Retai sutiksi žmogų, kurio vardas taip tiksliai atspindėtų ne tik asmenybę, bet ir gyvenimo būdą. Švytinti pozityvumu, šildanti žavinga šypsena ir spindinčiomis akimis, spinduliuojanti aistringą meilę muzikai lietuvė Saulė Kilaitė gyvena ir koncertuoja savo svajonių šalyje – Italijoje, kur pasiklausyti jos emocingai atliekamos muzikos susirenka pilnos salės žiūrovų. Šiemet smuikininkė visus savo draugus sukvietė į ypatingą šventinį koncertą, skirtą atšvęsti muzikinės karjeros dvidešimtmetį. Išskirtiniame interviu portalui ITLIETUVIAI.IT garsi atlikėja prisipažino, kad kelias link svajonės nebuvo lengvas, tačiau viską padėjo išgyventi ištikimiausias palydovas – smuikas. Nors daugiausiai koncertuoja Italijoje, menininkė atskleidė, kad jau greitai savo muzika pradžiugins ir Lietuvos klausytojus.

Ernesta Mažalskaitė Parma
ITLIETUVIAI.IT

Svajoti reikia garsiai, – įsitikinusi įvairiais talentais apdovanota lietuvė smuikininkė, kompozitorė S. Kilaitė, surengusi Italijoje šimtus koncertų ir išleidusi 6 kompaktines plokšteles. Kaune gimusi ir augusi mergaitė smuikuoti pradėjo vos penkerių metų amžiaus. Tada ji dar nežinojo, koks gyvenimo kelias jos laukia, tačiau arti širdies laikomas instrumentas pavergė jos sielą ir tapo ištikimiausiu palydovu, padėjusiu įgyvendinti daugybę svajonių.

Pirmą kartą su choru atvykusi į Italiją, ji iš karto pamilo šią šalį. Vėliau baigė smuiko studijas Lombardijos regionui priklausančio Bresčios (Brescia) miesto akademijoje ir atkakliai siekė savo svajonės – muzikuoti. Savo karjerą ji pradėjo smuiku akomponuodama kitiems atlikėjams, tačiau, kaip pati sako, nenorėjo būti lašu muzikos jūroje. Todėl priėmė ryžtingą sprendimą – ėmė rengti didžiulio populiarumo vėliau sulaukusius solinius koncertus, kurių metu groja gyvai, pritariant nematomam orkestrui.

„Buvau kaip medelis, į kurį buvo įdiegtas muzikos skiepas. Tas skiepas sėkmingai prigijo, todėl, kai jau pati pradėjau groti, kiekvieną patikusį kūrinį stengiausi paversti savu, įdėti į jį ir dalelę savo širdies“, – S. Kilaitė.

Karališkame Monzos (Monza) mieste lietuvė neseniai surengė ypatingą koncertą – kūrybinio kelio dvidešimtmečiui skirtą šventinį vakarą „Patikėjau svajone“, kurio metu dėkojo visiems ją palaikiusiems, įkvėpusiems ir net retkarčiais trukdžiusiems žmonėms, dar labiau paskatinusiems eiti pasirinktu muzikantės keliu.

Apie nuo vaikystės lydinčią meilę muzikai, koncertus, kurių metų netrūksta žiūrovų ašarų ir kuriozų bei drąsą svajoti S. Kilaitė pasakoja itin atvirame interviu portalui ITLIETUVIAI.IT.

• 

• 

Saule, svajonių turime visi, bet ne visas jas pavyksta paversti tikrove. Kartais prireikia daugybės laiko, pastangų, drąsos, ryžto. Kokią svajonę turėjote jūs ir kaip sekėsi jos siekti?

Aš svajojau griežti smuiku. Ne tik svajojau, bet ir atkakliai siekiau, daug dirbau tam, kad mano svajonė pavirstų tikrove. Labai aiškiai prisimenu vieną tolimą vaikystės dieną, kai būdama visai mažytė išgirdau italų dvasininko, kompozitoriaus Antonio Vivaldi kūrinį „Metų laikai“. Ta stebuklinga muzika mane tiesiog užbūrė. O gal tiksliau reikėtų sakyti – pažadino manyje snaudusį žinojimą, kad aš gimiau groti?

Aš tarsi atpažinau balsą iš praeities, todėl metusi visus žaislus nubėgau prie mamos ir pirmą kartą ištariau: „Mama, aš noriu groti smuiku!“ Prašyti, tiesa, teko ilgai, nes mama niekaip nenorėjo patikėti, kad mano noras rimtas ir aš neketinu pasiduoti. Galiausiai man pavyko, ir mama leido pabandyti groti svajonių instrumentu.

Beje, šią prisiminimais paremtą istoriją pasistengėme atkurti ir šventinio koncerto pradžioje. Efektas buvo stulbinantis. Kai išėjau į scenos vidurį ir pagaliau užgrojau, daugelis, sėdėjusių salėje, braukė iš susijaudinimo ištryškusias ašaras.

Muzika klausytojams pažadino jų vaikystės prisiminimus, turėtus norus. Galbūt kažkas svajojo pats groti, dainuoti, vaidinti, šokti ar galbūt tapti žymiais gydytojais ir lakūnais. Tik vieniems pavyko tai padaryti, o kitiems – ne. Todėl, kai kalba vaikai, reikėtų juos išgirsti, įsiklausyti ir, jei tik galima, padėti tuos norus ir svajones paversti tikrove.

• 

• 

• 

Jums pasisekė, kad buvote išgirsta. Dabar, jau nuėjusi ilgą smuikininkės kelią ir atsigręžusi atgal, matote daugiau padėjusių, palaikiusių ir įkvėpusių ar jums trukdžiusių žmonių?

Visko buvo. Net ir koncerto pradžioje paleidome įrašą garsų, kuriuos pavadinau balsais iš praeities. Tai buvo iš pradžių tylus, o vėliau vis garsėjantis šurmulys tų, kurie gąsdino mano mamą, kad pasirinkusios muziką mes mirsime badu, kad kvaila klausyti ir pasiduoti tokio mažo vaiko norams.

Kliūčių nestigo ir vėliau, jau man pradėjus studijuoti Kauno Juozo Naujalio muzikos mokykloje (dabartinėje gimnazijoje). Buvo net toks laikas, kai galvojau visiškai atsisakyti muzikos ir atsidėti teisės studijoms. Norėjau tapti advokate. Bet toks mano noras buvo veikiau reakcija į to meto išgyvenimus, nes kilo rimtų nesutarimų su viena dėstytoja. Tiesiog manau, kad mes su ja neradome bendros kalbos, trūko supratimo.

„Dabar mano žiūrovai yra tarsi mano muzikinė šeima. Gyvenant svetur toks jų palaikymas yra nepaprastai svarbus“, – S. Kilaitė.

Laimei, muzika manęs iš savo glėbio nepaleido. Todėl esu nepaprastai dėkinga savo mamai Gražinai už tai, kad mane išgirdo, palaikė, o atsiradus sunkumams neleido mesti muzikos. Esu dėkinga močiutei Jadvygai už visus tuos kartus, kada lydėdavo mane į mokyklą. Noriu padėkoti savo broliui Antanui už tai, kad buvo pats geriausias brolis ir draugas pasaulyje. Ačiū tėčiui Rimgaudui, kuris išėjo iš namų ir niekada daugiau nebesugrįžo. Esu tikrai labai dėkinga visiems, kurie daugiau ar mažiau prisidėjo prie šios atkaklios ir ilgos mano „muzikinės kelionės“.

Dabar mano žiūrovai yra tarsi mano muzikinė šeima. Gyvenant svetur toks jų palaikymas yra nepaprastai svarbus. Noriu padėkoti net ir tiems žmonėms, kurie įvairiais periodais stengėsi pakenkti mano svajonei groti smuiku, nes ir jie savaip prisidėjo prie to, kokia esu ir kaip gyvenu šiandien. Beje, tokius padėkos žodžius esu užrašiusi savo pirmosios plokštelės „Picasso“ įdėkle lietuvių ir italų kalbomis.

• 

• 

Šiandien galite džiaugtis išleidusi jau šešias kompaktines plokšteles. Esate surengusi šimtus koncertų, grojote įvairiuose renginiuose, dalyvavote projektuose. Net pandemijos metu su savo klausytojais nuolat bendravote rengdama nuotolinius muzikinius vakarus. Akivaizdu, kad muzika yra ta kalba, kuria geriausiai sekasi išreikšti savo jausmus ir mintis.

Nuo pat mažens gyvenau apsupta muzikos. Mamos namuose skambėjo tokie italų klasikai kaip Antonio Vivaldi, Niccolo Paganini, Giuseppe Verdi, Giacomo Puccini. Mėgome ir Adriano Celentano, Mario Lanza dainas. Dabar man atrodo, kad buvau kaip medelis, į kurį buvo įdiegtas muzikos skiepas. Tas skiepas sėkmingai prigijo, todėl, kai jau pati pradėjau groti, kiekvieną patikusį kūrinį stengiausi paversti savu, įdėti į jį ir dalelę savo širdies.

Aišku, tai galėdavau daryti tik laisvalaikiu. Mokykloje Lietuvoje svarbiausias dėmesys tekdavo kūrinių atlikimo technikai. Rankos, pirštai turėjo dirbti tobulai, todėl smuikuoti tekdavo net iki 10 valandų per parą. Džiaugiuosi, kad tokį krūvį ištvėriau.

„Visada per koncertą savo smuiku groju tik gyvai, dainuoju, daug kalbu, bendrauju su publika, šoku. Po kiekvieno renginio būnu tokia šlapia, lyg būčiau nubėgusi 10 km maratoną. Bet tas nuovargis toks saldus!“, – S. Kilaitė.

Tos sunkios pamokos labai pravertė vėliau, kai sumaniau smuikavimą studijuoti Italijoje. Mokindamasi šioje šalyje supratau, kad ypatingai svarbi yra ir kita – emocinė melodijos pusė, sugebėjimas įsijausti, įtraukti klausytoją. Daug bendravau su džiazo, bliuzo, romų muzikos atlikėjais, kurie buvo ne tik mano draugai, bet ir mokytojai.

Šiandien mano repertuaras labai platus. Klasika susipina su žinomais lengvosios muzikos kūriniais, skamba airiški šokiai, tango bei populiarių kino juostų muzikiniai takeliai. Visa tai yra gyvai „įdainuota“ mano smuiko ir nematomo orkestro, kuris lydi ir akomponuoja spektaklių ir koncertų metu.

• 

• 

• 

• 

Nematomas orkestras? Skamba intriguojančiai.

Iš tiesų, jokios magijos nėra (šypsosi S. Kilaitė). Pradėjusi koncertuoti, labai norėjau, kad mus lydėtų tikri šokėjai ir nedidelis būrys muzikantų. Tačiau suburti tokią grupę žmonių, kurie visi kartu galėtų dažnai keliauti iš vieno miesto į kitą buvo sudėtinga ne tik laiko atžvilgiu, bet ir ekonomiškai.

Gyvai kuriamas menas kainuoja tikrai daug, todėl būčiau galėjusi surengti tik keletą koncertų per metus. O aš norėjau groti dažnai! Man gera dalintis savo muzika, bendrauti su publika. Todėl dabar scenoje dažniausiai esu tik aš ir mano smuikas, bet mus visada ištikimai lydi ir didžiulis nematomas orkestras, kurio visas partijas iš anksto įrašome studijoje.

Man tenka styginių ir klavišinių instrumentų dalis, o mano prodiuseriui Charly Cartisano – mušamieji. Kitas melodijas įrašo profesionalūs muzikantai, kuriems gerokai prieš koncertą pateikiu atrinktus muzikinius kūrinius, o jie juos išklauso ir interpretuoja savaip. Taigi, nematomas orkestras – didelis darbas man padedančių žmonių, kurių veidu, balsu ir rankomis koncertų metu virstu aš pati.

Beje, visada per koncertą savo smuiku groju tik gyvai, dainuoju, daug kalbu, bendrauju su publika, šoku. Po kiekvieno renginio būnu tokia šlapia, lyg būčiau nubėgusi 10 km maratoną. Bet tas nuovargis toks saldus! Tai juk mano ilgamečio darbo vaisiai, kuriais tiesiog mėgaujuosi.

Esate sukaupusi didžiulę grojimo patirtį, koncertavusi su garsiausiais italų scenos atlikėjais. Kaip viskas prasidėjo?

Atvykusi į Italiją, iškart įstojau į Brescia miesto muzikos akademiją. Prisimenu, kad pirmoji pažintis su šiaurine šalies dalimi nebuvo labai šilta. Oras buvo lietingas ir vėjuotas, vietiniai gyventojai santūrūs ir nesileidžiantys į tokį atvirą bendravimą, kurį būdama paaugle patyriau lankydamasi Neapolio ar Romos miestuose. Taigi, pratintis prie naujojo gyvenimo teko sunkiai.

„Noriu, kad italai kuo daugiau sužinotų ir apie mano lietuviškas šaknis. Klausytojams toks netikėtas intarpas būna labai įdomus“, – S. Kilaitė.

Reikėjo ne tik išmokti pačiai savimi pasirūpinti, juk buvau ką tik palikusi saugius mamos namus, bet ir studijuoti nepažįstamame mieste, mokintis italų kalbą. Bet muzika – universali kalba, kurią savaip supranta visame pasaulyje. Jei kalbi širdimi, ta kalba tampa dar aiškesnė. Susikalbėti, nepasimesti svetimoje šalyje, pritapti ir suleisti šaknis man geriausiai padėjo smuikas. Nors lengva tikrai nebuvo.

Maža to, dar ir vienuolės, pas kurias apsistojau, griežtai reguliavo pensionato gyvenimą. Matyt, tų suvaržymų man buvo per daug. Aš visada troškau laisvės, todėl kai tik baigiau akademiją, persikėliau į mados, muzikos, šou ir pramonės miestą Milano. Tuomet ir prasidėjo mano gyvenimo avantiūra, o tyliai sielos kamputyje tupėjusi svajonė – groti groti groti – ir vėl viltingai sukirbėjo.

Pradėjau bendradarbiauti su šio miesto simfoniniais, kameriniais orkestrais (Orchestra Sinfonica G. Verdi, Orchestra da Camera Milano Classica ir kt.) bei kamerinės muzikos atlikėjų ansambliais. Mane pastebėjo ir ėmė kviesti dirbti įrašų studijose bei dalyvauti gyvo garso koncertuose smuiku akomponuojant tokiems žymiems Italijos bei vakarų Europos pop muzikos atlikėjams kaip Laura Pausini, Eros Ramazzotti, Matia Bazar, Katia Ricciarelli, Lee Ryan, Amy Stewart.

Vis dažniau ėmė kviesti bendradarbiauti ir su šiuolaikiniais menininkais dailės vernisažuose, rašytojais bei teatralais jų spektaklių pristatymuose. Tai buvo neįtikėtina patirtis ir labai gera gyvenimo mokykla.

Tikite likimu, lemtingomis pažintimis? Savo prodiuseriui ir ilgamečiam draugui Charly Cartisano skyrėte atskirą padėką, kuri įrašyta jūsų pirmosios kompaktinės plokštelės dėkle.

Su Carly susipažinome lemtingais 2000-aisiais, kai aš vienoje įrašų studijoje su orkestru įrašinėjau šiuolaikinių italų kompozitorių kūrinius. Jam labai patiko mano grojimo stilius ir lietuviškas temperamentas. Išsikalbėjome ir pajutome, kad norime kartu leistis į muzikinę kelionę, naujus nuotykius.

Taip gimė labai ambicingas ir naujoviškas mūsų pirmasis muzikinis projektas „Picasso Strings Project“. Tai buvo styginiais instrumentais grojančių merginų kvartetas, kuris iškart susilaukė didžiulės sėkmės. Mus tiesiog graibstė! Dalyvavome TV programose, populiariausiuose festivaliuose, didžiulėse koncertų salėse ir arenose.

„Aš nenorėjau būti lašeliu, aš norėjau būti vandenynu! Man trūko erdvės, laisvės pačiai pasirinkti norimus kūrinius ir atlikti juos taip, kaip jaučiu aš, todėl pasiryžau ir išėjau į niekur“, – S. Kilaitė.

Vėliau sekė jau mano, kaip solistės karjera. Prodiuseriu tapęs Charly patarė atkreipti dėmesį į pop muziką, nes juk būtent šį žanrą myli ir jo klausosi daugelis. Jokia paslaptis, kad didžiajai daliai jaunimo klasika yra per sudėtinga, nuobodi. O ir suaugusieji nelabai noriai eina klausytis vien tik klasikinės muzikos koncertų. Tam reikia būti tikru mėgėju.

