Šveicarijoje kurianti talentinga lietuvių šokėja, choreografė Anna-Marija Adomaitytė Romos publikai pristatys antrąjį savo šokio spektaklį „Pas de deux“, kuris 2022 m. buvo puikiai įvertintas šiuolaikinio šokio tinklo „Aerowaves“ komisijos ir padėjo autorei patekti į įdomiausių jaunųjų Europos choreografų dvidešimtuką. Lietuvą pasaulyje garsinanti ir savitu kūrybos stiliumi išsiskirianti choreografė savo kūriniuose ypač daug dėmesio skiria socialinio smurto temoms. Portalui ITLIETUVIAI. IT kūrėja pabrėžė, kad jos misija, pasitelkus universalią šokio kalbą, paskatinti žiūrovus diskutuoti, permąstyti įvairias socialines problemas, vis dar giliai įsišaknijusiais visuomenėje. Grįžtamojo ryšio lietuvė tikisi ir iš Romos publikos.

Neringa Budrytė
ITLIETUVIAI.IT

Vienas pagrindinių Italijos scenos menų festivalių, tris mėnesius trunkantis „Roma Europa Festival”, kurio įvairialypėje programoje – ir muzikiniai koncertai, ir vaikų pasirodymai, šiemet publikai pristatys ir lietuvių choreografės Annos-Marijos Adomaitytės darbą, šokio spektaklį „Pas de deux“ (šokėjai Mélissa Guex ir Victor Poltier, šviesos ir muzika Gautier Teuscher).

Festivalio šokio dienų programa, vyksianti spalio 19–22 d. „Mattatoio Roma“ patalpose, skirta atrasti naujas šokio kalbas bei kylančią senojo žemyno choreografų ir šokėjų kartą.

Neseniai kūrybinį kelią pradėjusi, tačiau jaunųjų Europos choreografų elitui jau priskiriama A. M. Adomaitytė iš Lietuvos į Šveicariją išvyko studijuoti. Baigė tarptautinių šiuolaikinio šokio studijų bakalaurą Lozanos scenos meno universitete „La Manufacture”, vėliau Lozanoje, meno ir dizaino universitete ECAL įgijo vizualiųjų menų magistrą.

Nusprendusi pasukti ją labiau dominusios choreografijos link, A. M. Adomaitytė šiuo metu gyvena ir kuria Ženevoje. Kartu su savo grupe čia dirba prie išskirtinių, įvertinimo jau sulaukusių šokių projektų, kurių pagrindinis motyvas – autorei labai svarbios socialinio smurto tematikos.

„Man pats šokis yra antraeilis dalykas, tik ekspresyvi forma atskleisti tai, kas rūpi. Socialinis aspektas kirba nuo pat spektaklio kūrybos pradinio taško. Galbūt todėl ta socialinio smurto tema ryški visuose darbuose, bandau ją po truputį nagrinėti iš skirtingų aplinkų“, – A. M. Adomaitytė.

„Baigusi šokio bakalaurą supratau, kad norėčiau pasilikti ir atrasti daugiau kūrybinį kelią, tai yra, nebe šokėjos ar atlikėjos kelią, bet pradėti kūrybinę veiklą. Tada metus praleidau Ženevoje rezidencijoje, kuri vadinasi „L`Abri“. Ten turėjau galimybę gauti gana sisteminę, visokeriopą pagalbą iš profesionalų ir sukūriau savo šokio struktūrą, savo trupę, nuo to viskas ir prasidėjo. Taip nusprendžiau pasilikti ir tęsti choreografijos kelią būtent čia, Šveicarijoje“, – apie savo kūrybinio kelio pradžią pasakoja A. M. Adomaitytė.

• 

Tėvų, žymios lietuvių choreografės Airos Naginevičiūtės ir scenografo Arūno Adomaičio, pėdomis sekanti choreografė sako, kad šokis ir apskritai menas jos gyvenime svarbią vietą užėmė nuo vaikystės. Todėl renkantis studijas nebuvo sunku apsispręsti, kuriuo keliu sukti. Daugiau drąsos reikėjo nusprendus žinių semtis užsienyje, nes studijos buvo intensyvios ir aprėpiančios daugybę skirtingų disciplinų.

„Tėvai manęs iš tiesų nevertė rinktis menininkės kelio, leido būti savarankiškai visuose sprendimuose. Bet šeima ir pati menininko kasdienybė mane labai inspiravo. Supratau, kad noriu tęsti, todėl baigusi mokyklą pasirinkau šokio studijas gana lengvai. Nors tuomet, prieš 10 metų, įstoti studijuoti užsienyje tikrai nebuvo savaime akivaizdus dalykas. Man, 18-metei, tai buvo didelis pasirinkimas ir žingsnis, bet dabar džiaugiuosi, kad nepabijojau pabandyti išvažiuoti studijuoti į kitą šalį, kurios visai nepažinojau“, – prisipažįsta Lietuvos vardą Europoje garsinanti jaunosios kartos kūrėja.

„Pas de deux“ – antrasis choreografės darbas. Kurdama pirmąjį šokio spektaklį „Workpiece“, kuris taip pat buvo rodytas Italijoje, A. M. Adomaitytė rėmėsi savo pačios asmenine darbo „McDonald`s“ restorane patirtimi. Pasitelkdama šokio judesius, bandė pažvelgti į kūną darbo aplinkoje, analizavo, kokia yra produktyvaus kūno būsena dirbant greito maisto restoranuose.

„Man pats šokis yra antraeilis dalykas, tik ekspresyvi forma atskleisti tai, kas rūpi. Socialinis aspektas kirba nuo pat spektaklio kūrybos pradinio taško. Galbūt todėl ta socialinio smurto tema ryški visuose darbuose, bandau ją po truputį nagrinėti iš skirtingų aplinkų. Pavyzdžiui, pirmasis spektaklis „Workpiece“ atsirado po mano darbo „Mc’Donalds“ restorane. Bandžiau tyrinėti, kas yra produktyvus kūnas, kas yra nuovargis, darbo ritmas. Spektaklio kūrybos pradžioje kalbėjausi su greitojo maisto restoranų darbuotojais Vilniuje ir Šveicarijoje, jų pasakojimai man buvo svarbūs, nes nenorėjau remtis tik savo patirtimi. Iš tiesų, labai stengiuosi tą socialinį klausimą išlaikyti nuo pačios pradžios kiekvieno darbo“, – pabrėžia choreografė.

Naujasis A. M. Adomaitytės šokio spektaklis skirtas meilės tematikai ir visuomenėje įsišaknijusiems vyriškumą ir moteriškumą apibrėžiantiems stereotipams. Giliai mėlyname fone vyro ir moters duetas iki išsekimo atlieka poros choreografijos judesius.

• 

• 

Choreografė sako, kad dirbdama prie šio kūrinio, kartu su trupe kruopščiai gilinosi į klasikinį pas de deux – vyro ir moters atliekamą meilės duetą balete. Analizavo kaip šiandien suprantami vyras ir moteris bei jų savybės, kaip normos veikia mūsų santykius, kaip įtakoją elgseną, įpročius bei judesius, kuriuos vyrai ir moterys atsineša iš socialinės aplinkos, edukacijos, kurioje vis dar labai gajus patriarchalinis režimas.

Kaip ir pirmasis darbas, šis spektaklis išsiskiria A. M. Adomaitytės kūrybai būdingais automatizuotais, pasikartojančiais, algoritmiškais judesiais. Šokėjų pora vėl ir vėl atkartoja judesius taip tarsi bandydama išsivaduoti iš tobulos poros įvaizdžio ir nusistovėjusių normų.

„Išvertus iš prancūzų kalbos į lietuvių „Pas des Deux“ reiškia „Žingsniai dviese“. Tai tuo pačiu yra iš baleto atėjęs terminas, poros šokis – moters ir vyro ir duetas. Pradėjome gilintis į šokio istoriją ir patį baletą, bandyti suprasti kaip buvo vaizduojama meilė, mūsų romantiški santykiai per judesį. Bandžiau pažvelgti šių dienų akimis į tai, ką mes atsinešame su šia istorija ir vaizduote, kokia elgsena yra įsišaknijusi istoriškai per dienų dienas ir vis dar kartais pasireiškia.

Kaip suprantame vyro ir moters kūną, jų savybes, kurios jiems priskirtos ir kaip jas galime dekonstruoti, tai yra, paleisti. Ko, galbūt, nebeverta atkartoti, nes daug elgesio, kas priskirta vyrui ir moteriai, atėję iš klasikinio patriarchalinio režimo, kuris yra smurto forma. Bandžiau šiuos klausimus svarstyti. Daug dirbau su nuovargio klausimu, su pasikartojančiais judesiais“, – apie kūrinio sumanymą pasakoja A. M. Adomaitytė.

„Tikiuosi, Romos publika supras ir įsijaus į darbą. Galėsime po spektaklio pasikalbėti su publika kaip jie jį pajautė, kokios kilo asociacijos, mintys, abejonės. Man labai svarbus tas atgalinis ryšys, tai – viena iš gražiųjų meno srities pusių“, – A. M. Adomaitytė.

Išskirtiniu požiūriu į choreografiją pasižyminti kūrėja sako, kad galimybė pristatyti šį spektaklį garsiame menų festivalyje Romoje ją labai pradžiugino, o visas parsirodymo derinimas užtruko net apie porą metų. A. M. Adomaitytė tikisi, kad šokio kalba perduodama žinutė paskatins publiką apmąstymams. Kontaktas su žiūrovais labai svarbi choreografės kūrybos dalis.

„Tai yra dabas su gyva muzika ir žiūrovus labai įtraukianti patirtis, nes jie spektaklį stebi iš keturių pusių – tai nėra frontalus darbas. Man labai svarbu žiūrovus įtraukti į patirtį tiek garso prasme, bet tuo pačiu, kad jie galėtų kuo labiau priartėti prie veiksmo, jį stebėti ir jame dalyvauti. Tikiuosi, Romos publika supras ir įsijaus į darbą. Galėsime po spektaklio pasikalbėti su publika kaip jie jį pajautė, kokios kilo asociacijos, mintys, abejonės. Man labai svarbus tas atgalinis ryšys, tai – viena iš gražiųjų meno srities pusių. Tas grįžtamasis ryšys iš publikos tikrai labai vertingas“, – tikina į Romą pakviesta lietuvių choreografė.

• 

• 

Publikos apmąstymus siekianti paskatinti menininkė sako, kad savo kūryba visuomet nori paliesti gilesnius, ją neraminančius kontekstus. Choreografė tiki, kad menas gali įkvėpti ne tik diskusijas, bet ir būti postūmiu būtinoms permainoms.

„Menas yra ta galia, kuri gali padėti atkreipti dėmesį, paskatinti kalbėti kolektyviai, apie tai mąstyti, tuos klausimus iš ribotos erdvės perkelti į visuomeninę. Todėl, mano nuomone, menas yra labai politiškas, jokiu būdu ne tik pramoga“, – sako stereotipus savo kūryba siekianti laužyti kūrėja.

„Lietuvių autorių menas ir literatūra Italijoje: kultūrinių įvykių atminties įprasminimas ir sklaida internetinėje leidyboje“ projektą finansuoja: