Virtuali lituanistinė Italijos mokykla šeštadienį (gruodžio 12 d.) visiems Pasaulio lietuviams padovanos ypatingą dovaną – tiesioginį labdaros vakarą, kuriuo tikisi suvirpinti širdis. Tačiau Kalėdinis renginys tik šios, gausybės teigiamų įvertinimų jau sulaukusios, mokyklos ledkalnio viršūnė. Nuotolinis mokymasis joje pilnu tempu vyksta jau nuo spalio. Portalas ITLIETUVIAI.IT kviečia susipažinti su daug nuveikusiomis, tačiau iki šiol mažai pažįstamomis virtualios mokyklos mokytojomis, kurių širdyse ypatingą vietą užima meilė vaikams ir Lietuvai. O noras dalintis savo žiniomis maloniai stebina.

Neringa Budrytė
ITLIETUVIAI.IT

Virtualią lituanistinę Italijos mokyklą būtų galima vadinti itin sėkmingu eksperimentu, kuriam garsusis posakis apie pirmą prisvilusį blyną niekaip nepritaikomas. Ji gimė šį rudenį, kone spontaniškai nusprendus sujungti keturias Italijos lituanistines mokyklėles tam, kad lituanistinis švietimas pandemijos metu būtų visiems prieinamesnis. Ir nors mokykla veikia vos kelis mėnesius, apie ją jau spėjo išgirsti kitų šalių lietuvių bendruomenės. Mokykla, kaip teigiamas lituanistinio ugdymo pavyzdys, buvo pristatyta Lietuvos Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai. Į mokyklą dėmesį atkreipė ir lituanistinio švietimo užsienyje globėja, Pirmoji ponia Diana Nausėdienė, tiesiogiai iš Vilniaus tarsianti pasveikinimo žodį virtualaus Kalėdinio spektaklio metu. Jį visi norintys galės stebėti tiesiogiai.

Tačiau ruošimasis spektakliui ir intensyvios repeticijos tik vienas iš darbų, gulančių ant darbščių ir profesionalių mokyklos mokytojų pečių. Pamokos virtualioje mokykloje vyksta kone kasdien. Į tris grupes pagal amžių suskirstyti vaikai mokosi lietuvių kalbos, istorijos, pasaulio pažinimo, dailės ir muzikos. Mokykla, kurioje virtualiai mokosi daugiau kaip šimtas vaikų, laikosi tik ant savanorių pečių. Joje be atlygio dirba šešios mokytojos ir visa organizacinė komanda.

Portalas ITLIETUVIAI.IT su Italijos lietuvių vaikus savanoriškai mokančiomis mokytojomis kalbėjosi apie virtualaus ugdymo iššūkius, lituanistinio švietimo svarbą ir didžiulį norą pripildyti mažųjų lietuvaičių žinių skryneles, kad jie ne tik mokėtų lietuviškai, bet ir galėtų didžiuodamiesi pristatyti šalį, iš kurios yra kilę.

Vilma Ramella Paia (51 m.) gyvena Pjemonto regione, Gaglianico miestelyje. Į Italiją ji atvyko iš Panevėžio, kur daugiau kaip 20 metų dirbo dailės mokytoja. Virtualioje Italijos lituanistinėje mokykloje V. Ramella Paia moko tradicijų ir meno. Ji sako, kad virtualus mokymas nėra lengvas pasivaikščiojimas, pamokoms tenka ruoštis labai kruopščiai, nes dirbant nuotoliniu būdu, vaikų dėmesį galima prarasti labai greitai, jeigu nesugebi jų sudominti.

• 

• 

„Virtualus mokymas yra gana didelis iššūkis. Mes pirmą kartą tai darome, todėl viskas yra nauja, reikia pergalvoti visą mokymo procesą: užduotis, savo kalbėjimą, kad vaikai atsimintų, nes ne visi vienodai gerai kalba lietuviškai. Mokymosi programų neturime, tik tuos lituanistinius vadovėlius, kurie yra suskaitmeninti, todėl kuriame savus. Mokytojos pačios prieš kiekvieną pamoką ieško medžiagos, galvoja jų tęstinumą. Išmokti, kaip naudotis ZOOM platforma, taip pat reikėjo. Dalyvavome seminare su kitų šalių bendruomenėmis, kurios jau buvo įvaldę nuotolinį ugdymą ir gavome iš jų gerų patarimų, – sakė V. Ramella Paia. – Nenorime parasti to, ką sukūrėme, todėl, net ir pasibaigus karantinui, ketiname tęsti virtualios mokyklos veiklą. Tai mus labai subūrė. Gal kažkur kažkada susitiksime, tad vaikai jau bus pažįstami. Labai gražu, kai jie tarpusavyje kartais pasikalba lietuviškai, kad ir per atstumą“.

Teigiamų virtualaus mokymo pusių sako matanti ir Kristina Janušaitė-Valleri (43 m). Veneto regione, Mestre (Venecija) mieste gyvenanti mokytoja, kuri dar rašo eiles ir dirba gide Venecijoje, vaikus moko lietuvių kalbos ir literatūros.

„Virtuali mokykla – geras sprendimas, ypač Italijoje, kur lietuviškai kalbantys ar norintys išmokti lietuvių kalbą vaikai yra išsibarstę po įvairius šios šalies kampelius. Tokiu būdu pamokos tampa visiems prieinamos, ne tik tiems, kurie gyvena didžiuosiuose miestuose“, – K. Janušaitė-Valleri.

„Kadangi pati esu kilusi iš pedagogų šeimos, mokytojavimas man artimas, juolab, kad ir pati, dar gyvendama Lietuvoje, esu dirbusi lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja. Tad įsitraukimas į Virtualios lituanistinės Italijos mokyklos veiklą man tam tikra prasme buvo tarsi sugrįžimas prie savo profesinių šaknų“, – portalui ITLIETUVIAI.IT sakė K. Janušaitė-Valleri.

„Mokymas virtualiai iš dalies apriboja: nėra gyvo kontakto su mokiniu, su klase, sunkiau pajausti jos pulsą, dinamiką, vienovę. Taip pat reikia atsirinkti ir mokymo stilių, didaktiką – adaptuoti ją, koreguoti, atsižvelgiant į technines platformos galimybes. Kita vertus, virtuali mokykla – geras sprendimas, ypač Italijoje, kur lietuviškai kalbantys ar norintys išmokti lietuvių kalbą vaikai yra išsibarstę po įvairius šios šalies kampelius. Tokiu būdu pamokos tampa visiems prieinamos, ne tik tiems, kurie gyvena didžiuosiuose miestuose.

Kartu su mokiniais stengiamės pažvelgti plačiau, kam reikalinga lietuvių kalba, kokį vaidmenį ji atlieka gyvenant užsienyje ar gimus dvikalbėje šeimoje. Italijoje dažniausiai tai – mamos kalba (itališkai gimtoji kalba ir yra „madre lingua“ – pažodžiui verčiant, „mamos kalba“). Svarbu vaikams suprasti, kad dvikalbystė – turtas, kad ir lietuvių kalba yra nemažiau svarbi, vertinga. Mokėdami kalbą, šalies istoriją, galės lengviau pažinti, suprasti ir lietuviškąją savo tapatybės dalį, bei apskritai lietuvių tautos pasaulėvaizdį, mentalitetą“, – pabrėžė K. Janušaitė-Valleri.

Mokytojos nori pripildyti mažųjų lietuvaičių žinių skryneles, kad jie ne tik mokėtų lietuviškai, bet ir galėtų didžiuodamiesi pristatyti šalį, iš kurios yra kilę.

Muzikos Virtualios lituanistinės Italijos mokyklos vaikus moko profesionali akordeonistė Aurelija Cipriani (29 m., daugiau informacijos www.auremamusic.com), šiuo metu gyvenanti Apulijos regione, Bari mieste. Pedagoginį darbą ji dirba nuo 2014-ųjų, organizuoja terapines muzikos stovyklas vaikams (http://terapinemuzikosstovykla.mozello.lt). Muzikos pedagogė sako labai mylinti darbą su vaikais, todėl džiaugiasi galėjusi prisijungti prie mokytojų komandos.

„Užsienyje gyvenantys lietuviai neturi kasdienių sąlygų puoselėti kalbą ir kultūrą. Tai yra natūralu, žmonės turi prisitaikyti prie aplinkos, kurioje gyvena. Todėl dažniau vartojama užsienio kalba. Dirbti be atlygio neturi būti pavyzdys. Visų darbas turėtų būti vertinamas. Tikiu, kad taip ir bus. Bet, esant dabartinei situacijai, džiaugiuosi teikdama pagalbą vaikams, kuriems to reikia, – sakė A. Cipriani. – Vaikai yra greitai perprantantys. Matau, kaip jie supranta vis daugiau. Galbūt tai keičia pamokos struktūrą. Kol kas dirbame daugiau su praktinėmis užduotimis ir mažiau su muzikos teorija. Manau, einant laikui, galėsiu įtraukti į pamokas ir teorinę informaciją.“

„Labai smagu prisidėti prie vaikų tobulėjimo. Tai – mažas žingsnelis, keičiant pasaulį į gerą“, – V. Pranaitytė.

Viktorija Pranaitytė (23 m.) į Italiją atvyko tik šį rudenį atlikti praktiką Toskanos lituanistinėje mokyklėlėje „Toskaniukai“. Šiuo metu ji gyvena pasvirusio bokšto mieste Pizoje ir moko vaikus poezijos suvokimo. Šios mokytojos gyvenime poezija visada keliauja su muzika, nes Viktorija yra dainuojamosios poezijos kūrėja, jau spėjusi išleisti vaikams skirtų dainų albumą „Debesėlių pily“.

• 

• 

„Labai smagu prisidėti prie vaikų tobulėjimo. Tai – mažas žingsnelis, keičiant pasaulį į gerą. Nors iššūkių mokant virtualiai yra nemažai. Turi labai gerai apgalvoti pamokos programą, nes ne viską įmanoma įgyvendinti. Tas pasiruošimas tikrai kartais užtrunka kelis kartus daugiau, nei pati pamoka.

Manau, pažinti savo šaknis yra labai svarbu. Tai yra mūsų pagrindas, kam aš priklausau, kas aš esu. Tai suteikia šiek tiek ramybės ir stabilumo. Tai, kokį kultūrinį kontekstą nešamės kartu su savimi, suteikia mums ir išskirtinumo. Todėl pažindami kultūrą, iš kur yra kilę mūsų tėvai ir mes patys, spalviname mūsų asmenybes“, – kalbėjo V. Pranaitytė.

„Vaikų mokykloje susirinko 10 kartų daugiau, nei buvo planuota. Tai parodo, kad Italijoje gyvena labai daug lietuvių, kuriems lituanistinis švietimas yra svarbus“, – E. Skulskytė.

Lituanistinio švietimo ypatinga svarba neabejoja ir Romoje gyvenanti Eglė Skulskytė (32 m.), virtualios mokyklos vaikus mokanti pasaulio pažinimo ir integruotos lietuvių kalbos. Amžinajame mieste įsikūrusi lietuvė anksčiau mokė Romos lituanistinės mokyklėlės „Bitutė“ vaikus, o šiemet, Vilniuje, Mykolo Romerio universitete, įgijo pedagogikos diplomą.

„Anksčiau lituanistinės pamokos Romoje vykdavo visiems susirinkus šeštadieniais. Šiemet, dėl pandemijos, įvyko didžiausias pokytis – virtualiu būdu į pamokas galima jungtis įvairiu laiku ir dienomis. Vaikų mokykloje susirinko 10 kartų daugiau, nei buvo planuota. Tai parodo, kad Italijoje gyvena labai daug lietuvių, kuriems lituanistinis švietimas yra svarbus.

Tai buvo nauja patirtis tiek vaikams, tiek ir mokytojoms. Kokias programas naudoti? Kaip juos sudominti? Mokymus, kaip dirbti virtualiai, mums suorganizavo Vilniaus lietuvių namai. Labai motyvuoja vaikų smalsumas, geranoriškumas – užuot leidę laiką žaisdami, jie jungiasi į virtualias pamokas. Didelį darbą daro ir tėvai, neretai pamokos metu tiesiog sėdintys šalia ir padedantys išversti vaikučiui nežinomus žodžius“, – portalui ITLIETUVIAI.IT sakė E. Skulskytė.

Istorijos Italijos lietuvių vaikus moko Roma Namavičiūtė (50 m.), gyvenanti Apulijos regiono Lėčės mieste. Lietuvoje ji dvidešimt metų dirbo istorijos mokytoja ir sako, kad mokymo buvo tiesiog pasiilgusi.

• 

• 

„Visada yra gera užsiimti veikla, kuri teikia džiaugsmą. Malonu dalintis tuo, ką moki geriausiai. Norėjau padėti vaikams geriau pažinti savo lietuviškas šaknis, supažindinti su Lietuvos istorija. Svarbiausi iššūkiai mokant virtualiai? Suprantamai, glaustai ir įdomiai pateikti istorinę medžiagą. Taip pat skirtingas mokinių lietuvių kalbos žinių lygis.

„Norėčiau, kad mokinukai drąsiai savo itališkiems draugams ir giminaičiams galėtų pristatyti Lietuvą“, – R. Namavičiūtė

Per pamokėles stengiuosi naudoti įvairius mokymosi bei žaidybinius metodus, kurie įtrauktų mokinius į pamoką. Galvoju įtraukiančias į pamoką užduotis. Naudoju ne tik tekstą, bet ir vaizdinius. Skatinu vaikus daugiau kalbėti lietuvių kalba, mokytis naujų žodžių, taip pat nebijoti daryti klaidų. Stengiuosi gretinti Italijos ir Lietuvos istoriją. Noriu, kad mokiniai gebėtų itališkoje mokykloje įgytas istorijos žinias panaudoti per mūsų pamokėles. Norėčiau, kad mokinukai drąsiai savo itališkiems draugams ir giminaičiams galėtų pristatyti Lietuvą“, – pabrėžė R. Namavičiūtė.

Virtualus Kalėdinis labdaros renginys bus nemokamas. Tačiau Pasaulio lietuviams savo šilumą dovanosiantys Italijos lietuvių vaikai tikisi, kad jų noras mokytis lietuvių kalbos sulauks paramos. Italijos lietuvių bendruomenės pirmininkė Elzė Simonkevičiūtė-Di Meglio sako, kad gavus paramą, mokykloje būtų galima pasiūlyti daugiau kokybiškų užsiėmimų, įdarbinti daugiau mokytojų, o tuo pačiu priimti ir daugiau vaikų. Į mokyklą dar atkeliauja tėvų prašymų įrašyti vis naujus vaikus.

• 

• 

• 

• 

Virtualios lituanistinės Italijos mokyklos organizuojamą Advento tradicijų labdaros spektaklį galės stebėti visi norintys, renginys bus rodomas tiesiogiai. Paaukoti mokyklai galima čia. Daugiausiai aukoję asmenys ar organizacijos bus viešai skelbiami specialioje rėmėjų lentoje.

LR Ambasada Italijoje paremti mokyklą ragina dalyvaujant specialiame šventiniame aukcione. Jame bus galima įsigyti Lietuvos Nepriklausomybės 30-mečio proga trispalvės spalvomis pirmą kartą istorijoje apšviesto Romos Koliziejaus nuotrauką. Gauti pinigai bus perduoti Italijos lietuvių bendruomenės lituanistinio švietimo fondui.

Siūlomą kainą galite rašyti jau dabar komentaruose po LR ambasadoriaus Italijoje Ričardo Šlepavičiaus kvietimu ITLIETUVIAI.IT „YouTube“ kanale. Gruodžio 12 d., virtualaus labdaros vakaro „Advento tradicijos vaikų lūpomis“ metu, aukcionas bus tęsiamas nuo didžiausios pasiūlytos sumos. Renginio pabaigoje, istorinė trispalve apšviesto vieno iš septynių pasaulio stebuklų nuotrauka atiteks daugiausiai pasiūliusiam asmeniui. Aukcione gali dalyvauti žmonės iš bet kurios pasaulio šalies.

Straipsnis parengtas pagal Lietuvių fondo finansuojamą projektą „Italijos lietuvių bendruomenės veiklos efektyvinimas, informacijos sklaida, internetinė leidyba“