Kovo 11-ąją šventusi Romos lietuvių bendruomenė iš naujo susipažino su iškilia, tačiau dažnam tik trumpai mokykloje pažinta Juozo Tumo Vaižganto asmenybe. Italijos lietuviai turėjo progą pamatyti dokumentinį Eimanto Balicko filmą „Tumo kodeksas“ ir susitikti su jo režisieriumi.

 

Paminėti prieš beveik tris dešimtmečius įtvirtintą laisvę kovo 16 d. Romoje susirinkusius lietuvius šiemet paskatino neįprastas šventės formatas. Į Lenkų kultūros centrą susirinkę lietuviai turėjo galimybę prisiminti vieną iškiliausių XX a. rašytojų, kunigą, visuomenininką – Juozą Tumą Vaižgantą.

 

Prie šventę pradėjusio ir sveikinimo žodį tariusio Lenkų kultūros centro vadovo Łukasz Paprotny prisijungęs Lietuvos Respublikos ambasadorius Italijoje Ričardas Šlepavičius jam padėkojo už būtent šiose patalpose lietuviams suteiktą galimybę susitikti ir, sveikindamas bendruomenę su Nepriklausomybės atkūrimo švente, priminė apie jau netrukus tuo pačiu adresu, Via Vittoria Colonna 1, nuo balandžio persikeliančią Lietuvos ambasadą Italijoje.

 

Praėjusių metų rudenį dienos šviesą išvydusį filmą šiuo metu itin dažnai ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų pristatantis režisierius E. Belickas džiaugėsi Romos lietuvių bendruomenės susidomėjimu ir pasirinkimu paminėti Kovo 11-ąją būtent su jo filme atkuriama Vaižganto asmenybe.

 

 

Prieš 4-rius metus pradėtame kurti filme „Tumo kodeksas“, pasak režisieriaus, daugiausia remtasi paties kunigo, vienuolio J.Tumo-Vaižganto laiškais, amžininkų prisiminimais ir archyvine, įvairiuose Lietuvos muziejuose saugoma medžiaga. „Vaižgantas atidarydavo duris net ir į pačius slapčiausius archyvus, ten, kur paprastai durys neatsidaro“, – apie dokumentinės medžiagos paieškas pasakojo režisierius E. Belickas.

 

Filmui pasibaigus nuaidėjo gausios ovacijos, o po jų diskusijai pakviesti lietuviai buvo išties smalsūs ir režisieriui uždavė ne vieną klausimą.

 

Paklaustas apie tai, ką kurdamas šį filmą režisierius atrado, E. Belickas prisipažino, kad ir pats, kaip dauguma lietuvių, su Vaižganto asmenybe susipažino dar mokykloje skaitant „Pragiedrulius“, „Nebylį“ ir įsivaizduodamas autorių kaip žilagalvį senuką rašantį apie Lietuvos kaimo gyventojų kasdienybę. Tačiau kurdamas šį filmą režisierius atrado Vaižganto periodiką, laiškus, kurie ne tik pakeitė nuomonę, bet ir atskleidė jo asmenybę kaip itin gyvybingą, pilną humoro. „Manau, kad viena iš misijų buvo supažindinti auditoriją su šia asmenybe, parodyti jį kitokį, gyvą. Manau, mes, ypač šimtmečio kontekste, visas garsias Lietuvos asmenybes bandome filmuoti iš apačios, kažkaip juos iškelti, heroizuoti. O mums norėjosi parodyti, kad jie buvo tokie pat žmogiški, šilti, tokie pat juokaujantys, šiuolaikiški, artimi šiandienai“, – apie filmo idėją pasakojo režisierius.

 

Pasak jo, pagrindinis filmo tikslas buvo parodyti žmogaus vidinę laisvę. „Žmogus net ir gyvendamas laisvoje šalyje negali būti laisvas, jeigu jis toks nesijaučia viduje. Jeigu tu esi laisvas viduje, tuomet niekas tavimi negali manipuliuoti. Būtent tai ir norėjosi parodyti filme“, – sakė E. Belickas.

 

 

Auditorijai susidomėjus apie kiek neįprastą filmo formą, kuomet pats Vaižganto personažą įkūnijantis aktorius yra ir herojus, ir pasakotojas, režisierius sakė pradžioje nenorėjęs, kad filme būtų Vaižganto biografiją pasakojantis naratorius. Tačiau būtent toks dokumentikos pasakojimo būdas, pasak E. Belicko, jam pasirodęs patrauklus, pamačius Al Pacino filmą „Ričardo beieškant“, kur garsusis režisierius yra ir Ričardas Trečiasis, ir pasakotojas. Vaižganto vaidmuo, nors ir itin sunkus, pasirodė įdomus ir jį filme suvaidinusiam aktoriui Ramūnui Cicėnui.

 

Nepriklausomybės atkūrimo šventės kontekste pasidomėjome, ką šiandien apie mūsų tautiečių vidinę laisvę ir dažnai nežinomybės lydimą būsimą referendumą dėl pilietybės išsaugojimo galvoja ir pats režisierius. „Labai dažnai su Andriumi Mamontovu keliaujame po užsienį ir matome, kad čia gyvenantys lietuviai savo ilgesį ir meilę Lietuvai išreiškia daug atviriau ir laisviau. Jie mums yra lietuviai, ir jokios atskirties čia negali būti. Aš manau, kad tai yra viena Lietuva. Ir ypač kai mūsų tiek nedaug, mes turėtume kiekvieną savo žmogų gerbti, mylėti ir traukti prie savęs. Visos baimės, tie baubai yra iš nežinojimo, iš kažkokios tamsos“, – savo nuomone dalinosi dvigubai pilietybei atvirai pritariantis režisierius.

 

Renginyje dalyvavusio ir Lietuvos tarpukario istoriją išmanančio žurnalisto Sauliaus Augustino Kubiliaus akis neprasprūdo ir filme sukurta jo senelio, politiko ir visuomenininko Stasio Šilingo asmenybė. S. A. Kubilius teigė girdėjęs, kad jo senelis itin artimai bendravo su Vaižgantu, ir papasakojo vieną, itin ryškiai jo atmintyje išlikusią istoriją, kurią jis perskaitė prieš 35-rius metus gautame laiške. „Prisimenu tokį Vaižganto laišką, kur jis su humoru praneša: Manifestas! Ir informuoja, kad Kaune Šilingams gimė aštuntoji dukra, o kadangi jisai krikštijęs penkias iš jų, tai greičiausiai, iš inercijos, pakrikštys ir aštuntąją!“ – su šypsena pasakojo ilgametis Vatikano radijo lietuvių redakcijos žurnalistas S. A. Kubilius.

 

Šia istorija susidomėjęs režisierius E. Belickas nustebintas juokavo, kad judviejų pažintis turėjo įvykti dar prieš ketverius metus, kuomet buvo pradėtas kurti šis filmas, ir klausydamas tolimesnių žurnalisto pasakojimų garsiai svarstė apie galimybę ateityje sukurti filmą pagal šį vakarą išgirstus pasakojimus.

 

 

Paklausus režisieriaus, kaip jam atrodo, ką jau ne vieną dešimtmetį laisvėje gyvenančiai visuomenei reiškia Vaižganto asmenybė, filmo autorius sugrįžo prie minties apie vidinę laisvę.

 

„Mes dažnai patys tampame kažko vergais. Daiktų vergais, darbų vergais. Aš manau, kad mes patys pasirenkame tą vergovę, o tokios asmenybės, kaip Vaižgantas, parodo, kad gali būti kitaip. Mes esame maža tauta, bet kai kurie žmonės yra didūs. Vaižgantas prašoka tą vadinamąjį provincialumą. Nors ir mano pirmasis įspūdis buvo, kad jis tėra kažkoks kaimietis, senelis, bet iš tikrųjų jis buvo pasaulio žmogus, jis daug keliavo, bendravo su diplomatais. Tai sužinojus mane aplankė supratimas, kad Vaižgantas buvo asmenybė, kuri peraugo Lietuvos ribas. Jis su šiomis baimėmis visiškai susitvarkė ir jis yra puikus pavyzdys, kaip ir mes turėtume tas baimes išvyti. Kai tu gyveni be baimių, gyveni pilnavertį gyvenimą. Vidinė laisvė yra mūsų filmo stuburas. Viduje laisvas žmogus yra nepažeidžiamas“, – svarstė E. Belickas.

 

Romos lietuvių pasiteiravus apie įspūdį, kuri paliko šis dokumentinis films, dauguma pasisakė esantys maloniai nustebinti ir džiaugėsi šią unikalią, istorinę Lietuvos asmenybę pamatę kitu kampu. Po filmo peržiūros ne vienas bendruomenės narys priėjęs prie režisieriaus domėjosi ir dėkojo už neįprastai, kūrybingai ir su humoru atskleistą Juozo Tumo Vaižganto asmenybe.

 

„Filmas pasirodė labai įdomus, modernus. Buvo miela pamatyti savo senelį Stasį Šilingą. Kiek nusivyliau, kad jis nevisiškai tiksliai paminėtas. Filme tarsi neaišku, ar jisai kunigaikštis, ar baronas. Pagal savo šeimos kilmę jis buvo baronas, ir tokiu pripažintas dar caro imperijos sistemos. Patį filmą buvo įdomu sekti, bendrai pojūčiai tikrai geri. Tokie filmai labai reikalingi, nes jie padeda žmonėms paprasčiau įsisąmoninti, kas tuo metu vyko, tik visgi man atrodo, reikia ir didesnio tikslumo. Pavyzdžiui, filme sakoma, kad 1918 m. vasario 16 d. aktas buvo ir Lietuvos Respublikos sukūrimo aktas. Juk taip nebuvo, Respublikos dar nebuvo, buvo tik atkurta valstybė, Steigiamasis Seimas šį darbą atliko. Taigi yra prie ko prikibti, jeigu tai yra dokumentinis filmas, bet jei tai visgi buvo meninis filmas, tokiu atveju reikia susilaikyti“, – šypsodamasis įspūdžiais dalinosi Vatikano radijo žurnalistas S. A. Kubilius.

 

Dokumentinio filmo peržiūrą ir susitikimą su režisieriumi organizavo Romos lietuvių bendruomenė.

E. Belicko filmą „Tumo kodeksas“ taip pat galima pamatyti Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos mediatekoje.

 

Patricija Elžbieta Zarankaitė

ITLIETUVIAI.IT