Artėjant Užgavėnėms, šiemet vasario 9-ąją, ir Mėsėdžio pabaigai siūlau pasiskaityti, kaip šios šventės anuomet švęstos Žemaitijoje, ir tuo pačiu noriu pristatyti šio teksto autorių Igną Končių, iš kurio knygos „Žemaičio šnekos“ jis ir paimtas. Leidimą publikuoti sutrumpintą tekstą ITLIETUVIAI.IT portale maloniai davė autoriaus vaikaičiai.

Mėsėdis

Visas laiko tarpas – Kalėdos-Naujieji Metai-Trys Karaliai-Grabnyčios-Užgavėnės – yra kitoniškas, kaip paprastu metu, ir paaugusiems, ir vaikams. Mat kaip ir nieko nedirbama; išeina visi samdiniai, arba jų lieka tiek, kad gali tik gyvulius paliuobti, maistą pasigaminti, apsižygiuoti. Moterys tuo metu paprastai dar neaudžia, šį bei tą nerinėja, loposi, siuvinėja; pati šeimininkė skuba baigti užsibrėžtą kiekį vilnų ar linų suverpti, ar pabaigti sušukuoti vilnas, kad nesusigulėtų, pabaigti linus, paruoštus siūlams ar kokioms rankovėlėms ar rankšluosčiams. Vyrai į miškus nevažiuoja. Pasidaro mišinio karvėms, prisipeša šieno arkliams, avims. Kiek kapoja eglašakes priekiemyje ar laidaryje arkliams pakreikti. Bet tai tik tam, kad be darbo žmogus nebūtumei, kad turėtumei užsiėmimo.

Vakarais – dulkiniai šniūrai linams rišti jau prieš Kalėdas į kamuolius suvynioti, pančių privyta. Žodžiu, ir moterys, ir vyrai tobulina savo ūkio reikmenis, atsargas gamina, tai siūlų, tai apyvarų, apynasrių, pirštinių ir t.t.

Greta tokio darbo ir išmislų prasimano žaidimų, spėliojimų apie savo likimą, apie užderėsiančia ar neužderėsiančią pasėlę (atseit gal šiemet pinigais susilygti, o pasėlės visai nesėti, nes neužderės), apie tai, ar ištekės kuri mergaitė, ar atsiras vaikinas, kuris rankos paprašys, žiedą pažadės.
Ima glėbį šakalių ir parsinešusios prie krosnies kūrenti skaito, imdamos vis po du. Jei lieka vienas – neištekės. Jei po du išėjo – ištekės. Pinigų per Naujus metus neleisk – taupysi per visus metus. Naujųjų metų dieną dirbk visokius darbus, – per visus metus darbo netrūksi ir bus tas darbas įvairus, nenuobodus. Kelk anksti, kad per visus metus nebūtų sunku anksti kelti. Ūkininkas prariekia naują kepalą duonos ir riekes padalija valgantimes, – netrūks jam duonos visą metą visiems sočiai maitinti. Žvaigždėtas į Naujuosius metus nakties dangus nusako gerą derlių, gerą jaunų gyvulių prieaugį. Senieji metai buvo sunkūs, naujieji bus lengvesni, taip laukiama. Sninga – neša turtą; kartais sako: bus liūdni metai, nes liūdnas oras. Daug juokaujama, stengiasi būti linksmi, kad paniurę nebūtų visą metą.

Tai taikoma daugiausia Naujųjų metų dienai, tačiau to prisilaikoma tarp Naujųjų metų ir Trijų Karalių. Tuo metu atrodo, lyg ir visi žmonės būtų kitoniški, kaip kitu metų metu. Švelnesni, malonesni, lipšnesni su gyvuliais – ir tą patį šunį paglosto, ir katinui per nugarą perbraukia ar už ausų pakaso. Naujųjų metų sutikti žemaičiai nesiruoia. Nelaukia nė tos dvyliktosios valandos. „Naujais metais“ vadina Naujųjų metų dieną.

Trijų Karalių išvakarėse į visas duris reikėjo įrašyti K M B (Kasparas, Merkelis, Baltazaras) su kryžiukais viršuje. Kreidos gabaliuką gavęs, apibėgiodavai visas visų pastatų duris. Prieš Tris Karalius kaimuose vaikščiodavo trimis karaliais apsirėdę, žvaigžde nešini. Mūsų kaimas – ne kaimas: per tris kilometrus 17 kiemų. Kaip susieisi, kaip susitarsi ir kur nueisi per sniegus be kelio, dar vakare, – praeis ir noras vaikščioti, kolei prie artimiausio kaimyno nubrisi. Jei didieji paaugusieji kartais ir eidavo, tai kur tu mažasis su jais paspėsi, kur tu per tą sniegą paluiniosi.
Įeidami trys karaliai nesisveikindavo, bet giedodavo, pamėgdžiodami kalėdininkų giesmės gaidą: „Tubo tubo kailiniai, juodo milo marškiniai, kur nueisi – nieko negausi, jei pats nenusidžiausi“.
Šis laikas dar ir dėl to malonus vaikams, kad čia daug jomarkų: Kalėdų antroji diena, Naujieji metai, Trys Karaliai, pirmieji kirvelninkai. Tėvai važiuoja į tuos jomarkus ar kirvelninkus, parveža barankų, o kartais ir saldainį arba medauninką – kokį arklį ar žmogutį, paukščiuką iš medauninko, su liukra papuoštą.

Užgavėnės

Mėsėdis pasibaigia visuomet antradienį vakare – Užgavėnių vakarą. Tai yra didelis įvykis. Jis baigiasi visokiomis prašmatnybėmis, kurias ruošia jau gerokai suaugę. Vaikai tik karšti žiūrovai. Sakykim, dalyvauja visi, net visai senyvi žmonės neiškenčia galvos pro pradaras duris neiškišę, bet dažnai gerokai į kiemą paėjėti, kad pamatytų įsitikintų, ar bemoka šių dienų jaunuomenė taip visą dieną pradūkti, kaip seniau, sunkiausiais baudžiavos laikais, kad pasigaudavo visokių išmislų sugalvoti ir nors vienam pusdieniui užmiršti varganas anų laikų dienas.

Tad jau šeštadienio popietyje pradeda ruoštis Užgavėnių dienos netikėtumams. Sekmadienį jau ir poteriai nebeina nei galvon, nei širdin. Vien galvoja, vien slaptai buriasi – šnibždasi, kaip geriau už kitus baigti mėsėdį.

Visais laikais pirmaudavo Morės vežimas. Tai reikalauja didelio pasiruošimo. Reik pagaminti pačią Morę; tai vis dėlto turi būti į moterį panašus padaras – drabužiai, veidas. Morei įduoda į vieną ranką skaudų botagą, į kitą – iš kojų verčiantį savo smūgiu spragilą. Tokią iškamšą pritvirtina prie nuo ratų numautojo tekinio. Tekinį pamauna ant mieto, įkalto į ilgokos storokos karties arti jos storojo galo. Prie plonesniojo galo pritaiso vieno arklio kinkymus. Pakinko arklį. Kai arklys velka kartį, tai tekinis visuomet vienu savo šonu siekia sniegą – sukasi, tai sukasi ir Morė, matarodama botagu ir spragilu, čia į vieną, čia į kitą pusę. Juo greičiau važiuojama, juo Morė smarkesnė. Žinia, apstota apsaugos vyrų, apsirėdžiusių keistų keisčiausiai – čia ir meška, čia dramblys, gervės, gandrai; pagaliau, kas be nekabio, kuris vieniems žiūrovams botago su veržekle gale nesigaili, o prie kitų meilei artinasi paglostyti norėdamas, o suodinas visas, tarsi tik ką šluota buvęs kaminui valyti. Tačiau įdomiausia turi būti pati Morė; čia ir yra visas sunkumas padaryti visa tai nuostabiai spalvingą, įdomią, nematytą, keistą.

Taip Morę veža per kaimą. Svarbu išsaugoti ir parsinešti namo bent šiokį tokį panašumą į visomis išgalėmis pagamintą nepamirštamo įspūdžio keistuolę Morę. Daugiausia, žinoma, Morės savybes mėgina vaikai, kolei neparagauja atmintino jos botago čaižio ar spragilo bumbtelėjimo. Vaikams rūpi, ar Morė gyva, ar negyva, kaip ji padaryta, kad tokia stora atrodo. Ar ji Kanapinskio, ar Lašinskio giminės? Kur ji važiuoja, ar tik ji neišveš mėsėdžio?

Kitas viešas žaidimas. Susidaro du būtiu. Vieni lydi Lašinskį, kiti pargabena Kanapinskį. Vaidinama tarp jų kova. Kovotojai – įvairūs padarai: gyvuliai, žvėrys, paukščiai, keisti raiteliai. Tarp jų tik tas skirtumas, kad lašinskiškiai stori, riebūs, o kanapinskiškiai – išdžiūvėję, liesi – vieni kaulai. Čia vėl pasirodo kaimo prašmatnumas, visoks išmislas.

Tai lemtingos mėsėdžio su gavėne imtynės. Alkani imasi su sočiais, nutukusiais. Alkanųjų turi būti viršus. Kovos dalyviai būna tikrai labai nuostabūs, sumanūs, juokingi pasikalbėjimai, lakios dainos, keisti ginklai, pati kova, sako, reik juoktis, šonus susiėmus. Dėl to rimtai ruošiasi ir ne tik pastarosiomis dienomis, bet pašnibždėsiai eina nuo pat Kalėdų.

Kovos gale paprastai nelaukiama pasirodo Morė. Morė stebi kovos eigą, vis sukaliodamasi aplink pirma dideliu ratu, paskui ratą mažindama, kolei persimetusi prie kanapinskiškių nulemia liesųjų pergalę.

Stiprieji namiškiai, pasikvietę padėjėjų iš patikimų kaimynų, traukia per kaimus, stebindami žmones. O likusieji palydi. Likę, kaip musę kandę, šokasi patys sau susidaryti pramogų. Įsiriša daržinėj lingynę, permetę per sienojį lyną, įriša dumplekę ir kiek tik leidžia daržinės „padangė“ mėtosi, beveik aplink sienojį aplėkdami. Sukasi ant tvenkinio ledo įrengto rato. Vežasi net švienvežes roges nuo kalnų pasivažinėti, kolei susilaukia grįžtančių pramuštgalvių, Morės ir Lašinskio su Kanapinskiu palydovų.

Visiems susirinkus, vyksta karštos kalbos apie nepaprastus Užgavėnių dienos aštrius įspūdžius. Sėdasi aplink riebiais garuojančiais valgiais apkrautą skobnį. Per vargingą dieną išstipę, gardžiai metasi valgyti vieni namiškiai, jei tą vakarą nėra lygtuvių. Ir be lygtuvių nenuobodu, tegu ir niežtint kame gautųjų nuo priešų smūgių; linksma, tarsi rytojaus Pelenų diena pradėtų geresnio gyvenimo dar linksmesnes dienas. Tiesa, einama pavasario linkui, o pavasarį – pavasario šventė. Taigi linksma iš šalies žiūrint. Ir taip iš metų į metus.

Apie autorių

Ignas Končius (1886 m. Purvaičiuose, Plungės raj. – 1975 m. Putname, JAV, 1996 m. palaikai perlaidoti Rasų kapinėse Vilniuje) – fizikas, etnografas, Lietuvos visuomenės ir kultūros veikėjas, tiesiog – sudėtingo likimo žmogus.

Gimė ūkininkų šeimoje. 1907 m. įstojus į Peterburgo universitetą studijuoti fizikos, ten gilėjo ir lietuvių kultūros studijos, užsimezgė tikroji Igno Končiaus kaip tyrinėtojo, etnografo veikla. Reikšminga ir lemtinga buvo pažintis su pofesoriumi Eduardu Volteriu, kurio padedamas jaunasis Končius mokosi rinkti etnografinę medžiagą. Baigus univeristetą seka darbas Palangos gimnazijoje, Dotnuvos žemės ūkio ir miškų mokykloje, Žemės ūkio akademijoje, Lietuvos universitete Kaune, kur dėstė fiziką. Nuo 1940 m. iki pat Vytauto Didžiojo universiteto uždarymo 1943 m. vadovavo fizikos katedrai. 1944 m. su dviem sūnumis pasitraukė į Vokietiją (žmona ir kiti du sūnūs liko Lietuvoje), o 1949 m. apsigyveno Bostone, dirbo Tufts univeristeto fizikos laboratorijoje.

Derindamas profesinę, švietėjišką ir visuomeninę veiklą išleido 20 mokslinių knygų, parašė per 300 mokslo populiarinimo straipsnių, parengė pirmąjį Lietuvoje „Meteorologijos“ vadovėlį, išspausdino studiją „Žemaičių padangės kryžių ir koplytėlių statistika“, išleido unikalią retrospekciją „Žemaičio šnekos“ bei „Žemaičių kryžiai ir koplytėlės“. Bendradarbiaudamas su kalbininku Jonu Jablonskiu paruošė fizikos terminų lietuvišką žodyną.

Gyvendamas išeivijoje Ignas Končius pradėjo drožinėti kryžius. Savo laiškuose šeimai jis prisipažino: „Drožinėju, kad negalvočiau apie jus“. Bet maloniausios profesoriaus valandos bėgo prie rašomų atsiminimų. Ir savo brandžiausią darbą – „Žemaičio šnekas“ – garbusis menininkas palydėjo šykščiais žodžiais: „…rašau, kad negalvočiau“.

Ignas Končius pratęsia etnografinio pasakojimo tradiciją. Jo „Žemaičio šnekos“ – ne tik dėsninga, bet ir tobula Motiejaus Valančiaus ir Mikalojaus Katkaus „Balanos gadynės“ šnekų tąsa. Tai ne šiaip sau vaizdingos šnekos. Tai kalbėjimas apie egzistencijos esmę paprastais žodžiais, kasdienėmis mintimis, įprastomis situacijomis. Tai polifoninis šnekėjimas: logiškas ir šiltas, objektyvus ir emocingas, praktiškas ir idealistiškas; iš pasakotojo memuaristo žodį perima etnografas, paskui – ūkininkas, kaimynas, vaikas, galų gale – tėvynę praradęs žmogus.

Aukštaitiškas Užgavėnių receptas

O pabaigai siūlau receptą Užgavėnėms iš aukštaitiškos „operos“ – lietinius blynus su aukštaitišku dažiniu. Taigi užmaišykite tešlą paprastiems lietiniams ir juos iškepkite. Atskirai išvirkite bulves, jas sugrūskite ir padarykite bulvių košę. Keptuvėje paspirginkite lašinukų. Susukite lietinį į tūtelę, dažykite į spirgučius, užgriebkite bulvių košės ir… skanaus!

Parengė Romos lietuvė Rasa Vabuolaitė

ITLIETUVIAI.IT,
2016 m. sausio 26 d.