Prieš karantiną – vyno skylutėmis
Šalin plastikines pertvaras nuo covido lašelių! Praeities florentiečių išradingumo dėka, inkubatoriaus efekto kartais galima išvengti. Kai kurie Florencijos restoranai ir barai šio karantino metu pučia dulkes nuo senovinės tradicijos – mieste atgyja vyno skylutės.
Rūta Abaravičiūtė, gidė Florencijoje
„Vyno skylutės“ (it. buchette del vino) Florencijoje išpopuliarėjo XVII a., kai siautė maro epidemijos. Ateini, pabeldi į mažyčio langelio medines dureles, padedi pinigėlį ant padėkliuko. Tas dingsta tamsioje skylėje, iš kurios netrukus išnyra pilnas vyno fiasco, t.y. tipiškas senovinis butelis, apipintas nendrėmis. Ne šiaudais, nes jie trumpesni ir lūžinėja. Jeigu atsineši iš namų savo butelį, tai iš langelio gracingu žalčiu išlenda plieninis vamzdelis, iš kurio pilasi Bakcho gėrimas į tavo tarą. Tik pinigai – avansu, ant prieš ir po to actu, natūraliu dezinfekantu, nušveisto padėkliuko sekančiam vartotojui.
Grafų Antinori, Frescobaldi, Caponi, Strozzi vynas be dizainerių pieštų etikečių. Naũja – tai senai užmiršta sẽna. Tokių buchette del vino Florencijos centre yra virš 170, bet ne pro visas jas dabar lenda kava, vynas, kokteiliai ar valgiai išsinešimui. Tik 14 iš jų šiandien išgyvena take-away renesansą, nes vis dar priklauso restoranams ir barams. Kitos tapo pašto dėžutėmis, gyventojų skambučių mygtukų buveine arba buvo užmūrytos, kad vėl patvinusi Arno upė (neduokdie!) neapsemtų kiemo.
Florencijoje yra net „vyno skylučių“ draugija, kuri užsiima šio istorinio paveldo registravimu ir saugojimu, organizuoja vyno langelių turus – folklorinį ekskursą po garsius Renesanso šedevrus. Sveiki atvykę į šalį, kur vynas pigesnis už kalnų šaltinių vandenį!
Statistika rodo, kad šiandien italai geria mažiau, negu prieš kelis amžius, bet jų vynas yra kokybiškesnis. Šiuolaikinė vynininkystė čia pradėjo vystytis tik XIX a., vėliau, negu Prancūzijoje, nors Italija gali pasigirti pačia didžiausia vynuogienojų įvairove pasaulyje.
Ne veltui senovės graikai, išsilaipinę čia dar XI a.pr.Kr., pavadino šį kraštą Enotria. Tada dar Romos imperijos nebuvo ir didžioji Apeninų pusiasalio dalis buvo apgyvendinta paslaptingųjų etruskų. Iki šiol istorikai ginčijasi, kaip jie čia atsirado. Iš Graikijos, Alpių kalnų ar Artimųjų Rytų? Arba čia visą laiką ir gyveno?
Kaip ten bebūtų, apsistojo šiltoje ir gražioje vietoje, kur medžių paunksnėse kabėjo vynuogių kekės, ir nutarė niekur daugiau nebeiti. Tiesa, etruskų ir juos užkariavusių romėnų vynas šiandien mums primintų drumstą jauną vynelį. Juolab, kad vyną dažnai skiesdavo vandeniu. Be to, ir vynas neaiškios kilmės vandeniui suteikdavo dezinfekcijos paslaugą.
Anksčiau Dionizo gėrimas buvo geriamas jaunas, nes nebuvo technologijų, kaip sustabdyti jo nuolatinę fermentaciją. Šiandien vargu ar galėtumėme jį gerti nesiraukydami. O etruskas ar romėnas išsižiotų, sužinojęs, kad dabar galime gerti 25 metų senumo Chianti Gran Selezione vyną.
Tik tas džiaugsmas, geriant dievų nektarą iš medinio kaušo, metalinio puodelio ar taurės, restorane ar iš „vyno skylutės“ visiems būtų tas pats. Juk ir anksčiau, ir dabar keliame už sveikatą, draugystę, meilę ir fortūną.
