Artėjant didžiausioms metų šventėms dažnas lietuvis išeivijoje jau turi bilietą į gimtąją šalį ir laukia susitikimo su artimaisiais. Visgi ilgiau Italijoje gyvenantys tautiečiai šventes šiemet pasitiks naujais namais tapusioje šalyje – čia šeimas ir rutiną sukūrę lietuviai į gimtinę mieliau keliauja vasarą. ITLIETUVIAI.IT pasiteiravo įvairiuose Italijos regionuose gyvenančių lietuvių, kaip saulėtoje šalyje jie mini Kūčias ir Kalėdas.

Ana Vengrovskaja
ITLIETUVIAI.IT

Kūčios – būtinai lietuviškos

Visi kalbinti lietuviai vienbalsiu teigia, kad Kūčios jiems yra svarbiausia metų pabaigos švenčių dalis. Būtent Kūčių vakarienei ir yra ruošiamasi labiausiai, joje būtinai turi būti lietuviškų elementų. 

Lombardijoje gyvenanti Lija Kuzmaitė pasakoja, kad tradiciškai šeimos švente buvusias Kūčias Italijoje pasitinka kiek kitaip – norėdama pabūti lietuviškoje aplinkoje pasikviečia ir lietuvių draugų, kurie išeivijoje jau tapo lyg nauja praplėsta šeima.

„Visada organizuoju Kūčių vakarienę. Ar pas save, ar pas draugus, stengiuosi surinkti lietuvių kompaniją, su kuriais dažniausiai matomės, ir tai pas vieną, tai pas kitą susitinkame. Tai yra tokia kompanija, kurioje visi jaučia norą pabūti kartu,“ – dalinasi pašnekovė.

 „Būtinai turi būti dvylika patiekalų, kalėdaičiai, kisielius, kūčiukai, aguonų pienas. Aguonų atsivežame dar vasarą iš Lietuvos. Jau vasarą galvojame, apie tai, ko reikės per Kūčias ir susirenkam,“ – šypsosi Lombardijos lietuvių bendruomenės pirmininkė Lija Kuzmaitė.

L. Kuzmaitė pasakoja, kad Kūčių vakarienę stengiasi paruošti taip, kaip tai buvo daroma gimtinėje. Tradiciniams patiekalams reikalingais tipiniais lietuviškais produktais ji pasirūpina dar vasarą, pavyzdžiui, atostogų Lietuvoje metu nusiperka aguonų.

 „Būtinai turi būti dvylika patiekalų, kalėdaičiai, kisielius, kūčiukai, aguonų pienas. Aguonų atsivežame dar vasarą iš Lietuvos. Jau vasarą galvojame, apie tai, ko reikės per Kūčias ir susirenkam,“ – šypsosi pašnekovė.

Persipina tradicijos ir globalumas

Sardinijos saloje gyvenanti žurnalistė Daiva Lapėnaitė pasakoja anksčiau dažniausiai Kalėdoms vykusi į Lietuvą, tačiau jau keletą metų jas sutinka vis naujoje vietoje: pastaraisiais metais teko jas susitikti ir Milane, ir net Dubajuje.

„Svarbiausia – kur bebūtume, kiek mūsų bebūtų, niekada negali trūkti kažko lietuviško – kad ir juodos duonos riekelė, bet būtinai turi būti kažkas iš Lietuvos,“ – sako D. Lapėnaitė.

„Man asmeniškai žymiai svarbesnė yra Kūčių vakarienė, o ne Kalėdiniai pietūs. Pastaruosius mes dažnai valgome ne namie. O Kūčios – tai jau šventas reikalas. Jos būna namie, savam rate ir būtinai ant stalo turi būti dvylika…nebūtinai patiekalų, bet dvylika „kažko“. Jei dar pavykdavo gauti šieno – jį padėdavau po staltiese. Jei nutiko taip, kad kažkas iš mūsų buvo Lietuvoje ir galėjo įsigyti, arba, pavyzdžiui, mama atsiųsdavo kūčiukų – ir jie būtinai atsidurdavo ant stalo,“ – sako lietuvė.

„Jiems buvo be galo įdomu mūsų Kūčių tradicijos, šiaudų traukimas ir burtai su vašku. Vaikinams tai buvo „Vau“, kažkas nerealaus,“ – apie italus sužavėjusias tradicijas pasakoja žurnalistė Daiva Lapėnaitė.

Pašnekovė pasakoja, kad Kūčios jos šeimoje būna skirtos tik šeimai, o ne draugams. Tiesa, buvo ir viena išimtis, kuri labai įsiminė – Milane pasitikta Kūčių vakarienė, Ten susitiko ir iš pažiūros nieko bendro neturintys žmonės: iš Lietuvos atvykę jos tėvai bei kartu su dukra butą nuomoję italai vaikinai.

„Mano dukra tuo metu gyveno lofte Milane, kuriame jie buvo penkiese, ten per šventes liko du vaikinai, kurie negalėjo grįžti pas tėvus. Jie ir liko su mumis Kūčių vakarienei. Vienas buvo iš Sicilijos, kitas – iš Milano. Jie, beje, ir paruošė visą vakarienę. Mano tėvai atsivežė kūčiukų, mamos keptų pyragėlių, tad visa vakarienė buvo jų, o mes turėjome kelis savo lietuviškus produktus. Iš tiesų tai buvo vienos iš įsimintiniausių Kalėdų,“ – prisiminimais dalinasi D. Lapėnaitė.

Nors vakarienė buvo paruošta italų vaikinų, bet nestigo ir ypatingos lietuviškos Kūčių dvasios – lietuviai italus nustebino senoviniais papročiais: „Jiems buvo be galo įdomu mūsų Kūčių tradicijos, šiaudų traukimas ir burtai su vašku. Vaikinams tai buvo „vau“, kažkas nerealaus,“ – apie italus sužavėjusias tradicijas pasakoja pašnekovė. 

Susieja dvi kultūras

Bolonijoje gyvenanti Renata Petruškevičiūtė-Nerozzi antrina kitoms pašnekovėms, kad Kūčios visada liks svarbiausias metų pabaigos švenčių momentas. 

„Mano pagrindinė šventė liko Kūčios. Italijoje labiau yra švenčiamos Kalėdos, o Lietuvoje mes labiau Kūčias švęsdavom ir tai ir išliko man svarbiausia šventė. Aš pati paruošiu Kūčių vakarienę, o per Kalėdas jau važiuojam pas giminaičius italus,“ – pasakoja lietuvė.

• 

• 

Vis dėlto ji pripažįsta, kad po beveik 20 Italijoje praleistų metų net ir Kūčios jau turi tiek lietuviškų, tiek itališkų elementų. Moteris nebesilaiko dvylikos patiekalų tradicijos, bet iš namų Lietuvoje parsivežė ypatingą mamos receptą: „Iš lietuviškų tradicijų išliko tas, kad valgome žuvį ir gaminu tokią mišrainę, kurią mano mama visą laiką paruošdavo. Tai buvo mūsų šeimos tradicinis patiekalas ir aš šį vienintelį patiekalą vis dar gaminu. Žuvį ruošiu jau itališkai,“ – pripažįsta pašnekovė.

Renata atsimena, kad pirmaisiais gyvenimo Italijoje metais bandė susirinkti daugiau tradicinių lietuviškų produktų, bet Italijoje jų nerado: „Pačiais pirmaisiais metais bandžiau gauti rūkytos arba marinuotos silkės, bet tai pasirodė neįmanoma, nes toks produktas čia neegzistuoja,“ – atsidūsta R. Petruškevičiūtė-Nerozzi.

Kalėdos – pagal itališkus papročius

Kūčių vakarą praleidusios lietuviškai, kalbintos pašnekovės Kalėdų pietus pasitinka jau itališkoje aplinkoje. L. Kuzmaitė juokiasi, kad dažniausiai tai – nuo vidurdienio iki vakaro trunkantys pietūs su gausiai susirenkančiais italų giminaičiais bei draugais.

„Kūčios tikrai yra šilta namų šventė, o jau Kalėdos visada būna itališkos giminės platesniame rate. Šiaurės Italijoje visi labiau Kalėdas švenčia, ir nuo kada aš esu čia (2000-ieji m. – red pastaba) tai gruodžio 25 d. visada būna Kalėdų pietūs,“ – sako L.Kuzmaitė.

Ji tikina Italijoje nepastebėjusi kažkokių ypatingų tradicijų, kokių būna Lietuvoje: „Pas italus yra ilgas užsisėdėjimas prie Kalėdų stalo, aišku, būna linksma: išsitraukiam stalo žaidimus, tokius, kaip tombola, monopolis.“

Krepšinį žaidžiusi Lija pripažįsta, kad tokių pasisėdėjimų metu jai trūksta judesio. „Pirmąją Kalėdų dieną praleidžiame nuo stalo prie stalo, – juokiasi lietuvė. – O gruodžio 26 dieną kažkur pajudame, važiuojame pasivaikščioti ar į Milano centrą, ar į Como, ar į kalnus.“ 

„Mūsų šeimos itališkoje pusėje labiau švenčia Kalėdinius pietus – visada važiuojame į svečius pas vyro mamą ar močiutę, kurios paruošia pietų stalą. Per Kalėdas, aišku, būna visiškai tradiciniai itališki valgiai – tortellini, lazanija, kotekino,“ – pabrėžia R. Petruškevičiūtė-Nerozzi.

Pas vyro gimines Kalėdas švenčianti R. Petruškevičiūtė-Nerozzi sako, kad italai šventėms renkasi labai tradicinius patiekalus. „Mūsų šeimos itališkoje pusėje labiau švenčia Kalėdinius pietus – visada važiuojame į svečius pas vyro mamą ar močiutę, kurios paruošia pietų stalą. Per Kalėdas, aišku, būna visiškai tradiciniai itališki valgiai – tortellini, lazanija, kotekino (itališkas patiekalas iš kiaulienos – aut. past),“ – pabrėžia pašnekovė. 

Pandoro tampa nauja tradicija

D. Lapėnaitė pasakoja, kad jos šeimoje Italijoje Kalėdas dažniausiai švęsdavo ne namuose, o restorane. Lietuvė pabrėžia, kad Sardinijos gyventojai per Kalėdas ypač prisirišę prie vieno patiekalo.

„Sardinijoje per Kalėdas jie turi būtinai suvalgyti kepto paršelio gabalėlį. Nors man šis patiekalas nepatinka, ir buvo keli metai, kai nevalgiau mėsos, bet vis tiek turėdavau suvalgyti nors gabalėlį, nes kitaip manoma, kad įvykis nelaimė,“ – juokiasi pašnekovė.

„Neįsivaizduoju Kalėdinio ir Naujametinio periodo be pandoro. Anksčiau būdavo, kad jų padovanodavo kelis, ar net dešimt, tai valgai nes yra. O dabar jau tapo tradicija – šiemet dar nevalgiau, ir jau trūksta,“ – šypsosi Daiva Lapėnaitė.

Ji pripažįsta, kad po 23 Italijoje praleistų metų pastebėjo, kad Kalėdinis laikotarpis pradeda asocijuotis ne tik su lietuviškais kūčiukais, bet ir su vienu itališku konditerijos gaminiu.

„Neįsivaizduoju Kalėdinio ir Naujametinio periodo be pandoro (Kalėdinis pyragas– aut. past). Anksčiau būdavo, kad jų padovanodavo kelis, ar net dešimt, tai valgai, nes yra. O dabar jau tapo tradicija – šiemet dar nevalgiau, ir jau trūksta,“ – šypsosi pašnekovė.

Gruodis – ypatingas metas lietuvių bendruomenėse

Lietuviškomis tradicijomis praturtintas Kalėdas Italijos lietuviai metų pabaigoje pamini ne tik šeimose, bet ir bendruomenėse. Ir šių metų gruodį netrūko lietuviškų bendruomenių vakaronių. Laiką kartu praleidę lietuviai socialiniuose tinkluose visą gruodį dalinosi šiltomis kartu praleistomis akimirkomis. 

Gruodžio pradžioje į Romoje vykusią šventinę popietę visus Italijos lietuvius kvietė Lietuvos Ambasados Italijoje ir prie Šv. Sosto. Į susitikimą susirinko virš 100 Italijoje gyvenančių lietuvių ir jų šeimos narių, skambėjo advento giesmės, buvo pašventinti tradiciniai lietuviški kalėdaičiai, vaikams buvo suorganizuotos kūrybines dirbtuvės, pristatyta ambasadorių palaikymo sulaukusi Kalėdinė paramos iniciatyva karą kenčiančios Ukrainos lietuviams.

Apulijos ir Bazilikatos lietuviai susitikę mėgavosi bendruomenės narės Mildos Andrikonytės suorganizuotu vyno degustavimu, Emilijos Romanijos lietuvių bendruomenė dalijosi kalėdaičiais, mažieji Pjemonto lietuviai pasitelkę fantaziją kūrė Kalėdinius rankdarbius, o Veneto lietuvius buvo aplankęs net Kalėdų senelis.

Mūsų pašnekovė L. Kuzmaitė, kuri taip pat yra ir Lombardijos lietuvių bendruomenės pirmininkė, pasakojo, kad pasveikinti gausiai susirinkusius tautiečius atvažiavo ypatingas svečias iš amžinojo miesto.

„Savaitgalį (gruodžio 12 d. – red. pastaba) pas mus iš Romos buvo atvažiavęs kunigas Audrius, su bendruomene darėme Kalėdas,“ – sakė Lombardijos L. Kuzmaitė. 

Sardinijos lietuviai šiemet Kalėdas paminės paprasčiau – susirinks aperityvui, tačiau šios bendruomenės pirmininkė D. Lapėnaitė prisimena, kad kai kuriais metais tautiečių organizuoti susitikimai buvo išties ypatingi.

„Bendruomenė irgi yra praplėstos šeimos dalis. Vienais metais stalai per susitikimą tiesiog lūžo. Mūsų čia nedaug žmonių yra, bet labai gausiai visko paruošė – turėjome silkės pataluose, grybukų, net šakotį. Kažkas „tokio“ buvo,“ – įspūdingai paminėtas Kalėdas prisimena D. Lapėnaitė.

Straipsnis parengtas pagal Lietuvių fondo finansuojamą projektą „Mes – lietuviai“