Home / SKONIS  / Tikroji spagečių istorija arba kas nori lėkštės „kareivių“?

Tikroji spagečių istorija arba kas nori lėkštės „kareivių“?

Itališka pasta – tai 129 skirtingi miltiniai gaminiai, lietuviškai vadinami tiesiog makaronais. Tokioje daugybėje net ir patys italai kartais pasiklysta. Ir tik išgirdus žodį „spaghetti“, pasidaro aišku, jog kalba eina apie kultiniu tapusį patiekalą.

 

Dievo pirštas spagečių lėkštėje

 

Juokaujama, jog žodis „pasta” yra užkoduotas itališkame DNR. Tiesa ta, jog nei pati pasta, nei iš jos gaminami spagečiai nėra šimtaprocentiniai „italai“. Manoma, jog žodis pasta yra kilęs iš graikų kalbos „πάστα” (pàsta) ir reiškia tiesiog miltus su padažu. O spagečių gimtinė yra tolima Kinija. Šį faktą patvirtino tituluotų mokslininkų būrys, netoli Geltonosios upės atradęs suakmenėjusių spagečių lėkštę, kuriai priskaičiuojama net 4000 metų! Moksliniame žurnale „Natura” išspausdinti įrodymai italų meilės spagečiams neatšaldė. Šioje šalyje kasmet pagaminamas didžiausias pastos kiekis pasaulyje, o vienam italui per metus tenka net 26 kilogramai „makaronų“. Juos gaminti, ruošti ir valgyti Italijoje – tikra meno rūšis.

 

Tikriausiai pastebėjote, jog neįgudusiems spagečius valgyti yra gerokai sunku. Jie nepasiduoda šakutei, paskutinę minutę sprunka iš burnos, o kartais dar ir rūbus negailestingai padažu aptaško. Kodėl jie taip elgiasi? Kovotojų dvasią spagečiai atsinešė iš senovės Indijos. Legenda pasakoja, jog vieno galingo sultono sūnus klaidžiojo po rūmus ir netyčia užsuko į didžiulės virtuvės kiemą. Turtingas ir mėgstantis skaniai pavalgyti valdovas mėgavosi daugybe įvairiausių patiekalų. Tai, kas likdavo nuo jo stalo, atitekdavo virtuvėje triūsiantiems tarnams. Tą dieną jie saulėje pakabinę džiovino nuo pietų likusią pastą. Toks paprastas maisto konservavimo būdas labai nustebino sultono sūnų. Priėjęs arčiau, jaunuolis paklausė: „Kas čia taip stovi pasitempę, kaip mano tėvo kareiviai?“ Vietiniu dialektu kareiviai buvo vadinami „sipahee”, todėl pavadinimo neturėjęs maistas buvo sumaniai pakrikštytas naujuoju vardu. Maža to, visai netrukus lėkštė „kareivių“ buvo pasiūlyta ir pačiam Budai, kuris keliaudamas inkognito užklydo į Buhawalpur sultono namus. Šventajam patiekalas taip patiko, jog visa valgymo scena vėliau buvo skrupulingai įamžinta šiaurinėje Kapilavastu (Nepalas) vienuolyno sienoje.

 

Užkariauti pasaulio

 

Palaiminti iš aukščiau, spagečiai pakilo užkariauti Europos. Jų vedliu tapo iš Venecijos kilęs prekeivis ir keliautojas Markas Polas. Vienos savo kelionių metu vyras apsistojo turkų verslininko šeimoje. Atgauti jėgas jam buvo pasiūlyta dubenyje susirangiusia pasta su krevetėmis. Firminis patiekalas jau po pirmojo kąsnio užkariavo keliautojo širdį, todėl iškvotęs receptą, italas savo užrašuose pasižymėjo ir keistąjį pavadinimą „spahi” – taip buvo vadinami jau turkų kareiviai. Grįžęs namo, Markas Polas išplatino ir naujo patiekalo receptą. Persiškasis „spahi” pavadinimas skambėjo labai panašiai į itališką „spaghi”( liet. siaura virvė), todėl niekam net abejonių nekilo, jog ilga pasta kaip tik taip ir turi vadintis. O nuo „spaghi“ iki meilaus „spaghetti“ teliko žengti vos vieną mažą žingsniuką.

 

 

Reikia pripažinti, jog išvirę spagečiai į kareivius visai nepanašūs. Dar ir šiandien Italijoje itin liesas žmogus dažnai palyginamas su spagečiu, o ir makaronų „ant ausų“ už italus niekas geriau kabinti nemoka. Tiesa, istorija turi ir išimčių. Garsiausią balandžio pirmosios pokštą apie spagečius 1957 metais pasauliui visgi padovanojo britai. Per televiziją buvo parodytas dokumentinis filmukas apie tai, kaip Šveicarijoje spagečiai auga tiesiog ant medžių. Balsas už kadro džiaugėsi, jog tais metais makaronai užderėjo ypač gerai, nes beveik nebuvo vabalo-kenkėjo makaroninio straubliuko. To meto anglai apie pastą žinojo nedaug, todėl daugelis puolė skambinti į redakciją klausdami, kaip reikia auginti paslaptinguosius spagečius.

 

Marš į puodą! 

 

Italijoje tikriausiai nėra žmogaus, kuris per visą gyvenimą nebūtų paragavęs spagečių. Juk pasta šioje šalyje valgoma bent kartą per dieną. Patys italai tikina, jog suvalgius spagečių net ir nuotaika pagerėja. Štai kodėl juos mėgsta ne tik vaikai, suaugusieji, seneliai, bet ir dietos besilaikančios moterys. Tokią tiesą patvirtina ir dietologai, paskaičiavę, jog 100g virtų makaronų turi tik 98 kcal, 75% angliavandenių, 12% vandens, 11% baltymų ir tik 2% riebalų. Spagečiuose, pagamintuose iš kietagrūdžių kviečių yra daug sudėtingųjų angliavandenių, baltymų, kalcio ir fosforo, vitaminų B ir PP, todėl juos valgyti dar ir sveika!

 

 

Tiesa, nereikia persistengti su padažais. Senovėje pagrindinis spagečių padažas buvo tiesiog šlakelis alyvuogių aliejaus, žiupsnelis pipirų ir sauja kieto tarkuojamojo sūrio. Ir tik XVII amžiaus pabaigoje padažui imta naudoti pomidorų tyrę. Šis faktas net įamžintas viename iš Kazertos miesto muziejų. Senovinėje prakartėlėje pavaizduoti du laike sustingę valstiečiai, pietums valgantys pomidorų padažu gardintus spagečius.

 

Kaip „nenužudyti“ spagečių

 

Dabar padažų įvairovė – didžiulė, tačiau svarbiausia yra tinkamai paruošti pačius spagečius. Tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad šią pastą išvirti labai paprasta. Italų šeimininkės primena, jog spagečiai mėgsta laisvę, todėl juos virti reikėtų dideliame puode su daug vandens. Geriausios proporcijos yra tokios: 100 g spagečių, 1 l vandens ir maždaug 10 g druskos. Ruošiant patiekalą, spagečių jokiu būdu negalima laužyti. Italai tai vadina tiesiog pastos žudymu. Geriausia juos į vandenį sumerkti vėduokle, o kai vandenyje esantys galai suminkštės, kietąją dalį tiesiog atsargiai sustumti į puodą. Kiek reikia pastą virti, dažniausiai nurodoma ant pakuotės, tačiau svarbiausia taisyklė išlieka ragavimas. Idealiausiai išvirę spagečiai yra „al dente” – pakankamai minkšti, tačiau kramtant vis dar turi jaustis tvirtumas.

 

Jau išvirusių spagečių šaltu vandeniu perlieti taip pat negalima. Italų šeimininkės tai vadina dar vienu pastos nužudymo būdu. Juk vanduo nuplauna sluoksnį krakmolo, o šis kaip tik ir „sujungia“ spagečius su padažu. Geriausia išvirusią pastą  tiesiog nuvarvinti per kiaurasamtį arba iš vandens išgriebti specialiomis žnyplėmis.
Patiekti į stalą, spagečiai rizikuoja trečią kartą. Jokių peilių! Tikri italai spagečius valgo tik kabindami šakute. Tačiau jei šio tipo pastos nemėgstate tik dėl to, kad ją sunku valgyti, atsipalaiduokite. Namų sąlygomis spagečius galima kabinti… rankomis! Maisto istorikai tikina, jog rankomis spagečiai buvo valgomi net iki XIX amžiaus pabaigos. Tiesa, tai buvo laikoma prasto tono ženklu, todėl aristokratai jų ilgai nemėgo. Padėtis pasikeitė tik tuomet, kai auksarankis vienų rūmų meistras Gennaro Spadaccini patobulino šakutę ketvirtuoju dantuku ir ją gerokai sumažino. Mažmožis, apvertęs visą italų valgymo kultūrą. Kilmingieji spagečius ėmė sukti ant madingu tapusio stalo įrankio, o paprasti žmonės ir toliau juos kabino tiesiog rankomis. Todėl jeigu spagečiai jūsų lėkštėje ir toliau priešinasi šakutei, į burną juos palydėti galima ir senoviniu būdu- penkiais rankos pirštais. Salute!

 

Ernesta Mažalskaitė

Medžiaga spausdinta žurnale „Virtuvė. Nuo Iki”

 

ITLIETUVIAI.IT

NĖRA KOMENTARŲ

SKELBTI