Todėl sudominti publiką nutarėme supindami įvairius muzikinius žanrus, o muziką scenoje sujungėme su tapyba, poezija, vaizdo klipais, šokiu ir dainomis. Ieškojome tinkamo rakto į žmonių širdis ir tą raktą išliejome sujungę skirtingas menų rūšis.

• 

• 

• 

Rizika pasiteisino ir žiūrovai teigiamai įvertino tokius savito stiliaus muzikinius spektaklius kaip „Violin Performance“, „Andando vivendo“ (liet. „Keliaujant, gyvenant“) ir kitus. Dabar mano koncertuose skamba klasika, pop ir etno muzika, kurią tiesiog dievinu. Dažnai įterpiu ir savaip interpretuotu lietuvių autorių kūrinius.

Noriu, kad italai kuo daugiau sužinotų ir apie mano lietuviškas šaknis. Klausytojams toks netikėtas intarpas būna labai įdomus. Kartą, atlikusi „Ūdrio dainą“ iš Vytauto Klovos operos „Pilėnai“ sulaukiau komplimento, kad per tas keletą minučių žiūrovas pajuto didingą Lietuvos dvasią. Man tai buvo geriausias vakaro komplimentas.

Jūsų spektakliai – tarsi muzikinė kelionė aplink pasaulį, kurioje ypatingai jaučiasi laisvės motyvas.

Muzika, menas, kūryba yra laisvė, o aš visada siekiau būti laisva. Buvau pasirengusi sumokėti bet kokią kainą už tokį gyvenimą, kokio norėjau. Ieškodama asmeninės laisvės palikau tėvų namus ir vienui viena apsigyvenau savo svajonių šalyje. Siekiau laisvės groti smuiku ir po daugybės sunkių išbandymų man tai pavyko.

Tiesa ta, kad grieždama įvairiuose orkestruose tobulėjau, tačiau jaučiausi kaip mažytis lašelis muzikos jūroje. Tik aš nenorėjau būti lašeliu, aš norėjau būti vandenynu! Man trūko erdvės, laisvės pačiai pasirinkti norimus kūrinius ir atlikti juos taip, kaip jaučiu aš, todėl pasiryžau ir išėjau į niekur. Tik aš, smuikas ir mano svajonė gyventi iš muzikos. O svajonės juk labai brangiai kainuoja.

„Svarbiausia yra klausyti širdies balso, pasikliauti intuicija. Ji – geriausia, išmintingiausia patarėja, tarsi koks švyturys ar kelrodė žvaigždė, kuri visada teisingai nurodo kelią“, – S. Kilaitė.

Pradėjusi savarankišką karjerą sulaukiau buvusių kolegų paniekos, aplinkinių pašaipos, vėliau ir pavydo. Tai baisios emocijos žmonių, kurie stengėsi mane sunaikinti, nes atsiskyriau nuo grupės, buvau kitokia, išdrįsau būti laisva. Turėjau pasitelkti visas savo jėgas, tikėjimą, kad nepalūžčiau.

Tai buvo sunkus metas, dažnai jaučiausi vieniša, daug verkiau ir net norėjau viską mesti. Bet mano vidinis balselis tyliai kuždėjo: „Aukščiau nosį, Saule! Pažiūrėk į dangų! Kiek daug jame žvaigždžių, o mėnulis – tik vienas. Būk kaip mėnulis.“

Gyvenimas parodė, kad kai stengiesi, ir dievai tau padeda. Dabar galiu su palengvėjimu atsidusti: mano pasirinkimas buvo teisingas. Pamažu susikūriau savo dangų, savo visatą, kurio centre buvau aš pati. Tiesiog leidau sau būti laisva kūrėja, menininkė.

Dabar ši mano laisvė net pavertė mane verslininke. Esame įkūrę „5 ART LAB“, penkių menų dirbtuves, kuriose rengiami projektai leidžia ne tik dirbti, uždirbti, bet ir padėti kitiems. Taigi, tylėkite pikti balsai, kurie užkerta kelią svajonėms. Svarbiausia yra klausyti širdies balso, pasikliauti intuicija. Ji – geriausia, išmintingiausia patarėja, tarsi koks švyturys ar kelrodė žvaigždė, kuri visada teisingai nurodo kelią.

Paradoksalu, tačiau Italijoje esate labiau žinoma, nei gimtojoje Lietuvoje.

Neslėpsiu – Lietuvos man labai trūksta, todėl kai tik pasitaiko tinkama proga, visada atvažiuoju ir surengiu keletą koncertų. Tačiau kita vertus, mano gyvenimas jau yra čia. Ir jeigu tikrai egzistuoja toks dalykas kaip reinkarnacija, tai man atrodo, kad mano ankstesnis gyvenimas prabėgo būtent Italijoje.

Aš nepaprastai tikiu likimu ir stengiuosi įsiklausyti į savo širdies balsą. Mane per gyvenimą tarsi veda kažkokia nematoma ranka. Taip nutiko ir išgirdus N. Paganini muzikos garsus, toks pats jausmas aplankė ir pirmą kartą su choru atvykus į Italiją. Viskas šioje šalyje man pasirodė taip artima! Pajutau žodžiais nenusakomą trauką, meilę iš pirmo žvilgsnio. O gal tai tiesiog buvo svajonės realizacija, kurią atpažinau?

• 

• 

Tačiau stebuklai tuo nesibaigė. Prisimenu, kad keliavome į Neapolio miestą, prie įžymiojo Vezuvijaus. Miegančio ugnikalnio papėdėje buvo pardavinėjamas vynas „Lacrima di Gesù“(liet. „Jėzaus ašara“). Mūsų gidas nupirko butelį to vyno, o, kai pakilome pažiūrėti į kraterį iš arčiau, išpilstė gėrimą į mažytes taureles ir papasakojo seną tradiciją.

Legenda teigė, kad pirmiausia reikia išgerti į ugnikalnio sveikatą ir palinkėti, kad jis ir toliau liktų ramus. O tada į tuščią butelį sudėti raštelius su svajonėmis ir mesti jį tiesiai į Vezuvijaus glėbį. Aš buvau jauniausia tos grupės dalyvė, todėl tas magiškas veiksmas teko man. Užrašytą svajonę prisimenu iki šiol: „Italija, esi mano antroji tėvynė. Noriu gyventi tavyje“. Ir sudėjau daugybę šauktukų.

Tikiu, kad apie svajones reikia šaukti garsiai, tik tada mus supančios jėgos padės jas įgyvendinti. Mano šauksmas buvo išgirstas, todėl jau po poros metų apsigyvenau savo svajonių šalyje. Dabar gyvenu netoli Milano, žalumoje skendinčioje vietovėje. Namuose turiu įsirengusi nedidelę įrašų studiją, kurioje praleidžiu daugybę kūrybos ir muzikavimo valandų.

Esate surengusi daugybę koncertų. Ar prieš pasimatymą su publika vis dar jaudinatės?

Kiekvienas koncertas man savaip brangus ir kupinas emocijų, tačiau turiu prisipažinti, kad šį kartą jaudinausi ypatingai. Juk tai buvo mano muzikos ir gyvenimo jubiliejus. Muzikuoju juk jau labai seniai, tačiau šis koncertas buvo skirtas mano svajonei, tam ryžtui, kai nutariau visiškai atsiduoti tik muzikai.

„Tikiu, kad ne veido grožyje, o muzikos skleidžiamose emocijose slypi koncerto sėkmė, todėl koncertų metu mano širdis tiesiog spinduliuoja“, – S. Kilaitė.

Tai buvo tarsi mano vestuvės su gyvenimo mylimuoju – smuiku Pablo. Jaučiausi subrendusi kaip muzikantė, atradusi savo kūrybinę ašį, subrandinusi save kaip atlikėją. Aišku, mokytis, tobulėti galima iki begalybės, tačiau man atrodo, kad per dvidešimt metų jau išmokau pakankamai gerai save pažinti.

Tikriausiai nei vienas koncertas neapsieina be kuriozinių situacijų. Ko žiūrovai nepamatė šį kartą?

Man labai patinka Pablo Picasso posakis: „Muzika stipresnė už mane. Ji daro su manimi, ką tik nori ir priverčia mane daryti tai, ko nori ji…“ Galiu būti geriausiai pasiruošusi, susirepetavusi, tačiau išeinu į sceną ir atsiduodu emocijoms. O tada gali atsitikti ir atsitinka bet kas!

Netikėtumų buvo ir šį kartą. Įtampos neišlaikė ir prieš pat koncertą nutrūko mano smuiko styga. Prazvimbė visai prie pat akies! Išsigandau baisiausiai. Smuikininkai žino, kad jei nutrūksta styga ir ją tenka pakeisti, reikia mažiausiai 24 valandų, kad instrumentas vėl susiderintų. O čia buvo likusios tik pora valandų.

• 

• 

Maža to, kaprizus ėmė rodyti ir išnuomotas fortepijonas. Atrodė jis pasakiškai gražiai, buvo aprengtas baltu šventiniu rūbu, o grojo visa tonacija per aukštai. Ir niekaip nenorėjo nusileisti. Tuo instrumentu turėjo groti vienas iš pačių svarbiausių to vakaro svečių Pierangelo Cassano. Kartu turėjome atlikti nepaprastai gražų kūrinį – italų scenos žvaigždei Anai Oxai maestro kurtą dainą „Quando nasce un amore“ (liet. „Kai gimsta meilė“).

Kol tas fortepijonas pykosi su mano smuiku, man net ašaros ėmė riedėti. Laimei, viskas baigėsi sėkmingai, duetas puikiai pavyko ir salė vėliau tiesiog griaudėjo nuo aplodismentų. Tik visi šie nesklandumai atėmė ne tik daug nervų, bet ir laiko. Prieš pat koncertą tiek repetavau, kad kai pagaliau pasiekiau savo persirengimo kambarį, buvau visa šlapia ir supratau, kad laiko turiu tik nusiprausti.

Vanduo nuplovė su prakaitu sumišusį nerimą, apsirengiau specialiai man kurta suknele, kurią dovanojo visus šiuos metus mane rengusi stilistė iš Venecijos Roberta Scarpa, pakedenau plaukus, pasipuošiau šypsena ir išėjau į sceną.

Suprantu, kad sceninis įvaizdis svarbu, tačiau lygiai taip pat svarbu ir tai, kokią skleidi energiją, ką dovanoji žmonėms. O aš save dovanoju per muziką. Tikiu, kad ne veido grožyje, o muzikos skleidžiamose emocijose slypi koncerto sėkmė, todėl koncertų metu mano širdis tiesiog spinduliuoja.

Man patinka scenoje judėti, aš šoku, dainuoju, groju ir dažnai nusileidžiu į salę vien tam, kad gyvai pabendraučiau su žiūrovais, iš arti pamatyčiau jų veidus, emocijas. Įsivaizduokite mano nuostabą, kai nulipusi nuo scenos netikėtai išvydau specialiai iš Lietuvos atvykusį savo brolį su žmona!

Beje, prieš pat koncertą buvau gavusi jo žinutę, kad linki man visokeriopos sėkmės ir labai gailisi, kad negalės pamatyti manęs gyvai. Patikėjau. Bet, kai išvydau juos salėje, galvojau, kad mano širdis iš džiaugsmo krūtinėje susprogs. Tai buvo pati geriausia dovana.

Išsaugota, numylėta, išpuoselėta svajonė užaugo, subrendo, ją paleidote. Dabar laikas naujoms svajonėms? Ko sau palinkėtumėte?

Ir toliau groti, atsiduoti naujiems projektams, darbams, naujoms kūrybinėms idėjoms. Didžiausia svajonė yra Italijoje įkurti holistinio gerbūvio centrą, lengva romantiška – nuvykti į Buenos Aires Argentinoje ir šokti tango iki aušros. Aš dievinu šį intriguojantį, aistringą, pilną melancholijos, meilės pavydo ir laimės paieškų šokį.

Na, o realiausia svajonė, kurios išsipildymu tvirtai tikėjau net penkerius metus, jau visai netrukus pavirs į didžiulį koncertą Šiaulių arenoje. Iki pasimatymo, Lietuva!

„Lietuvių autorių menas ir literatūra Italijoje: kultūrinių įvykių atminties įprasminimas ir sklaida internetinėje leidyboje“ projektą finansuoja: