Lietuvos sostinė šiemet švenčia savo 700 metų jubiliejų. Ypatingam įvykiui dedikuoti renginiai neaplenks ir Italijos – šiandien Romoje prasideda tris dienas truksiantis kultūrinis renginys „Lietuviškos vizijos“ (ital. „Visioni lituane“). „Tordinona“ teatre bus rodomi penki lietuvių režisierių kūriniai: nuo klasikinių Arūno Žebriūno ir Algimanto Puipos bei italams gerai žinomo Jono Meko juostų iki tik pernai pasaulį išvydusio debiutinio Lietuvos režisieriaus Eitvydo Doškaus darbo „Čia buvo Vilnius“. Pastarojo trumpametražio filmo kūrėjas ITLIETUVIAI.IT portalui teigia, kad šia juosta siekė greitai besikeičiančiam miestui sukurti dokumentą – ateities kartoms užfiksuoti vietas, kurių greitai nebeliks.

Ana Vengrovskaja
ITLIETUVIAI.IT

Nori pažinti Lietuvos kiną

Bendradarbiaudamas su Lietuvos Respublikos ambasada Italijoje bei Lietuvos kino centru renginį „Lietuviškos vizijos“ organizuoja pirmas Italijoje filmų klubas „Il Filmstudios“. 1967 m. įkurta organizacija save vadina kinematografinio avangardo ir eksperimentinio kino lopšiu.

Kaip pasakoja Lietuvos kultūros atašė Italijoje Laura Gabrielaitytė-Kazulėnienė, šio renginio idėja gimė pokalbių apie Joną Meką metu – Italijos kino žinovai panoro pažinti ir kitų mūsų šalies režisierių kūrinius.

„Nusprendėme, kad būtų įdomu plačiau papasakoti apie Lietuvą ir „Filmstudios“ atstovai pagalvojo, kad jų auditorija galėtų pradėti pažinimą nuo klasikinių filmų. Tada įtraukėme ir Joną Meką, nes jiems jis yra gerai žinomas. Kadangi yra minimas ir Vilniaus 700 metų jubiliejus – buvo pasirinktas ir filmas „Čia buvo Vilnius“, kuris labai patiko programos rengėjams, tad vieną filmą jie dedikuoja Vilniui,“ – apie renginio idėją ir programos kūrimą pasakoja  L. Gabrielaitytė-Kazulėnienė. 

Pažinimą pradės nuo klasikinių kūrinių

Parodos „Lietuviškos vizijos“ kuratoriai rinkosi iš plataus kino juostų pasirinkimo. Pripažinę, kad apie Lietuvos kiną kol kas žino nedaug, jie prioritetą teikė klasikiniams kūriniams.

Renginio programa prasidės šiandien (vasario 9 d.) dviejų Arūno Žebriūno juostų peržiūromis: 1964 m. „Pakutinė atostogų diena“ ir 1969 m. „Gražuolė“. Abiejų juostų pagrindiniai veikėjai – vaikai, jų balsais kalba laisvės ir įvairialypio grožio troškimas.

Pirmoji juosta A.Žebriūnui 1965 m. pelnė Lokarno tarptautinio kino festivalio žiuri specialųjį prizą, o po metų didžiuoju prizu buvo apdvanota ir Kanų jaunimo festivalyje.

Visas vasario 10 d. renginys bus dedikuotas avangardinio kino pradininku vadinamam Jonui Mekui su jo eksperimentinio dokumentinio filmo „Judėdamas pirmyn aš retkarčiais pastebėdavau grožį“ (angl. As I Was Moving Ahead Occasionally I Saw Brief Glimpses of Beauty) peržiūra.

„Filmstudios“ pati turi savo, kaip kino organizacijos, istoriją, turi savo auditoriją, kuri yra labai orientuota į kino meną. Ji nėra populiarioji, bet jų auditorija yra labai profesionali, labai įdomi, Džiugu, kad klasikiniai Lietuvos filmai bus pristatomi kino profesionalams, kurie seka išieškotas ir kokybiškas kino programas,“ – sako Lietuvos kultūros atašė Italijoje Laura Gabrielaitytė-Kazulėnienė.

Renginį vainikuos 1988 m. Algimanto Puipos „Amžinoji šviesa“, kuriame išryškėja naujas, nuo Sovietinės cenzūros laisvėjančio kino etapas bei tik 2022 m. pristatyta Eitvydo Doškaus miesto simfonija „Čia buvo Vilnius“.

L.Gabrielaitytė-Kazulėnienė džiaugiasi tokiu nestandartiniu italų kino žinovų programos pasirinkimu. 

„Labai smagu, kad organizatorius sudomino klasikiniai filmai. Dabar mes girdime daug žinučių apie šiuolaikinius jaunus kūrėjus, o čia yra visai kitoks žvilgsnis į tai, ką mes turime iš ankstesnių laikų. Tas giluminis žvilgsnis labai džiugina.

„Filmstudios“ pati turi savo, kaip kino organizacijos, istoriją, turi savo auditoriją, kuri yra labai orientuota į kino meną. Ji nėra populiarioji, bet jų auditorija yra labai profesionali, labai įdomi, Džiugu, kad klasikiniai Lietuvos filmai bus pristatomi kino profesionalams, kurie seka išieškotas ir kokybiškas kino programas,“ – sako neseniai antrai kadencijai Lietuvos kultūros atašė pareigoms perrinkta L.Gabrielaitytė-Kazulėnienė.

• 

Išskirtinė galimybė abiem pusėms

Pasak Lauros Gabrielaitytės-Kazulėnienės, „Lietuviškos vizijos“ programos kuratoriai pripažino, kad programoje esančių filmų peržiūra jiems – išskirtinė galimybė pamatyti kažką, ko dar nebuvo matę. Neatmetama, kad šis renginys turės tęsinį

„Pradedame kalbėti apie klasikinius filmus arba apie tai, kas jau italų žiūrovui yra pažįstama, kaip Jonas Mekas, tada kalbame apie Vilnių, kaip Lietuvos sostinę ir paliekame vietos tęsti tuos pokalbius. Galbūt kitais metais galėsime kalbėti apie dokumentinį filmą, dar kitais apie vaidybinį, vėliau šiuolaikinius, jaunus kūrinius“ – sako kultūros atašė.

„Kultūriniai renginiai yra puiki priemonė paskelbti žinią, kad Vilnius yra miestas, turintis gilią istoriją. Mes dažnai pristatinėjame Lietuvą kaip labai jauną šalį. Šis momentas yra galimybė pasakyti, kad esame jauna šalis su labai turtinga, įdomia ir gilia istorija, – sako Lietuvos kultūros atašė Italijoje Laura Gabrielaitytė-Kazulėnienė.

Pasak pašnekovės, tokie renginiai yra puiki  galimybė paskelbti apie mūsų šaliai svarbu jubiliejų. 

„Kultūriniai renginiai yra puiki priemonė paskelbti žinią, kad Vilnius yra miestas, turintis gilią istoriją. Mes dažnai pristatinėjame Lietuvą kaip labai jauną šalį. Šis momentas yra galimybė pasakyti, kad esame jauna šalis su labai turtinga, įdomia ir gilia istorija, – pabrėžia L.Gabrielaitytė-Kazulėnienė.

Iš kitų Vilniaus jubiliejui dedikuotų renginių artimiausias yra kovo mėnesį vyksiantis Valstybinio Vilniaus kvarteto koncertas Italijos prezidentūroje, apie kitus organizuojamus renginius ITLIETUVIAI.IT būtinai informuos mūsų skaitytojus.

„Čia buvo Vilnius“ – miesto dokumentas ateities kartoms

Paskutiniąją „Lietuviškų vizijų“ dieną žiūrovams bus pristatytas naujausias bei labiausiai su Lietuvos sostine susijęs programos kūrinys. Eitvydo Doškaus trumpametražio filmo „Čia buvo Vilnius“ žanras įvardijamas kaip miesto simfonija. 

E.Doškui, kaip režisieriui, šis filmas yra debiutinis. Kaip operatorius lietuvis dirbo su garsiausiais šalies režisieriais, Lietuvių kino akademijos yra apdovanotas „Sidabrine gerve“ geriausio metų operatoriaus prizu, Lietuvos kino operatorių asociacijos (LAC) apdovanojimuose „Ąžuolas“ taip pat gavo aukščiausią apdovanojimą.

• 

Iš Alytaus rajono kilęs režisierius Vilniuje gyvena jau apie 15 metų ir puikiai pažįsta miestą – dažnai būtent čia vyksta kino juostų, kuriuose jis dirba, kaip operatorius, filmavimai. E.Doškus sako pastebėjęs, kad miestas pradėjo greitai keistis ir jam norėjosi įamžinti tai, ko greitai nebeliks, sukurti tarsi dokumentą ateities kartoms.

Norėjau padaryti miesto dokumentą, kadangi jis labai greitai keičiasi. Tuoj daug vietų nebeliks, viskas labai laikina ir greit pasikeičia. Norėjau sukurti tokį dokumentą, kuris būtų pakankamai abstraktus, kad kiekvienas jį galėtų suprasti savaip. Tai yra tarsi poezija,“ – sako režisierius Eitvydas Doškus.

„Filmas buvo pradėtas filmuoti dar 2018 m., filmavau apie trejus metus. Dažnai tenka su miestu susidurti, nes daug filmavimų vyksta Vilniuje. Vietos buvo įvairios – tos, kurios man patikdavo ar patinka, kur jaučiau, kad reikia nufilmuoti, nes jos greitai pasikeis. 

Iš pradžių norėjau padaryti miesto dokumentą, kadangi jis labai greitai keičiasi. Tuoj daug vietų nebeliks, viskas labai laikina ir greit pasikeičia. Norėjau sukurti tokį dokumentą, kuris būtų pakankamai abstraktus, kad kiekvienas jį galėtų suprasti savaip. Tai yra tarsi poezija,“ – ITLIETUVIAI.IT portalui sakė E.Doškus.

Įamžino tai, ko nebėra

Pasak režisieriaus, sunku įsivaizduoti, bet daugelis jo vos prieš keletą metų filmuotų vietų yra visiškai pasikeitusios.

„Vilnius labai pasikeitė. Kas dabar filme nufilmuota, beveik nei vienos vietos nebeliko. Kalbu apie Paupio rajoną, kur 2018 m. buvo tik statybų aikštelė, o dabar visiškai naujas rajonas, apie Reformatų parką, Profsąjungų rūmus, tas pats Baltas tiltas visai pasikeitęs, Lukiškių aikštėje tada tik buvo pradėta sėti žolė. Viskas tikrai labai pasikeitė per šiuos porą metų,“ – pastebi režisierius.

Pasak pašnekovo, matydamas miesto pokyčius jis jaučia nostalgiją, bet ir supranta to neišvengiamumą. Vis dėlto, kai kuriuos elementus mieliau paliktų senus ir juos restauruotų, o ne keistų visiškai naujais.

„Normalu, kad miestas keičiasi, bet priklauso ir kaip. Kartais pasikeitimai ne visai būna gražūs, galbūt galima būtų kažkaip įdomiau sugalvoti. Arba palikti seną, bet restauruoti, nes atrodo, kad viską keičia, viskas nauja – vos ne naujos trinkelės visur sudėtos. Nelabai įdomu. Manau, kad galima būtų daugiau išsaugoti, restauruoti, nebūtinai viską keisti ir pradėti nuo nulio,“ – apie miesto pokyčius kalbą menininkas.

Nutiesė laiko tiltą

Idėją sukurti šį filmą režisieriui gimė dar studijų metais, tačiau labiausiai įkvėpė tą padaryti pamatytas 1966 metų Almanto Grikevičiaus filmas apie Vilnių „Laikas eina per miestą“. 

• 

• 

• 

„Labai pastūmėjo, kai pamačiau restauruotą A.Grinkevičiaus filmą „Laikas eina per miestą“. „Meno avilys“, kuris restauravo tą filmą, buvo surengę ekskursiją Grikevičiaus kelias, kur jis filmavo. Aš prieš tai jau buvau filmavęs trumpą klipą apie Vilnių. Pažiūrėjau, kad mes tose pačiose vietose vaikštome. 

Pamaniau, kad būtų smagu padaryti kaip ir antrą dalį, tarsi šiuolaikišką. Tik paskui sužinojau, kad pats Grinkevičius norėjo daryti antrą dalį, bet taip ir nepadarė. Taip A. Grinkevičiaus filmas įkvėpė mane sukurti „Čia buvo Vilnius“. Tarp jo ir mano filmų atsiranda laiko tiltas,“ – sako menininkas.

„Įkvėptas buvau ir senesnių miesto simfonijų filmų. Norėjau išlaikyti tą pačią stilistiką. Kai pradėjau filmuoti juodai baltą, man labai patiko – tai tarsi atsitraukimas į magišką pasaulį,“ – sako režisierius Eitvydas Doškus.

Filmo autorius sako, kad buvo įkvėptas ir kitų miesto simfonijos žanro filmų, tokių, kaip Walter Ruttmann „Berlin: Symphony of a Great City” (1927) ir Jean Vigo „A propos de Nice” (1930). Visi jie, kaip ir A. Grikevičiaus „Laikas eina per miestą“, yra juodai balti, režisierius teigia norėjęs išlaikyti tęstinumą.

„Įkvėptas buvau ir senesnių miesto simfonijų filmų. Norėjau išlaikyti tą pačią stilistiką. Kai pradėjau filmuoti juodai baltą, man labai patiko – tai tarsi atsitraukimas į magišką pasaulį. Paskui paskaičiau, kad pats Grinkevičius gan griežtai su šauktuku užrašė, kad jei darytų antrą dalį ji būtinai būtų juodai balta,“ – atsimena E.Doškus.

Filmo pavadinimas „Čia buvo Vilnius“ primena dažnai ant sienų paauglių rašomus užrašus, tačiau režisierius sako, kad tai – tik atsitiktinumas.

„Tai yra tik sutapimas. Šitą klausimą ne pirmą kartą girdžiu, ir man tai labai gražus sutapimas,“ – šypsosi režisierius.

„Lietuviškos vizijos“ programa

Ketvirtadienis, vasario 9 d. 

17.30 – Renginio atidarymas, programos pristatymas

19.00 „Paskutinė atostogų diena“, režisierius  Arūnas Žebriūnas, 1964 m.

21.00 „Gražuolė“, režisierius  Arūnas Žebriūnas, 1969 m.

Penktadienis, vasario 10 d. 

„As I Was Moving Ahead Occasionally I Saw Brief Glimpses of Beauty“, režisierius Jonas Mekas, 2000 m.

18.00 – Pirma dalis (iki 144 minutės)

21.00 – Antra dalis

Šeštadienis, vasario 10 d. 

17.30 Renginio uždarymo renginys

18.30 Čia buvo Vilnius, režisierius Eitvydas Doškus, 2022 m.

19.15 Amžinoji šviesa, režisierius Algimantas Puipa 1988 m.

KUR:

Teatro Tordinona – Sala Strasberg

Via degli Acquasparta, 16

00186 Roma RM

„Lietuvių autorių menas ir literatūra Italijoje: kultūrinių įvykių atminties įprasminimas ir sklaida internetinėje leidyboje“ projektą finansuoja: