„Dolce far niente“ filmavimo komanda. V. Ivanova nuotr.

Tai pokalbis su jauna režisiere Elena Kairyte, kuri šiuo metu Italijoje kuria dokumentinį filmą „Dolce far niente“. Pateikusi būsimo filmo idėja E. Kairytė iš pusšimčio pretendavusių buvo atrinkta į Pietų Tirolyje, Chiusa mieste įsikūrusios galerijos „Kunst Boden nah“ rezidenciją. Mėnesį laiko lietuvė bendravo su meno atstovais, vietinėmis bendruomenėmis ir sėkmingai plėtojo būsimo filmo idėją. „Man pačiai tai buvo lyg būsimo filmo eskizas“, – apie dalyvavimą projekte atsiliepė režisierė.

Kaip apibūdintum savo kūrybą?

Norėčiau, kad mano kūriniai būtų apie žmones, jie man įdomiausi. Paprasti žmonės ir jų nepaprasti gyvenimai. Dar man labai svarbu humoras, gerai papasakotos istorijos ir viltis.

Kaip gimė mintis kurti filmą “Dolce far niente” ar pavadinimas tiesiogiai atspindi būsimo filmo siužetą?

Mintis gimė vienoje Sicilijos aikštėje, kai vakarais stebėdavau po siestos besiilsinčius italus, kurie kelias valandas tiesiog sėdėdavo ant suoliukų ir nieko neveikdavo. Užsinorėjau sukurti filmą, kurio herojai nieko neveiktų. Neįtikėtina, kad Italijoje egzistuoja net speciali sąvoka tokiam reiškiniui apibūdinti – tai „dolce far niente” (saldus nieko neveikimas). Manau, tai labai iškalbinga detalė, šnekant apie italų kultūrą. Man nepaprastai įdomu ieškoti filmo herojų, o toji paieška ir bus pagrindinis filmo siužetas.

Kuo dalyvavimas Pietų Tirolyje, Chiusa mieste, vykusioje rezidencijoje „Kunst Boden_nah“ prisidėjo prie tavo idėjos kurti filmą Italijoje?

Į rezidenciją jau vykau su idėja kurti filmą apie dolce far niente, tai ir buvo priežastis, kodėl rezidencijos organizatoriai mane ten pakvietė. Chiusoje/Klausene praleidau puikų mėnesį ruošdamasi filmavimams, susipažinau su vietos menininkais ir vietiniais žmonėmis. Atradau ir kelis filmo temą atitinkančius herojus, kurių portretus nufilmavau ir tai tapo mėnesio rezidencijoje kūrybiniu rezultatu. Man pačiai tai buvo lyg būsimo filmo eskizas.

Elena Kairytė. K. Reichhalter nuotr.

Kodėl, kurdama šį filmą, renkiesi dokumentinę kino kryptį?

Nes italų žmonės savaime labai artistiški ir komiški, o dokumentiniame kine tai galima išryškinti. Situacijos, į kurias patenkame, ieškodami dolce far niente ir bendraudami su vietiniais, būna tokios neįtikėtinos, kad vaidybiniame kine tai atrodytų kaip nesąmonė, o dokumentikoje visas tas istorijas galime pateikti žiūrovui, nes tai tikra, neišgalvota ir auditorijai neturėtų kilti atmetimo reakcijos.

Kaip patys italai priima tokią filmo temą? Ar lengvai patekdavote į betarpišką atmosferą tarp kūrėjų ir filmo herojų?

Dažniausiai lengvai randame kalbą su vietiniais, kurie padeda ieškoti herojų, kartais ir patys jais tampa. Italai yra betarpiški ir mėgsta kamerą, jos nevengia, atvirkščiai – mėgsta pakliūti į kadrą ir stengiasi jame būti gražesni, protingesni. Labai įdomu tai stebėti. Pati tema mūsų sutiktiems žmonėms suprantama, bet šis reiškinys yra taip įaugęs į jų kraują, kad jie nesupranta, ko tiksliai mes ieškome. Nė vienas jų dažniausiai negalvoja, kad būtent jie mums ir atrodo dolce far niente atstovai. Dėl to ir surinkome išskirtinai lietuvių kūrėjų grupę, kurių požiūrio taškas visiškai kitoks nei ten gyvenančių vietinių. Natūralu, kad mums kaip šalies svečiams daug kas atrodo išskirtina, kai vietiniams tai yra savaime suprantama.

Tavo nuomone, dėl kokių priežasčių lietuviai sieja savo ateitį su Italija?

Nepažįstu daug lietuvių gyvenančių Italijoje, dėl to negaliu atsakyti į šį klausimą. Bet įtariu, kad priežastys yra susijusios ir su mūsų kuriamo filmo tema. Panašu, kad italai moka gyventi džiaugdamiesi gyvenimu. O tai labai svarbu.

Iš kur esi kilusi ar tai turėjo įtakos tavo dabartinės veiklos formavimuisi?

Domėjimasis menu ir kultūra mano šeimoje visuomet buvo kasdienybės dalis, taip pat kaip ir skatinimas skaityti, šviestis ir lavinti savo fantaziją. Mano tėvai baigė tuometinę Lietuvos Valstybinę Konservatoriją (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademiją), mama chorvedybos, tėtis TV režisūros specialybes. Žinoma, kad toks šeimyninis kontekstas turėjo įtakos mano dabartinės veiklos formavimuisi, o meilė kinui susiformavo dar vaikystėje, kai tėtis fanatiškai mėgo žiūrėti kino filmus namuose.

Kur studijavai ir kodėl nusprendei tapti režisiere?

Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje įgijau teatrologijos bakalauro laipsnį, besimokydama dirbau ir „Skalvijos” kino centre taigi galiu sakyti, kad mokiausi dviejų specialybių – teatro kritikos ir kino žiūrėjimo. Iškart po studijų Lietuvoje išvykau į Maskvą, kur įstojau į Aukštuosiuosius kino režisierių kursus ir dvejus metus mokiausi vaidybinio kino režisūros. Negaliu atsakyti, kodėl nusprendžiau tapti režisiere. Niekada apie tai negalvojau ir rinkdamasi profesiją veikiau labiau intuityviai nei ilgai svarstydama.

E.Kairytė su „Dolce far niente“ filmavimo komanda apsilankė Pietų Tirolyje, Kampanijos, Emilija-Romanija regionuose ir Sicilijoje. Režisierė taip pat yra susidomėjusi Apulija ir didžiaisiais Italijos miestais: Roma, Florencija, Venecija. Apie dokumentinio filmo premjerą, pasak E.Kairytės, dar anksti kalbėti, filmavimai planuojami visais 2016-siais.

Žiedūnė Morkūnaitė, ITLIETUVIAI.IT bendradarbė Romoje

ITLIETUVIAI.IT,
2016 m. kovo 7 d.