Venecijos architektūros bienalėje įkurdinta Kuršių nerijos miškų dalelė
18-oje Venecijos architektūros bienalėje Lietuva pristato „Vaikų miško paviljoną“, įkvėptą Kuršių nerijos miškų. Suaugę ir mažieji paviljono lankytojai šiuo projektu kviečiami apie mišką mąstyti kitaip, per žaidimą ir edukacijas pažinti miškus kaip architektūros ir infrastruktūros erdves. Mediena paviljonui atkeliavo iš pačios Kuršių nerijos, o pasibaigus bienalei paviljonas grįš į unikalų Neringos mišką. Kokia Lietuvos paviljono koncepcija, struktūra, kokie pagrindiniai keliami tikslai, portalui ITLIETUVIAI.IT papasakojo vienas iš jo kuratorių, architektas Jonas Žukauskas.
Kristina Janušaitė-Valleri
ITLIETUVIAI.IT
Lietuvai atstovaujantis „Vaikų miško paviljonas“ Venecijos architektūros bienalėje duris atvėrė gegužės viduryje. Šio išskirtinio architektūrinio projekto kuratoriai Jurga Daubaraitė, Egija Inzule ir Jonas Žukauskas savo kūriniu stengiasi atliepti pagrindinę šiųmetinę bienalės temą The Laboratory of the Future (Ateities laboratorija).
Pažinti mišką žaidžiant kviečiantis „Vaikų miško paviljonas“ sukurtas kaip žaidimų aikštelė, siekiant atkreipti dėmesį į savitą vaikų būdą stebėti aplinką, daryti išvadas, apibūdinti mišką, jį paaiškinti.
Projektas apjungia atradimus ir darbus, sukurtus Vilniaus ir Kuršių nerijos apylinkių miškuose bei Paljakanvaros (Suomija) sengirėje vykusių užsiėmimų su vaikais metu. Vaikai, padedami architektų, aplinkosaugos edukatorių, menininkų ir miškininkų, buvo supažindinti su mišku kaip derybomis formuojama erdve.
Parodoje rodoma iš šimtamečių kalnapušių šakų pagamintas alfabetas, išdidintų šešėlių erdvė ir kompiuteriu sugeneruotų sporų bei gleivūnų formos. Paviljono lankytojai kviečiami žaisti ir mokytis apie miškus kaip apie architektūros ir infrastruktūros erdves – gamtinių sistemų aplinkas, valdomas ir eksploatuojamas žmogaus, technologijų, pramonės šakų ir institucijų.
„Svarbu pažymėti, kad tai projektas apie edukaciją, apie miško fenomeną. Jame dalyvavo daugybė organizacijų, kūrėjų, edukatorių, apie 10 mokyklų, virš 1000 vaikų, kurie bandė gilintis į labai plačią miško fenomeno temą“, – architektas J. Žukauskas.
Paviljono instaliacija, įsiterpusi į tipinio venecijietiško gyvenamojo namo interjerą, yra ir architektūrinis objektas, ir konceptuali struktūra. Bienalei pasibaigus, iš Venecijos konstrukcija grįš į Kuršių neriją ir taps miško klase, kur vyks edukacijos vaikams.
Kuo išskirtinė ši architektūrinė instaliacija, kokia jos radimosi istorija, koncepcija ir į ką šiuo projektu norima atkreipti Venecijos bienalės lankytojų dėmesį, portalo ITLIETUVIAI.IT skaitytojams pasakoja vienas iš jo autorių ir kuratorių, architektas Jonas Žukauskas.
Kokia projekto „Vaikų miško paviljonas“ radimosi istorija? Kodėl pasirinktas būtent toks formatas – edukacija?
Mūsų projektas tęsiasi jau trejus metus, kaip „Neringos miško architektūra“, kurią kuriame kartu su Egija Inzule ir Jurga Daubaraite. Galvojome, kad bienalei reikia rasti formą, kuri būtų patraukli. Tema sudėtinga ir kompleksiška, nes miško eksploatacija ir visi jo sluoksniai yra problematiškas dalykas.
Kalbėdami apie gamtos išsaugojimą, nusprendėme nepasirinkti įprastų formų, todėl sukūrėme šią instaliaciją. Svarbu pažymėti, kad tai projektas apie edukaciją, apie miško fenomeną. Jame dalyvavo daugybė organizacijų, kūrėjų, edukatorių, apie 10 mokyklų, virš 1000 vaikų, kurie bandė gilintis į labai plačią miško fenomeno temą. Mokytojas šiuo atveju buvo ne piramidės viršuje, o tasai, kuris padeda rasti informaciją: nukreipia, kur yra žodynai, vienoks ar kitoks resursas. Taip mes įsivaizduojame edukaciją.
Kodėl kaip tikslinė auditorija, į ką nurodo ir pats projekto pavadinimas „Vaikų miško paviljonas“, pasirinkti būtent vaikai? Kokiu būdu projektas atliepia pagrindinę šių metų Venecijos architektūros bienalės temą „The Laboratory of the Future“ („Ateities laboratorija“)?
Dalyvaujame parodoje, kurios pavadinimas yra „Ateities laboratorija“. Atsakydami į temą, teigiame, kad ta laboratorija yra pedagoginis projektas. Tik per tai galime galvoti apie ilgalaikiškumą. Jeigu galvojame apie miško laiką, kurį nagrinėja Gabrielė Grigorjevaitė, tai jis yra labai ilgas. Jo personažas pušis gyvena virš 500 metų. Tas laikas yra žymiai ilgesnis negu žmonių laikas.
„Paviljonas yra pagamintas iš Kuršių Nerijoje augusios medienos. Yra daugiasluoksnis, turi daugybę prasmių. Viena iš jų – tai tos medienos dokumentas“, – architektas J. Žukauskas.
Per edukaciją galime kalbėti, kad sudarome galimybes aiškintis, suprasti patiems, pasidaryti savo išvadas. Tad bandymas suderinti interesus miško erdvėje yra ilgalaikis.
| I. Chkhikvadze nuotr.
Paviljono instaliacija yra ir architektūrinis objektas, ir konceptuali struktūra. Kokia pagrindinė projekto koncepcija? Kokias problematikas paliečia?
Paviljonas yra pagamintas iš Kuršių nerijoje augusios medienos. Yra daugiasluoksnis, turi daugybę prasmių. Viena iš jų – tai tos medienos dokumentas. Plakate su Kuršių Nerijos žemėlapiu matome medynų planą: medžių rūšys buvo sodintos pagal dirvą, aukštį, slenkantį smėlį ir pan. Tai yra proceso, kai kaupėme medieną Nidos meno kolonijoje, pastatytoje pašiūrėje archyve, įrodymas, kad ją galima panaudoti, kad ji nebūtinai turi tapti biokuru, kuo paprastai tampa Kuršių Nerijoje kertami miškai.
Taigi, paviljonas, kaip minėjau, yra ir dokumentas, ir miško klasė. Ilgai svarstėme, kaip paviljoną pritaikyti prie konkrečių patalpų Venecijoje.
„Instaliavome tokį kaip šešėlių kambarį, kurį iškalėme plonomis beržo lentelėmis, norėdami sukurti tokį jausmą, kad tu esi tarsi medžio viduje. Ten groja T. Toivonen įrašytas genio kalimo garsas. Tu esi medžio viduje ir žaidi šešėliais“, – architektas J. Žukauskas.
Visų pirma pasidarėme mažutį modelį ir dirbome su architektais J. Paškevičiumi, A. Gerliku ir A. Shramkovu, kurie bendradarbiavo statant šitą struktūrą.
Ši miško klasė, kuri yra stoginė paviljono kiemelyje, vėliau grįš atgal į Neringos mišką ir taps miško klase ten, kur vyksta nacionalinio parko edukacijos, užsiėmimai.
Minėjote, kad paviljoną, jo struktūrą taikėte prie Venecijos, kad natūraliai įsilietų į jos aplinką. Kaip pavyko surasti tinkamą lokaciją ir kuo ji svarbi?
Lietuva neturi pastovaus paviljono. Šitą erdvę mums parodė. Supratome, jog tai puiki erdvė, nes kaip tik ieškojome tokios vietos, kad ir venecijiečiai galėtų ateiti. Šia Campo Tana aikšte praeina daug vietinių žmonių, kas yra ganėtinai svarbu: kad vaikai, kurie gyvena Venecijoje ir mokosi jos mokyklose, galėtų lengvai atrasti ir čia ateiti.
Ar visi paviljono elementai gamtiniai, paimti iš gamtos, ar yra ir kitokio pobūdžio dalių šioje meninėje instaliacijoje? Kokia apskritai paviljono struktūra?
Paviljono struktūra daugiasluoksnė. Ką mes čia matome? Visos medinės kojos ir sąnariai – tai M. Peteraičio sukurta kalnapušių abėcėlė. Galvodamas apie baldus, natūraliai pradėjo rinkti tokius užaugusius sąnarius – medžių šakas. Visos šios gana plonos kalnapušių šakos yra maždaug 200 metų senumo, gana lėtai augusios ir labai tvirta mediena.
Paskui matome A. Ambrazevičiūtės gleivūnų sporas. Tai yra skaitmeninėje erdvėje užauginti objektai ir paskui atspausdinti su 3D spausdintuvu.
Yra G. Grigorjevaitės sukurtos miško laiko kortelės – aprašai. Tai tarsi laiko juosta, kuri tęsiasi per kelis paviljono kambarius.
Per tą laiko juostą sužinai apie įvairias kategorijas. Aptariami įvairūs procesai, kurie vyksta miške: ir iš žmonių, ir iš gamtos bioįvairovės pusės.
G. Grigorjevaitė taip pat nagrinėja Sengirės fondo veiklą. Sengirės fondas yra organizacija, kuri renka lėšas ir bando visaip pritraukti visuomenės dėmesį. Surinkę lėšas perka senų miškų žemę, siekdami juos išsaugoti. Jų idėja ta, kad sengirių miškai yra tokios erdvės, kuriose reikia nieko nedaryti, apsaugoti juos nuo ūkinės veiklos per privačią nuosavybę.
Į kairę pasukus yra šešėlių žaidimų kambarys. Mustarinda asociacijos užsiėmimų su vaikais metu jie naudojo grafo projektorius, kur ant stalo gali sklaidyti įvairius rastus mėginius iš miško. Manome, kad tai labai gražus dalykas ir instaliavome tokį kaip šešėlių kambarį, kurį iškalėme plonomis beržo lentelėmis, norėdami sukurti tokį jausmą, kad tu esi tarsi medžio viduje. Ten groja T. Toivonen įrašytas genio kalimo garsas. Tu esi medžio viduje ir žaidi šešėliais.
Taip pat yra keletas leidinių. Vienas iš jų – ekomonstrų plakatas.
Gal galite plačiau pakomentuoti, kas yra tie ekomonstrai, ką reprezentuoja?
Tai Nomedos ir Gedimino Urbonų projektas, vykdytas Švedijoje dirbant su vaikais, kurie ir piešė ekomonstrus ir tie ekomonstrai buvo perkelti į papildytos realybės erdvę (augmented reality). Nuskaičius kodus, esančius paviljone, tie monstrai išsišaukia. Kiekvienas iš jų atstovauja tam tikrą teršalą: radiaciją, CO2 ar cemento dulkes, kurios sklinda Gotenbergo saloje.
Kartu tai yra projektas apie pelkes. G. Urbonas 2018 m. Venecijos architektūros bienalėje pristatė paviljoną „Pelkių mokykla“. Tokiu būdu labai malonu yra bendradarbiauti: temos susisieja, nes pelkė yra neatskiriama miško dalis.
Grįžtant prie kalnapušių abėcėlės: koks jos principas, kaip veikia? Ką šiuo raštu norima perteikti?
M. Peteraitis pastebėjo, kad labai įdomios yra tos kalnapušių šakos – tie užaugę sujungimai, tarsi sąnariai. Tai duoda savo geometriją ir savo estetiką. Jas skenuojant į 3D erdvę, galima išgauti iš jų kažkokį produktą.
Kalnapušių raštas yra apie žaidimą: tas šakas-raides gali ištraukti ir įkišti į kitą vietą. Vaikai sukuria tam tikras konstaliacijas iš tų raidžių. Kiekviena raidė, vienas pakrypimas reiškia vieną konstrukcinę galimybę, kitas – kitą. Kaip M. Peteraitis savo plakate demonstruoja, jas sujungęs gali galvoti apie struktūras, sudarytas iš kelių raidžių. Tai tam tikra abėcėlė, iš kurios gali kurti savitą kalbą. Todėl ir kviečiame vaikus žaidžiant perdėlioti kalnapušių raides.
Ar pačiame paviljone numatytos kokios nors edukacijos?
Venecijoje lankysis Riitta Nykänen, aplinkosaugos edukatorė, kuri dalyvavo mūsų projekte, sukūrėme filmą. Ji pasakoja apie miško procesus. Turi daugybę mėginių: samanų gabaliukų, įvairiausių sėklų, ką ji labai nori parodyti. O mes savo ruožtu kviečiame vietos mokyklų grupes, kad atvyktų, nes bus galimybė pasikalbėti su ja, pasivaikščioti po paviljoną su tam tikru įvadu kažką sužinant.
Kuo architektams svarbus miškas, ką jame įžvelgia – kokias galimybes, problematikas?
Miške yra daugybė sluoksnių ir galimybių. Mums, architektams, įdomu, kaip jie visi persikloja, randa savo vietą. Tai ta miško interpretacija, kaip mes suvokiame mišką. Pavyzdžiui, miškininkai mišką suvokia, kaip resursą, kurį reikia kirsti ir paversti lentomis. Mes, architektai, bandome tuos skirtingus interesus suderinti, nes suprantame, kad miškai yra erdvės, kurios nėra vien gamta, bet ir labai priklausomos nuo žmonių.
Tai atsakomybė, kaip mes dirbame su institucijomis, kurios valdo tą erdvę. Kartu tai ir socialinis, politinis, erdvinis klausimas. Architektūra yra ta sritis, kuri gali mąstyti, kaip visos šitos sritys susijungia. Architektas netgi statydamas namą yra tarp elektriko, konstruktoriaus. Tada tu matai visą visumą: kaip visa tai susijungia su estetika ir kitomis sritimis ir bandai tuos dalykus suderinti, padaryti iš jų vienį. Architektas visada yra tas, kuris yra tarp dalykų, bet tuo pačiu jis turi galimybę padaryti dalykus matomais.
KAS: Lietuvos paviljonas Venecijos architektūros bienalėje „Children‘s Forest Pavilion“.
KADA: Antradieniais – sekmadieniais: nuo 2023-05-20 iki 2023-09-30 11 val. – 19. val; nuo 2023-10-01 iki 2023-11-26 10 val. – 18 val. (Pirmadieniais uždaryta)
KUR: 2125 Campo Tana, Castello, Venecija (priešais įėjimą į Arsenalą).
Įėjimas nemokamas.
„Lietuvių autorių menas ir literatūra Italijoje: kultūrinių įvykių atminties įprasminimas ir sklaida internetinėje leidyboje“ projektą finansuoja:
