Turbūt nebūtina minėti, kokiame mieste pasiplaukiojimas gondola yra privalomas, o jos vairuotojas yra ir miesto simbolis. Kur daugiau, jei ne Venecijoje žmonėms suteikiama privilegijuota galimybė žavėtis architektūros kūriniais prieš pat savo nosį, vandeniui teliuškuojant aplink.

Žvelgiant į praplaukiančias gondolas, matai tik besišypsančių žmonių veidus, kurie lieka sustabarėję nuo matomo nepaprasto grožio. Ir taip netgi gondolos kaina (trisdešimt minučių kainuoja aštuoniasdešimt eurų) nebetampa tokia svarbi. (Kai kuriems rusų ar japonų turistams pasitaiko sumokėti ir po kelis šimtus eurų.)

Gondola tapo neatsiejamu Venecijos simboliu jau nuo XI a., o gondolininkai matomi ir itin svarbūs miesto personažai. Kanaluose gerai girdisi gondolininkų skardus balsas ir juokas, bei turistams pasakojamos išgalvotas ir neišgalvotas Venecijos istorijos. Sakoma, kad jie niekada neieško žodžio kišenėje, o charizma yra tiesiog jų genuose. Turistės sunkiai atsispiria atletiškoms jaunų gondolininkų figūroms ir genuose užkoduotam mados jausmui. Juos iš visų kitų išskiria visada dėvimos juodos kelnės, ir dryžuoti marškinėliai ar megztukai (balta-juoda, balta-raudona, balta-mėlyna), bei jų atributas prabangūs akiniai nuo saulės.

Vieną rytą fotografuojant vieną iš daugelio nuostabių Venecijos kanalų, akį patraukė besišypsantis ir dainelę niuniujantis gondolininkas. Aplink nebuvo turistų norinčių pasiirstyti, todėl Aurelio maloniai sutiko papasakoti gondolininkų istoriją: „Venecijiečiai mus vadina pope, nes ankstesnių laikų Venecijos gondolininkų reglamentas naudojo terminą „pope“, nurodydamas, kad gondolininkas visada turi išlaikyti didingą orumą, būti diskretus savo šeimininkui ir pervežant keleivius irkluoti ramiai, neskubant.“ Anksčiau gondolininkas dirbdavo savo šeimininkui. Ir buvo vienas iš nedaugelio miesto tarnautojų, kuris žinojo daugelį miesto paslapčių, istorijų, bei apkalbų, kurios sklisdavo tarp vieno venecijos kanalo į kitą. Venecijoje visi pastatai turėjo išėjimą į kanalą, todėl tik tie, kurie plaukdavo gondola per kanalą, gerai galėdavo matyti, kokios intrigos vykdavo siaurų gatvelių viduje. Tik jie žinojo savo šeimininko populiariausius maršrutus ir žinojo, kas ir kur kiek išbuvo ir ką planavo. Taigi, įsivaizduokite, kokias paslaptis žinojo ir laikė tas, kuris irklavo gondolą. Juk buvo ir laikai, kai gondola buvo naudojama susitikimams su meiluže ar mylimąją (tada buvo naudojami gondolos gobtuvai, po kuriais ramiai galėjo slėptis mylimieji nuo smalsių akių). Prisiminkime, juk žymusis Kazanova būtent gimė Venecijoje.

Gondolininko Aurelio veide švyti šelmiškos akys, tad jo klausiu, o kaip pasikeitė jų vaidmuo šiais laikais? „Dabar jau yra kiek kitaip. XVIII a. Venecijoje buvo keli tūkstančiai gondolų, o šiuo metu jų yra likę keli šimtai, iš kurių dauguma naudojamos turistų, patys vietiniai nebent švenčių metu. Žinoma, šaunūs gondolininkai, net ir šiais laikais žino Venecijos istorijos, apkalbas, taip pat žino, kur gyvena garbingi Venecijos žmonės, bei pasaulio įžymybės, nusipirkusios čia namus; žino ir gerus restoranus, bei įdomias pasilinksminimo vietas. Ne paslaptis, kad mažai liko tų, kurie susikalbėdavo dainuodami skirtinguose kanaluose (nebent sumokėtumėte papildomus šimtą eurų, galėtumėte savo gondoloje turėti ir dainininką ir gitaros atlikėją, bet tai jau kita naujųjų laikų paslauga). Tačiau vis daugiau sugeba laužyta anglų, vokiečių ar prancūzų kalba papasakoti Venecijos istorijas ir legendas.“ 

Atvykus klientams, mano kalbintas gondolininkas išplaukia su savąja Margarita. Pasirodo, kad kiekviena gondola turi vardą. Beveik visada tai moteriškas vardas. Vardas būna mylimosios, žmonos, dukros, mamos, meilužės… (Italės nelabai noriai tuokiasi su gondolininkais, nes jie nelaikomi itin ištikimais vyrais, dėl nuolatinio bendravimo su užsienietėmis.) Aureliui dingus kanale su japonų turistų grupe ateina kitas jo kolega, atidžiai sekęs mano interviu. Savo pasakojimą, jis pradeda sakydamas: „Tai įdomus darbas, bet sunkus. Tapti gondolininku, ne taip jau ir lengva kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Jų numeris yra ribotas keturi šimtai dvidešimt penki… Pagal tradiciją licenziją vairuoti gondolą tėvas perduoda sūnui, jos neįmanoma nusipirkti ir ją reglamentuoja atitinkami įstatymai ir specialios taisyklės“.

Prie mūsų prisijungia trečias gondolininkas (sužavėtas mano itališko akcento ir sužinojęs, kad rašau būtent apie juos) ir man būtinai liepia parašyti, legendą, kodėl gondola irkluojama tik vieno irklo. „Seniai seniai Venecijoje, gondolininkai kaip ir visi irkluotojai irklavo valtį, sedėdami ir su dviem irklais. Viskas pasikeitė nuo Anzoleto, gondolininko tinginio. Jis buvo vienas geriausių Venecijos gondolininkų, mintinai žinojo visus kanalus ir visas vagas, viską suprato apie potvynius, sroves ir judančius vandenis. Kai jis turėjo, ką nors kur nors nuvežti, pairdavo keletą kartų su rėmais, nustatydavo gondolą tam tikru kampu ir atitinkama srovė nunešdavo į reikiamą vietą. Anzoleto įgūdžiai ir reputacija buvo tokie, kad aristokratai norėdavo būti plukdomi tik jo ir jam gerai sumokėdavo. O tai kėlė kitų gondolininkų pavydą. Vieną vakarą, pabaigus darbą, jis nustatė savo gondolą reguliaria namų kryptimi ir užsnūdo. Jam miegant, kiti gondolininkai prisiartindavo ir nestipriais remų smūgiais, nukreipė Anzoleto gondolos maršrutą į atvirą jūrą. Miegančio Anzoleto gondolą jūroje pagavo piratų laivas, atėmė irklą ir jį nudūrė. Kai pavydūs gondolininkai sužinojo, labai gailėjosi ir nuo to laiko irkluoja tik su vienu irklu ir stovėdami, nuolat prisimindami patirtus Anzoleto kankinimus.“

Legendos lieka legendomis, o kaip yra ištikrųjų? Taigi Flavio pasakoja visą gondolos gimimo istoriją: „Gondola buvo naudojama venecijiečių šeimų, kaip pagrindinė transporto priemonė, kilmingos šeimos jas turėjo kelias, kaip ir gondolininkus. Tai unikali pasaulyje ir tipiška antikinė Venecijos valtis. Gondola, gaminama iš įvairių tipų medienos: iš viso iš 280 skirtingų dalių, turinčių skirtingą paskirtį ir pavadinimą. Jos ilgis 11 metrų, o svoris neviršija 600 kg. Ji gaminama meistrų iš Ascia (maestri d‘ascia) specialiuose skveruose. Itališkai „squeri“ tai ofisas, kuriame atliekama gondolos gamyba, revizija ir priežiūra. Pagaminti gondolą buvo menas, todėl šie skverai, bei dirbtuvės turi gyvybišką svarbą tarp Venecijos amatininkų. Pirmą kartą rašytiniusoe šaltiniuose gondola paminima kaip „godulam“, ir pasakojama, kad dodžas padovanojo keliems venecijiečiams, kad galėtų laisvai judėti lagūnoje. Nuo 500m. iki dabar gondola, pakeitė ne tik savo spalvą, bet ir buvo ištobulintas jos korpusas. Anksčiau, gondola buvo itin spalvinga ir padengta įvairiais brangiais audiniais ir medžiagomis, po 1562 m.visos buvo nudažytos juodai, dodžo įsakymu, kad nerodyti per didelės puikybės ir turto. Vėliau šią istoriją man paneigė, senolė venecijietė, kurios versija, kad gondolas nudažė juodai, po Venecijoje prasiautusio maro, nusinešusio daugelio venecijiečių gyvybės. Juoda spalva buvo pasirinkta pažymėti gedulą.“

O kodėl gondola irkluojama tik vieno irklo? „Iš pradžių gondola buvo irkluojama dviem irklais. Vėliau ištobulėjus korpusui ir padarius jį asimetrišką, užteko vienintelio irklo. Gondola gali grakščiai plaukti lagūnomis ir kanalais, nes jos dešinysis kraštas yra žemiau, nei kairysis, todėl davus vieną yrį, ji pati išsitiesia ir grįžta į buvusią padėtį. Grakštaus korpuso, plokščiadugnis laivelis labai tinka plaukioti siaurais kanalais, o nežymus pirmagalio išlenkimas atsveria irkluotojo jėgą ir neleidžia gondolai sukinėtis ratais. O jau išmokti vairuoti gondolą yra praktikos reikalas.“

Gondolos galo viršuje yra ženklas, kuris vaizduoja Venecijos dalis: šeši atsikišimas dešinėje pusėje simbolizuoja pagrindinius Venecijus kvartalus, vadinamus „sestiere“: Cannaregio, Castello, San Marco, San Polo, Santa Croce, Dorso duro, nuožulnumas apačioje pagrindinį kanalą, išlinkimas viršuje pagrindinį Rialto tiltą, didžiulis metalas viršuje dodžų teritoriją. Kairės pusės atsikišimai simbolizuoja kitas, tolimesnes Venecijos dalis: Vigno le nuove, Vignole vecchie, Bacan, Tronchetto, Sacca Fisola, Giudecca. Apart to, kad tai gražus ir simbolinis papuošimas, jis padeda gondolai atsiginti ir nuo smūgių.

Patarimai pabaigai, kaip patirti nuostabią kelionę gondola:
• Išsirinkite simpatišką ir mėgstantį šnekėti gondolininką, nepulkite sėsti pas pirmą pasitaikiusį, nes nuolaidą dešimt eurų gali padaryti visi.
• Būkite linksmi ir simpatiški, tada ir gondolininkas bus jums draugiškas, bei papasakos daug daugiau, ir pasiplaukiojimas truks visas trisdešimt minučių.
• Nepulkite klausinėti apie Kazanovą, užduokite „protingus klausimus“, būkite susidomėję architektūra, istorija. Taip bus pagerbtas jo venecijiškumas, todėl gausite aiškius atsakymus, o vėliau jums parodys ir žymųjį Kazanovos namą.
• Jeigu nenorite išleisti aštuoniasdešimt eurų už trisdešimties minučių pasiplaukiojimą gondola, bet vistiek norėtumėte išbandyti, tai padaryti galite sumokėję du eurus ir perplaukti iš vieno kanalo pusės į kitą. Stotelė ties žvejų turgumi c.po de la Pesceria (San Polo rajonas) į kitą Ca‘ d‘Oro (Cannaregio rajonas).
• Pagal Venecijos tradicijas, jeigu plauksite poroje su savo mylimuoju, turite pasibučiuoti po kiekvienu tiltu, kad jus suptų amžina meilė.
P.s. Mano vyras ne gondolininkas, bet kažkurios taip 🙂

Įrašas iš Romos lietuvės Dovilės Rutkauskaitės tinklaraščio: italijadoc.wordpress.com