Gabrielius Žemkalnis
2005 m. archyvas

Kovo 11-toji yra toji diena, kurios 50 metų laukė visi savo Tėvynę mylintys ir nepriklausomybės trokštantys lietuviai. Ne tiktai laukė, bet ir aktyviai siekė negailėdami darbo, kančių ir kraujo aukų Tėvynėje. Užsienyje gyvenantys lietuviai irgi nepailsdami jungėsi bendram laisvės siekimo darban sau įmanomomis priemonėmis ir būdais.

Kovo 11-toji taip pat yra toji diena, kada prieš 15 metų pradėjome įgyvendinti Lietuvių Chartos nuostatą kurioje yra sakoma:
„Pasaulyje pasklidę lietuviai sudaro vieningą Pasaulio Lietuvių Bendruomenę“.
Didelė dalis tos bendruomenės gyvenanti Sibire ir kituose sovietijos kraštuose iki to laiko buvo atskirta nuo Vakarų kraštuose gyvenančių lietuvių ir Pasaulio Lietuvių Bendruomenės šeimoje egzistavo tik mintyse ir širdyse. 1900-tųjų metų Kovo vienuoliktosios dėka Pasaulio Lietuvių Bendruomenėje ryškiomis raidėmis sužibo Krasnojarskas, Ulan Ude, Barnaulas, Jakutija, Kijevas, Kišiniovas, Murmanskas ir eilė kitų lietuviškų salų, kurioms, veidu atsigręžę į Lietuvą, galėjome ištiesti ranką ir paramą.
Gyvename vadovaudamiesi Lietuvių Charta, kurią 1949 metais Vokietijoje paskelbė Vyriausiasis Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas:
Lietuvių Chartos šeštoji pastraipa:
„Valstybė yra aukščiausioji tautinės bendruomenės organizacija. Valstybinė nepriklausomybė yra tautinės kultūros ir išlikimo sąlyga. Darbu, mokslu, turtu ir pasiaukojimu lietuvis kovoja, kad apgintų ir išlaikytų nepriklausomą Lietuvos valstybę.“
Šventi žodžiai – vakar, šiandien ir visada.
Kartu su Lietuva švęsdami Kovo vienuoliktąją visada prisimename kad esame vienos tautos vaikai, kur begyventumėm. Nėra „mes“ ir „jūs“. Už Kovo vienuoliktąją esame nepaprastai dėkingi Lietuvos žmonėms, kurie pareiškė savo valią per išrinktus Aukščiausios Tarybos atstovus ir tuo pačiu simboliškai visi tapo šio akto signatarais.
Daug atsiekta ir toli nueita per 15 metų, juos vainikuoja atsiekta narystė Europos Sąjungoje ir NATO. Kovo vienuoliktoji, taip pat kaip ir vasario šešioliktoji, yra mūsų džiaugsmo šventės taip pat ir įpareigojančios nenuilstamai dirbti Tėvynės Lietuvos labui ir išlikti lietuviais, kur mes begyventumėm.
Sveikinu visus pasaulio lietuvius kovo vienuoliktosios proga ir tikiu, kaip ir mes visi tikime, kad mūsų vėliavos Nepriklausomybės aikštėje , Gedimino bokšte ir mūsų širdyse niekada nenusileis.