Italijos lietuvių bendruomenė kartu su šalyje veikiančiomis lituanistinėmis mokyklomis jau ketvirtą kartą mokslo metų pradžios proga kviečia prisiliesti prie unikalios lietuviškos tautodailės klodų. Šį kartą Į Italiją atvykstančios sertifikuotos tradicinių amatų meistrės Odeta Bražėnienė ir Adelė Gančierė pristatys senovinį karpinių ir medžio raižinių meną. Tris Italijos miestus aplankysiančios dirbtuvės bus skirtos Vilniaus 700 metų jubiliejui paminėti, o jų dalyviai galės patys savo rankomis pasigaminti Vilniaus atspaudą bei Gedimino pilį. Tradicinių amatų meistrės pasakoja aplankiusios daugybę lietuvių bendruomenių nuo JAV iki Europos ir visada džiaugiasi jų noru geriau pažinti savo šaknis.

Neringa Budrytė
ITLIETUVIAI.IT

Atšvęs mokslo metų pradžią

Turinas (Pjemontas), Florencija (Toskana) ir Paduva (Venetas) – net į tris Italijos regionus rugsėjį atkeliaus lietuviškos tautodailės, karpinių ir medžio raižinių, dirbtuvės. Virtuali lituanistinė Italijos mokykla kartu su neformaliojo ugdymo lituanistinėmis mokyklos Turine bei Florencijoje taip atšvęs mokslo metų pradžią.

Projektas, pristatantis tradicinius lietuvių amatus, tradiciškai tęsiamas jau ketvirtus metus ir šiemet bus skirtas Vilniaus 700 metų jubiliejui pažymėti. Dirbtuves ves į Italiją atvykstančios sertifikuotos tradicinių amatų meistrės Odeta Tumėnaitė-Bražėnienė ir Adelė Gančierė.

„Karpytas užuolaidėles teko kirpti vaikystėje, o kurti karpinius paveikslus ir dalyvauti su jais parodose pradėjau studijų laikais. Dalyvavau šimtuose parodų, esu apdovanota aukščiausiais apdovanojimais: „Aukso vainiku“ ir dviem LR Kultūros ministerijos premijomis“, – O. Bražėnienė.

Mamos ir dukros pagaminti karpiniai (paveikslai, užuolaidėlės ir kt.), medžio raižiniai ir margučiai gerai žinomi Lietuvoje, dažnai eksponuojami parodose, o pačios meistrės yra sulaukusios daugybės įvertinimų.

• 

• 

Jau 40 metų su karpiniais nesiskirianti O. Bražėnienė portalui ITLIETUVIAI.IT pasakoja, kad Lietuvoje šis amatas labiausiai paplito XIX a. pb. – XX a. pr., tuomet karpiniais imta puošti namus, o vėliau jie tapo tokie populiarūs, kad ši technika imta naudoti ir paveikslams kurti.

„Popierinėmis užuolaidėlėmis dažnai puošiami kaimo sodybų namai, o karpyti paveikslai mėgstami interjeruose. Karpytas užuolaidėles teko kirpti vaikystėje, o kurti karpinius-paveikslus ir dalyvauti su jais parodose pradėjau studijų laikais. Dalyvavau šimtuose parodų, esu apdovanota aukščiausiais apdovanojimais: „Aukso vainiku“ ir dviem LR Kultūros ministerijos premijomis. Pastoviai vykdau edukacijas, išleidžiu praktines mokomąsias knygas. Be karpinių, kuriu lino ir medžio raižinius bei margučius“, – apie karpinių meną pasakoja O. Bražėnienė.

Mažiau pažįstamą medžio raižinių techniką dirbtuvėse pristatys jų kūrėja A. Gančierė. Taudodailininkė sako šiuo gilias šaknis turinčiu amatu susidomėjusi pačiu tradiciškiausiu keliu – stebėdama savo mamą.

„Juk ir senovėje liaudies menas būdavo mokomas meistro pameistriams – šiuo atveju mes abi buvome šiose rolėse. Šiandien tiek aš, tiek mama užsiimame raižiniais, tačiau nebėra mokytojo-mokinio santykio, mes atvirai mokomės viena iš kitos, viena kitą kritikuojame bei patariame“, – atskleidžia A. Gančierė.

Užburiantis kūrybos procesas

Pašnekovės pabrėžia, kad tiek medžio raižinių, tiek karpinių kūrimas, nors ir itin kruopštus procesas, teikia daug palaimos. Profesionalo rankose popieriaus lapas gali virsti tikru meno kūriniu, o karpinių motyvų pasirinkimą lemia įkvėpimas ir fantazija.

• 

• 

• 

„Iš tiesų iškarpyti galima labai daug ką: nuo miniatiūrinės atvirutės ar exlibriso iki didelių, sudėtingo siužeto karpinių. Bene populiariausias karpinių motyvas – simetriškas Gyvybės medis. Įdomūs ir labai skirtingi mano karpinių ciklai: „Lietuvos dvarai“, „Arbatos magija“, „Metų šventės“ ir kt. Dažnai kerpu angelus. Kai veikla yra labai mėgstama, pats kūrybos procesas teikia daug džiaugsmo, tai atrodo, kad jokių pastangų ir ypatingo kruopštumo net ir nereikia“, – apie mėgstamą veiklą pasakoja O. Bražėnienė.

A. Gančierės teigimu, sukurti medžio raižinį užtrunka ilgiau. Pirmiausiai, medžio lentelėje nupiešiamas ornamentas, kuris vėliau išraižomas kaltukais. Šis etapas, pasak meistrės, itin atsakingas, nes dėl vienos klaidos gali tekti paaukoti visą darbą. Išraižyta klišė tepama dažais, o prispaudus ją prie popieriaus lakšto, gaunamas atspaudas – galutinis kūrinys.

• 

• 

• 

• 

• 

• 

„Pats medžio raižinio kūrimas yra užburiantis. Iš vienos pusės – neįtikėtinai ilgas: reikia pirmiausiai sugalvoti ką raižyti, tada perkelti tą piešinį ant lentelės, išraižyti, o tai užtrunka ilgiausiai, nes negalima padaryti klaidų. Raižyti, vis tik, net ir fiziškai negali be sustojimo, – medžio raižinių amato paslaptimis dalinasi A. Gančierė. – Išraižius lentelė nuvaloma, padengiama dažais ir tada daromas atspaudas. Būtent atspaudus visada ir matome parodose. Jie, šiuo atveju, yra tikrasis kūrinys – medžio raižinio rezultatas.

Parodose dažnai medžio lentelės pateikiamos tik iliustraciniais tikslais. Atrodo, procesas ilgas, bet iš kitos pusės – visai ne. Juk mintis ką raižysi nešiojiesi galvoje ilgai, o kai labai myli tai, ką darai – neprailgsta. O atspaudai yra meno kūriniai, liekantys visam gyvenimui.”

Paminės Vilniaus jubiliejų

Pasak tautodailininkių, perprasti visas šių senovinių amatų paslaptis nėra lengva, bet prisiliesti prie jų kūrimo gali visi – tiek maži, tiek dideli. Dirbtuvių Italijoje dalyviai galės patys pabandyti raižyti medžio lentelę, o vėliau ją netgi atsispausti ant popieriaus bei turėti ilgalaikį atsiminimą. Patys mažiausieji spausdins raižinių ornamentus, o vyresniems bus pasiūlyta drožinėti.

• 

• 

• 

Darbuose atsispindės ir šiemet minimas Vilniaus 700 metų jubiliejus. Tautodailininkės padės sukurti šiai ypatingai progai specialiai kurtą medžio raižinį – Vilniaus atspaudą, o iš popieriaus išsikirpti tradicinį karpinį – Gedimino pilį.

„Atsimenu, pirmaisiais kartais stebėjausi, kaip stipriai ten gyvenantiems lietuviams reikia mūsų tradicijų, kaip jiems tai svarbu, o vietiniai gyventojai visada nepaliauja stebėtis, kokio aukšto lygio yra mūsų liaudies menas Lietuvoje“, – A. Gančierė.

„Kūrybinių dirbtuvių metu visada atsižvelgiu į dalyvių amžių. Tikiuosi, kad vyresni moksleiviai ir suaugę dalyviai pabandys iškirpti tradicinę užuolaidėlę, Gedimino pilį ar Gyvybės medį, o patys mažieji išsikirps ryškiaspalvį drugelį ir suvenyrinį angelėlį”, – sako O. Bražėnienė.

Su parodomis ir edukacinėmis dirbtuvėmis tautodailininkės yra aplankiusios labai daug lietuvių išeivių bendruomenių ir lituanistinių mokyklų Europoje ir JAV. Pašnekovės sako, kad tautiečių noras pažinti savo šaknis, išmokti tradicinių menų ir amatų visada džiugina.

• 

• 

„Lietuvių bendruomenėse lankomės bent kelis kartus per metus – visada smagu matyti milžinišką susidomėjimą tiek vietinių gyventojų, tiek lietuvių, kažkada iškeliavusių iš šalies dėl vienokių ar kitokių priežasčių. Atsimenu, pirmaisiais kartais stebėjausi, kaip stipriai ten gyvenantiems lietuviams reikia mūsų tradicijų, kaip jiems tai svarbu, o vietiniai gyventojai visada nepaliauja stebėtis, kokio aukšto lygio yra mūsų liaudies menas Lietuvoje“, – džiaugiasi A. Gančierė.

Skatina domėtis šaknimis

Virtualios lituanistinės Italijos mokyklos bendraįkūrėja Aurelija Orlova sako, kad tokie gražia tradicija tampantys gyvi mokslo metų pradžios gyvi susitikimai, kur vaikams ir jų tėvams siūloma susipažinti su neišsemiamais lietuvių tautodailės klodais, labai reikalingi. Projektas, dalinai remiamas Lietuvos Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos, tęsiamas jau ketvirtus metus.

„Stengiamės kiekvienais metais atrasti tradicinių amatų meistrų, kurie savo darbu ir meile kūrybai įžiebtų kiekvieno širdyse žingeidumą patyrinėti, susipažinti bei mokytis. Man asmeniškai ypatingai patinka jaunieji menininkai, kurie tradicinius amatus atgaivina, atranda jų vietą šiuolaikiniame kontekste. Mums, mokyklos kolektyvui, kuris taip pat dažniau susitinka ekranuose nei gyvai, taip pat smagu susiburti, įdomiai praleisti laiką kartu. Tautodailės užsiėmimai kaip savotiška terapija prieš mokslo metus“, – apie mokslo metų pradžios tradiciją sako Pjemonto lietuvių bendruomenės pirmininkė A. Orlova.

„Stengiamės kiekvienais metais atrasti tradicinių amatų meistrų, kurie savo darbu ir meile kūrybai įžiebtų kiekvieno širdyse žingeidumą patyrinėti, susipažinti bei mokytis“, – A. Orlova.

Vaikams – tai tarsi mokslo metų pradžios motyvacinis užtaisas, skatinantis dar labiau domėtis ne tik lietuvių kalba, šimtmečius puoselėjamais tradiciniais menais, bet ir savo šaknimis. Gyvų sutikimų metu jie taip pat turi galimybę gyvai susipažinti su bendramoksliais ir mokytojais, o tai padeda išsaugoti tvirtesnį tarpusavio ryšį.

• 

„Nors lyginant su fizinėmis mokyklomis, virtualioje mokykloje susitinkame dažniau, net kelis kartus per savaitę, tik gyvas susitikimas galutinai sustiprina mokytojos ryšį su vaiku ir jo tėvais. Taip pat, kad mokykla sėkmingai gyvuotų ir veiktų labai svarbu reguliariai susitikti neformalioje aplinkoje. Tai skatina labiau domėtis (savo noru) lietuvių kalba bei Lietuvos kultūra.

Tokiuose renginiuose, kol vieni užsiima rankdarbiais, kitiems galime atsakyti į rūpimus klausimus dėl mokyklos, jos tvarkos, netgi įvertinti vaiko kalbėjimo lygį, jo pomėgius ir parekomenduoti atitinkamas pamokas. Be abejo, pastebime, kad tėveliai susipažinę mokslo metų pradžios šventėje su mokyklos bendruomene, visada maloniau ateina mokytis, nes tiesiog jau pažįsta“, – gyvų susitikimų svarbą pabrėžia A. Orlova.

• 

Dirbtuvės vyks:

Rugsėjo 17 d. Turine. Mari Hause, Via Madonna della Salette, 20, 10146 Torino TO (dalyviai kviečiami rinktis nuo 12.30 val.)

Rugsėjo 21 d. Florencijoje. Spazio Co-Stanza Coworking, Via del Ponte alle Mosse, 32-38 Rosso Firenze (dalyviai kviečiami rinktis nuo 16.30 val.)

Rugsėjo 23 d. Paduvoje (Italijos lietuvių suvažiavimo metu). Centro Parrocchiale san Benedetto, Riviera San Benedetto, 38/5 (pradžia 9 val.)

Renginys nemokamas

„Lietuvių autorių menas ir literatūra Italijoje: kultūrinių įvykių atminties įprasminimas ir sklaida internetinėje leidyboje“ projektą finansuoja: