Jubiliejiniame, 80-ajame Venecijos kino festivalyje sužibėjo nekonkursinėje programoje pristatyta bendra lietuvių-italų juosta – dokumentinis filmas apie Romą „AMOR“ (rež. Virginia Eleuteri Serpieri, liet. prod. Rasa Miškinytė). Prie šio filmo kūrimo prisidėjo gausi kino industrijos atstovų komanda iš Lietuvos. Jautriame filme italų režisierė atveria kitokį Romos veidą, labai delikačiai ir intymiai pasakodama asmeninę šeimos dramą, kuomet prieš kelis dešimtmečius Romos Tibro upėje nusiskandino jos mama Teresa. Filmo prodiuserė R. Miškinytė portalui ITLIETUVIAI. IT džiaugėsi, kad išranki festivalio publika ir organizatoriai juostą sutiko itin šiltai ir pabrėžė, kad pats kūrinys labai primena lietuvišką dokumentinių filmų stilistiką savo gyliu ir poetiškumu.

Neringa Budrytė
ITLIETUVIAI.IT

Venecijoje kino festivalyje lietuvių komanda

Italijoje ir Lietuvoje filmuota dokumentinė kino juosta apie Romą „AMOR“ publikai pirmą kartą pristatyta prestižiniame tarptautiniame Venecijos kino festivalyje, kuris šiemet ypač išsiskyrė stipria programa.

Filmas, kurį bendrai kūrė italų prodiuserinė kompanija „Setifilm“ bei lietuvių „Era Film“, parodytas Didžiojoje Venecijos salėje Sala Grande ir buvo įtrauktas į nekonkursinę festivalio programą šalia tokių kino meistrų kaip Woody Allenas kūrybos. Filmo kūrimo darbus iš dalies finansavo Lietuvos kino centras, o jo gamybai pritaikyta Lietuvos Respublikos pelno mokesčio lengvata.

„Sulaukėme didelių ovacijų po peržiūros, su padėka pasitiko ir festivalio vadovas su žmona, visiems spaudė rankas, sakė, kad labai gražus filmas“, – R. Miškinytė.

Į Veneciją atvyko ir ant garsiojo festivalio raudonojo kilimo pasirodė filmo kūrybinė grupė iš Lietuvos – prodiuserė Rasa Miškinytė, kompozitorius Martynas Bialobžeskis, neprofesionali aktorė Odetta Tunyla, operatorė Elvina Nevardauskaitė. Lietuviai džiaugėsi, kad jų darbas buvo puikiai įvertintas – pasaulinė juostos premjera buvo sėkminga, o emociškai jautrus filmas sužavėjo tiek žiūrovus, tiek festivalio organizatorius.

• 

• 

„Fotosesijos, spaudos konferencijos, raudonas kilimas, pasisėdėjimai paliko įspūdį. Mūsų filmo veidas Odetta buvo tokia elegantiška ir graži, kad visi atsisukdavo, visi fotoaparatai buvo nukreipti į ją. Iš tiesų, publika labai gražiai priėmė mūsų filmą, premjera vyko Didžiojoje salėje. Sulaukėme didelių ovacijų po peržiūros, su padėka pasitiko ir festivalio vadovas su žmona, visiems spaudė rankas, sakė, kad labai gražus filmas“, – po filmo pristatymo užplūdusiomis džiugiomis emocijomis dalinosi prodiuserė R. Miškinytė.

Eksperimentinis filmas „AMOR“ pristato kitokį, nepažįstamą Romos veidą. Jame atskleidžiamas asmeninis, skausmo persmelktas italų režisierės V. Eleuteri Serpieri santykis su Amžinuoju miestu. Filme pasakojama tragiška istorija, kuomet vieną vasaros vakarą prieš dvidešimt penkerius metus, per pasaulio futbolo čempionato finalą ištuštėjus Romos gatvėms, moteris vardu Teresa paskutinį kartą išeina iš namų, nusileidžia prie Tibro upės ir leidžiasi nunešama jos vandens srovės amžiams.

„Režisierė gana neblogai buvo išstudijavusi lietuvišką poetiką dokumentikoje. Stilistiškai tikrai yra kažkas bendro, nes jis lėtas, platus, gilus. Galima įžiūrėti lietuvišką aspektą“, – R. Miškinytė.

Dukra Virginia (rež. Virginia Eleuteri Serpieri) nakties tamsoje klajodama klaidžiais miesto gatvių labirintais ir upės pakrantėmis leidžiasi į mamos paieškas, vildamasi spėti ją surasti ir išgelbėti.

Tai – hibridinio žanro filmas, kuriame susipina vaidybos elementai, prisiminimai, dokumentiniai kadrai, šiuolaikiniai turistiniai Romos vaizdai ir per juos išreikšti jausmai, kuriais norima suvokti, atleisti ir išsivaduoti iš praeities skausmo. Režisierė tarsi leidžiasi į kelionę, kurioje realybė, istoriniai faktai, fantazija ir mitai organiškai susijungia į kažką įtaigaus ir harmoningo.

„Kai matau Romą, matau savo mamą. Taip buvo nuo tada, kai ji mirė“, – pristatydama filmą sakė režisierė V. Eleuteri Serpieri.

Įžvelgė lietuvišką stilistiką

Venecijos kino bienalės vadovas Alberto Barbera šią juostą apibūdino kaip terapinio poveikio vizualinę poemą, kuri prasideda nuo motinos savižudybės ir per upės vandenis neria į Romos istoriją. Kritikai tikino, kad ši itin subtilia kinematografine kalba asmeninę tragediją perteikianti juosta buvo lyg nekonkursinės programos brangakmenis, tarsi fragmentiškas galvosūkis, kuriame kiekvienas kadras apgaubtas paslaptimi.

Filmo prodiuserė R. Miškinytė pabrėžė, kad ilgesio kupinas filmas „AMOR“ visų pirma yra jausmus: meilę artimui, meilę miestui ir meilę sau.

• 

• 

• 

„Tai yra dokumentinis filmas apie Romą, bet pateiktas tokiu labai įdomiu kampu. Jame pasakojamas sunkus išgyvenimas, kurį režisierė jį labai kūrybiškai ir labai asmeniškai perteikė, be tokių bereikalingų apsunkinančių emocijų.

Toks platus ir gilus požiūris, kad kiekvienas šioje juostoje gali rasti kažką sau, – apie filmo siunčiamą žinutę kalbėjo R. Miškinytė. – Filmas, be to, yra be galo poetiškas. Labai logiška, kad kartu su Lietuva kurtas. Režisierė gana neblogai buvo išstudijavusi lietuvišką poetiką dokumentikoje. Stilistiškai tikrai yra kažkas bendro, nes jis lėtas, platus, gilus. Galima įžiūrėti tokį lietuvišką aspektą.“

Pagyros lietuvių aktorei ir kompozitoriui

Filmo gamybai Lietuvoje vadovavo Ramunė Rakauskaitė. Techniškai sudėtingą studijinį filmavimą išpildė operatorė ir režisierė Elvina Nevardauskaitė. Pagrindiniam vaidmeniui buvo pasirinkta aktorinės patirties neturinti, tačiau daug komplimentų Venecijoje sulaukusi lietuvė Odetta Tunyla, filme įtaigiai įkūnijusi režisierės mamą Teresą.

„Visada sunku save vertinti objektyviai, bet žmonės, kurie priėjo prie manęs po filmo pristatymo, sakė, kad jiems patiko. Man svarbiausia, kad filmo režisierė Virginia, kurios mamą aš įkūnijau, pabrėžė, kad mums pavyko, džiaugėsi kaip aš atrodžiau kino ekrane. Emociškai šis vaidmuo iš dalies buvo iššūkis. Man nereikėjo vaidinti, nes režisierė prašė, kad būčiau kiek įmanoma natūralesnė. Aš nešnekėjau, mane įgarsino, reikėjo tik mano veido. Per savo akis rodžiau tuos savo išgyvenimus“, – portalui ITLIETUVIAI.IT apie sukurtą vaidmenį kalbėjo O. Tunyla.

• 

• 

• 

„Odetta buvo atsirinkta dėl gilaus, ramaus žvilgsnio, nes to reikėjo filmui. Tai buvo ne rolė, o mamos įkūnijimas, mamos paveikslas“, – pridūrė prodiuserė R. Miškinytė.

Daug susižavėjimo po premjeros sulaukė ir lietuvių kompozitoriaus M. Bialobžeskio filmui sukurtas garso takelis, harmoningai papildantis ir sujungiantis juostos vaizdus.

„Kai pasišnekėjome su režisiere apie filmą per susitikimą Vilniuje, kuomet buvo susitikusios mūsų ir italų komandos, ji labai gerai apibūdino, kokios muzikos juostai reikia. Nuo pat pirmojo takelio, kurį siunčiau, radome sutarimą. V. Eleuteri Serpieri pati sakė, kad apsiverkė, kai jį išgirdo. Nuo to atsispyrus buvo labai lengva toliau kartu dirbti“, – pasakojo filmui muziką kūręs M. Bialobžeskis.

„Man svarbiausia, kad filmo režisierė Virginia, kurios mamą aš įkūnijau, pabrėžė, kad mums pavyko, džiaugėsi kaip aš atrodžiau kino ekrane. Emociškai šis vaidmuo iš dalies buvo iššūkis“, – O. Tunyla.

Po sėkmingos pasaulinės premjeros seniausiame ir viename prestižiškiausių kino festivalių bendras lietuvių-italų filmas pradės kelionę po kitas kino sales. Pasak prodiuserės R. Miškinytės, filmą tikrai galės išvysti Italijos žiūrovai.

„Tai buvo pasaulinė filmo premjera. Venecijoje dokumentiniai filmai niekada nebūna įtraukti į konkursinę programą. Dabar dar laukiam atsakymų iš kitų didelių festivalių, dar daug ko negalime skelbti, bet šio filmo kelionė bus didelė,“ – apie ambicingus ateities planus kalbėjo R. Miškinytė.

Pristatytas L. Bareišos darbas

80-ojo Venecijos kino festivalio metu vykusioje projektų finansavimo mugėje pristatytas ir kitas lietuvių kūrinys, rugpjūtį pradėtas filmuoti režisieriaus Lauryno Bareišos kuriamas filmas „Sesės“, kuris buvo atrinktas tarp kitų 26-ių vaidybinių filmų. Iš viso į šią mugę pateko 34 finalinėse vystymo ir finansavimo stadijose esantys vaidybiniai ir dokumentiniai projektai iš viso pasaulio.

• 

Filmas pasakoja apie dvi seseris, kurios su savo šeimomis leidžia savaitgalį sodyboje. Įvykus nelaimei, jų gyvenimas pasikeičia ir jos priverstos išmokti gyventi su tragiškomis pasekmėmis. Filmo prodiuserė Klementina Remeikaitė („Aftershool“), ko-prodiuseriai Matiss Kaza („Trickster Pictures“, Latvija), Stefan Ivancic („Mounton“, Serbija).

Šis filmas, kurio gamybos procesą remia Lietuvos kino centras, yra antrasis pilnametražis L. Bareišos darbas. Debiutinis režisieriaus filmas „Piligrimai“ 2021 m. Venecijoje sulaukė ypatingo įvertinimo – pelnė Venecijos kino festivalio „Horizontų“ programos pagrindinį prizą.

„Lietuvių autorių menas ir literatūra Italijoje: kultūrinių įvykių atminties įprasminimas ir sklaida internetinėje leidyboje“ projektą finansuoja: