merginą. Tas atsitraukimas buvo toks bėgimas susilenkus, nukrentant ant sniego po kiekvieno tanko šūvio.“
R. Šlepavičius prisimena – grįžęs į bendrabutį, ilgame koridoriuje pamatė vaizdą, kuris jį lydi visą gyvenimą.
„Ant grindų susėdę studentai ir tyla. Niekas nekalba. Dauguma mūsų niekada nebuvome matę jokio ginklo, negalėjome patikėti, kad Maskva ryžosi panaudoti kariuomenę prieš beginklius žmones. Tai buvo šokas, kurį sunku perduoti žodžiais.
„Visi aiškiai suprato, jei bus šturmas – žūtis neišvengiama. Kelių atsitraukimui nėra. Baimė ir mirties nuojauta tiesiog tvyrojo ore“, – R. Šlepavičius.
Taip mes sėdėjome turbūt kokią valandą ir nusprendėme eiti ginti Aukščiausiosios Tarybos. Kai prie jos atėjau, ten jau buvo tūkstančiai žmonių, statomos barikados. Visi aiškiai suprato, jei bus šturmas – žūtis neišvengiama. Kelių atsitraukimui nėra. Baimė ir mirties nuojauta tiesiog tvyrojo ore.
Po kurio laiko Aukščiausiosios Tarybos balkone prasidėjo šv. mišios. Jos suteikė kažkokią vidinę ramybę, mirtis nebeatrodė tokia baisi, – taip prie dabartinių Seimo rūmų R. Šlepavičius sulaukė aušros. – Tais laikais nebuvo mobiliųjų telefonų, o paskambinti tėvams į Plungę galėjau tik iš tarpmiestinio ryšio telefono automato.
Pamenu, į namus paskambinau apie pietus ir pasakiau mamai, kad esu gyvas ir sveikas. Mama nemiegojo visą naktį. Ji žinojo, kad eisiu saugoti televizijos, tai galite įsivaizduoti, ką jai teko išgyventi iki mano skambučio.“
Toskanoje gyvenanti lietuvė Laima Malinauskaitė taip pat ne vieną dieną budėjo prie Parlamento. Tuomet 19-etė Vilniaus Pedagoginio Instituto germanistikos studentė gyveno netoli Vilniaus Žalgirio stadiono. Ji sako puikiai pamenanti tą bauginantį garsą, kai tragiškąją naktį sostinės gatvėmis iš karinio šiaurės miestelio pajudėjo tankai.
„Tą vakarą mieste pasigirdo tankų kolonų važiavimas. Nebegalėjome niekur eiti, nes gatvės jau buvo užblokuotos. Savo bute girdėjome šūvius ir tankų važinėjimus. Buvo tokia bauginanti atmosfera, akustika – miestas nuščiuvęs ir atrodė, kad nieko daugiau jame nėra kaip tie tankai ir šūviai“, – pasakojo L. Malinauskaitė.
Tąnakt, gindami Vilniaus televizijos bokštą bei Lietuvos radijo ir televizijos rūmus, nuo šautinių žaizdų ar po tankų vikšrais žuvo 14 Laisvės gynėjų. Jauniausieji jų buvo dar mokyklos nespėję pabaigti moksleiviai.
„Mudvi su mama buvom atsistoję pradžioje, todėl priimdavome visą tą emocinę upę, kuri tekėjo nesustodama. Tai buvo kaip skersvėjis tarp gyvenimo mirties“, – L. Malinauskaitė.
„Išaušus kitai dienai, paaiškėjo, kad aukos bus pašarvotos Vilniaus sporto rūmuose. Tai buvo bene vienintelė uždara erdvė, kur sausio mėnesį buvo galima sutalpinti tiek karstų. Medikų liaudies šokių ansamblis „Rūta“, kuriame kanklėmis grojo mano mama ir sesuo, buvo pakviestas naktį budėti garbės sargyboje prie žuvusiųjų karstų.
Mano sesers tuomet nebuvo namie. Mama pasakė: renkis sesers tautinius rūbus ir einam į sporto rūmus. Mes, ansambliečiai, atsistojome prie kiekvieno atidengto karsto budėti ir taip prabuvome visą naktį, iki kokios 7 val. ryto. Visą tą laiką ėjo žmonės. Mes ne tik stovėjome, bet ir paimdavome gėles, padėkodavome.
Mudvi su mama buvom atsistoję pradžioje, todėl priimdavome visą tą emocinę upę, kuri tekėjo nesustodama. Tai buvo kaip skersvėjis tarp gyvenimo mirties – tos atidarytos durys, žmonių virtinė“, – pasakojo Toskanos lietuvė, iki šiol prisimenanti didžiulę norinčiųjų atsiveikinti su žuvusiaisiais eilę, užsiraičiusią kelis kilometrus iki pat šv. Petro ir Povilo bažnyčios.
„Itin gerai prisimenu dar vieną momentą iš to buvimo garbės sargyboje. Pašarvoti aukų kūnai buvo aptvarkyti kiek įmanoma, bet ant jų buvo matyti šviežios žaizdos.
Mano mama budėjo prie jauno vaikino karsto ir kažkas įvyko – jam veide pradėjo bėgti kraujas. Mano mama labai švelniai, kaip kūdikį, pradėjo jį šluostyti, kad sutvarkytų. Tas vaizdas mane sukrėtė labiausiai. 20-ies aš jau turėjau pirmą žilą plaukų sruogą“, – portalui ITLIETUVIAI.IT prisipažino Italijos lietuvė.
Mokslininkas Saulius Kačiulis, nuo 1991-ųjų su šeima gyvenantis Italijoje, per tragiškus sausio įvykius dar buvo Lietuvoje. Jis pasakojo kartu su bendradarbiais patruliavęs Gedimino prospekte – savanoriams teko užduotis žiūrėti, kad mieste nebūtų provokacijų.
„Mano darbovietėje, Puslaidininkių fizikos institute, kuris buvo netoli nuo Seimo, Neries krantinėje, instituto direkcija ir Sajūdis suorganizavo visą parą trunkančius budėjimus prie Seimo: grupelės savanorių, apsirengę virš paltų marškomis su Raudonojo Kryžiaus emblema, vaidino sanitarus.
Iš tikrųjų mes turėjome patruliuoti Gedimino prospekte nuo Žvėryno tilto iki Seimo barikadų, prižiūrėdami tvarką, kad nebūtų kokių nors nepageidaujamų provokacijų.
Aš su savo kolegomis ten praleidau keletą naktų. Atsimenu, kad buvo labai šalta (net ir pagal lietuviškus standartus), todėl kas valandą keisdavosi mūsų pamaina ir sugrįždavome į savo institutą pasišildyti. Dabar net sunku įsivaizduoti, kokia sunki padėtis buvo Lietuvoje prieš 30 metų, kai sovietai iš paskutiniųjų jėgų bandė sulaikyti savo imperijos byrėjimą, žudydami civilius žmones ir demonstruodami buką karinę jėgą“, – kalbėjo S. Kačiulis.
Tragiškų sausio įvykių aidas akimirksiu pasiekė ir Italiją. Čia gyvenusių lietuvių tuomet nebuvo daug, tačiau jie darė viską, kad pasaulis išgirstų apie sužeistą Lietuvą. Italijos visuomeninio transliuotojo RAI Tarptautinių radijo programų skyriuje, kur buvo ruošiamos ir į Lietuvą transliuojamos žinios lietuvių kalba, tuomet dirbo Romos lietuvė Nijolė Tutkaitė.
„Sausio 13-osios įvykiai kažkiek atsispindėjo Italijos žiniasklaidoje, bet toli gražu nepakankamai, palyginti su įvairiopa informacija apie M. Gorbačiovo „perestroiką“ (šį rusišką žodį tais laikais išmoko ir suprato visi italai). Didesnioji Italijos visuomenės dalis tuomet net nežinojo kur yra toji Lietuva ir nelabai suprato, kas ten vyksta ir dėl ko. Romoje ir kitur gyvenę Italijos lietuviai stengėsi kiek pajėgdami platinti informaciją apie Lietuvos žmonių kovą už laisvę.
Prisimenu, kaip jaudinausi ir didžiavausi Lietuvos žmonių vienybe, patriotiškumu ir drąsa priešinantis sovietų kariuomenei, tankams ir omonininkų savivalei, buvau giliai sukrėsta žinių apie žuvusiuosius sausio 13-osios naktį“, – sakė N. Tutkaitė.
Vienas iš nedaugelio, išsamias žinias pasauliui apie Lietuvą tuomet transliavusių kanalų, buvo Vatikano radijo lietuviškoji redakcija. Dabartinis jos vadovas Jonas Malinauskas čia jau dirbo ir per tragiškus sausio įvykius.
„Po Nepriklausomybės atkūrimo buvo toks pakilimo jausmas. O sausio 13-ąją galvojome: nejaugi dabar viskas bus taip sumindžiota, sulaužyta“, – J. Malinauskas.
„Mes iš toli stebėjome. Sausio 13-oji buvo sekmadienis, o tais laikas Vatikano radijas kiekvieną sekmadienį transliuodavo mišias lietuvių kalba. Sužinoję, kas įvyko, kunigai nusprendė aukoti mišias. Iniciatyvos ėmėsi tuo metu Romoje studijavęs dabartinis Kaišiadorių Vyskupas Jonas Ivanauskas.
Jisai pasistengė, kad kuo daugiau žmonių susirinktų. Vyskupas Antanas Deksnys vadovavo toms mišioms. Susirinko daug Romos lietuvių, tiek kiek jų tada buvo, – prisiminimais dalinosi J. Malinauskas. – Po kovo 11-osios, Nepriklausomybės atkūrimo, buvo toks pakilimo jausmas. O sausio 13-ąją galvojome: nejaugi dabar viskas bus taip sumindžiota, sulaužyta?“
Šv. Jonas Paulius II su kitais dvasininkais žengia į Kryžių kalną, 1993 m. rugsėjo 7 d. Kardinolo V. Sladkevičiaus memorialinio muziejaus nuotrauka
Būrelis lietuvių su trispalve ir plakatu po mišių nuskubėjo į šv. Petro aikštę Vatikane. Buvo tikimasi, kad Lietuvai itin artimas Popiežius Jonas Paulius II per tradicinę sekmadieninę maldą iš čia praneš vilties žinią.
Tądien buvo minima neelinė Maldų už taiką diena, kuriomis prašyta atitolinti Persų įlankoje grėsusio karo pavojų. Ir nors ši tema buvo pagrindinė sekmadieniniame Popiežiaus susitikime su tikinčiaisiais, šv. Petro aikštėje nuskambėjo jautrūs Pontifiko žodžiai skirti Lietuvai ir lietuviams. Jie nebuvo suplanuoti kalboje, tačiau pamatęs būrelį lietuvių, Jonas Paulius II itališai ištarė: „Matydamas gupę lietuvių, noriu lietuvių tautą užtikrinti, kad su ja kenčiu ir meldžiuosi.“
Šiuos žodžius tuomet girdėję lietuviai portalui ITLIETUVIAI.IT pasakojo, kad tai buvo be galo jaudinantis ir įsimintinas momentas. Tarp jų buvęs vyskupas J. Ivanauskas sakė, kad tuomet atrodė svarbus kiekvienas palaikantis žodis, o ypatingai ištartas Popiežiaus.
„Labiausiai man įstrigę dalykai tai – Italijos televizijos rodyti vaizdai iš Vilniaus ir tai, kad Romoje tuo metu gyvenę lietuviai su trispalve ir plakatu susirinko šv. Petro aikštėje. Man iki šiol atmintyje išliko tas palaikymo ir buvimo kartu momentas.
Pamatęs būrelį lietuvių, Jonas Paulius II itališai ištarė: „Matydamas gupę lietuvių, noriu lietuvių tautą užtikrinti, kad su ja kenčiu ir meldžiuosi.“
Lietuviai tądien, išklausę lietuviškų mišių Vatikano radijo koplyčioje, kurios tuomet sekmadienais buvo transliuojamos į Lietuvą, nuėjo į šv. Petro aikštę ir labai jautriai laukė Popiežiaus žodžio. Kai Jonas Paulius II pasirodė lange, buvo toks kaip vilties ženklas. Jonas Paulius tikrai labai mylėjo Lietuvą“, – prisiminimais dalijosi Kaišiadorių vyskupas.
Žinias Vatikano radijui iš Lietuvos perdavinėjo ir dabartinis Lietuvos karinių oro pajėgų kapelionas Virginijus Veilentas, tuomet dirbęs „Katalikų pasaulio“ žurnale.
„Svarbiausia mums buvo komunikacija, kad pasaulis žinotų. Jau buvo užuomazgos tos komunikacijos, kokią šiandien turim, bet ji toli gražu nebuvo tokia pati. Svarbiausia buvo pranešti pasauliui, kolegoms, katalikams žurnalistams, kad vyksta Vilniuje tokie dalykai.
Todėl labai pradžiugino, kai sužinojome, kad sekmadienio vidurdienį per „Viešpaties Angelą“ šv. Petro aikštėje Popiežius Jonas Paulius II paminėjo, kad Lietuvoje vyksta tokie dalykai, – pasakojo V. Veilentas. – Žmonės labai stengėsi, mes buvom net tokį šūkį užsirašę redakcijoje: „Kas miega daugiau nei 5 valandas – tas nemyli tėvynės.“
V. Veilentas netrukus, per patį rugpjūčio pučą, atvyko į Romą ir iš čia, dirbdamas Vatikano radijo lietuviškoje programoje, pranešinėjo naujienas pasauliui.
„Prasidėjo Lietuvos, kaip Nepriklausomos valstybės, pripažinimas. Prasidėjo žinutės viena po kitos – tokia maloni griūtis to pripažinimo ir įvertinimo“, – V. Veilentas.
„Tada buvo trys tokie svarbūs kanalai, kalbant apie radiją: „Vatikano radijas“, „Laisvos Europos radijas“ ir „Amerikos balsas“. Visos tos radijo stotys buvo labai klausomos. Norėjosi, kad ten informacija patektų ir pasaulis žinotų, kad mes norim būti laisvi ir gyventi kaip kitos laisvos šalys.
Kuomet atėjau dirbti į „Vatikano radiją“, tos pirmos dienos buvo labai įspūdingos ir įsimintinos. Tada prasidėjo Lietuvos, kaip Nepriklausomos valstybės, pripažinimas. Prasidėjo žinutės viena po kitos – tokia maloni griūtis to pripažinimo ir įvertinimo“, – prisiminė V. Veilentas, pabrėždamas, kad lietuviai, apisiginklavę vien tik savo ryžtu ir dvasios stiprybe, atlaikė karinę, melo ir dezinformacijos laviną.
