Paėmę į rankas itališkai prakalbintą lietuvių autoriaus ar autorės knygą, tikėtina, rasite vertėjo Adriano Cerri vardą. Adriano – Pizos universiteto filologijos, literatūros ir kalbotyros departamento mokslinis darbuotojas, daugelio mokslinių straipsnių autorius, o šiandien ir vienas intensyviausiai dirbančių lietuvių literatūros vertėjų, bendradarbiaujantis su skirtingomis šalies leidyklomis. Greta šiuolaikinių autorių kūrinių būtina paminėti ir 2014-aisiais pasirodžiusį Adriano parengtą lietuvių klasiko Kristijono Donelaičio poemos „Metai“ vertimą. Vasario mėnesį italų vertėjui įteiktas reikšmingas įvertinimas „Už nuopelnus Lietuvai“, o tai puiki proga jį pakalbinti ir sužinoti daugiau apie Adriano kelionę į baltistiką.

Toma Gudelytė
ITLIETUVIAI.IT

Adriano, vasario 16-ąją Vilniuje tau įteiktas Valstybės apdovanojimas už Lietuvos vardo garsinimą užsienyje, konkrečiai už vertingą indėlį į baltistikos studijas ir lietuvių literatūros sklaidą Italijoje. Tu pats labiau tapatiniesi su vertėjo, mokytojo ar mokslininko amatu?

Miela Toma, žinai, iki šiol nebuvau apie tai susimąstęs. Jei tektų surikiuoti savo profesinės veiklos sritis tam tikra tvarka, turbūt ji būtų atvirkštinė: mokslininkas, mokytojas, vertėjas. Bet dėl vienos paprastos priežasties: pirmieji du aspektai – tyrimai ir dėstymas – įeina į mano kaip universiteto mokslinio darbuotojo pareigas, taigi jiems ir teikiu pirmenybę, tuo tarpu vertimams atitenka laisvalaikis ar nuo kitų darbų „nuvogtas“ laikas. Vis dėlto visos trys veiklos glaudžiai susijusios: literatūros vertimai praturtina mane kaip dėstytoją ir kalbotyrininką, dėstymas skatina gilinti žinias, o tyrinėjimai leidžia tobulėti kaip mokytojui ir vertėjui.

Kada pradėjai versti iš lietuvių kalbos? Kodėl pasirinkai būtent šią kalbą, o gal tai ji pasirinko Tave?

Teisingai pastebėjai: tai kalba mane pasirinko. Pamenu, per pirmąsias lietuvių kalbos paskaitas, tai buvo 2005-ieji, net nebuvau visiškai tikras, ar žemėlapyje rasčiau šią Baltijos šalį! Mano studijų programa Pizos universitete numatė gana plačias indoeuropiečių filologijos studijas: slavų, keltų, germanų ir baltų kalbas (kursą vedė profesorius Pietro Dini). Tada ir susižavėjau baltų pasauliu, baltiškąja istorija, kultūra ir literatūra. Be to, dalį paskaitų vedė gimtakalbis dėstytojas, o tai leido įgyti pirmuosius gramatinius ir leksinius kalbos pagrindus; tiek, kiek pakako susikalbėti ir skaityti tekstus (su žodyno pagalba).

Pamenu, per pirmąsias lietuvių kalbos paskaitas, tai buvo 2005-ieji, net nebuvau visiškai tikras, ar žemėlapyje rasčiau šią Baltijos šalį!

Dar kitais metais, vadovaujant puikiai lektorei Rasai Klioštoraitytei, šiandien, beje, pripažintai vertėjai iš italų kalbos, išbandžiau savo žinias vertimuose – parengiau T.S. Kondroto apsakymo Meilė pagal Juozapą vertimą. Pamenu, vertimo užduotis pareikalavo visų mano kalėdinių atostogų, bet džiaugsmas buvo neapsakomas. Nuo tada vertimas, nors ir su pertrūkiais, man tapo nuolatine veikla.

• 

Ar galėtum trumpai nupasakoti baltistikos pasaulį Italijoje ir kaip Lietuva regima italų kolektyvinėje vaizduotėje?

Turbūt lengviau atsakyti į pirmąją klausimo dalį. Italų baltistikos pasaulis mažas, bet gyvybingas. Mažas dėl dviejų susijusių dalykų: turime nedaug studentų, o ir nedaug mokslininkų bei dėstytojų. Dabar jau sunkoka atsekti, kas atsirado pirmiau: višta ar kiaušinis. Kaip bebūtų, baltistikos studijos yra neabejotinai nišinės. Teigiama pusė – toji mažuma, kuri pasirenka baltistiką (studentai ir dėstytojai), yra ypač motyvuota ir atsidavusi šiai šakai. Tą patvirtiną ir rezultatai: mokslinės publikacijos, konferencijos, tarptautiniai bendradarbiavimai, vertimai, kalbų kursai, moksliniai projektai, tinklalapiai ir daug kitų dalykų.

Kaip bebūtų, baltistikos studijos yra neabejotinai nišinės. Teigiama pusė – toji mažuma, kuri pasirenka baltistiką (studentai ir dėstytojai), yra ypač motyvuota ir atsidavusi šiai šakai.

Na, o kalbant apie kolektyvinę vaizduotę, galiu tik pateikti savo įspūdį. Greta vis dar tvyrančios istorinės painiavos, manau, praeities „rūkas“ pamažėl sklaidosi. Galime Lietuvos vardą vis dažniau perskaityti straipsniuose ar išgirsti per žinias, jis siejamas su tokiais reikšmingais įvykiais kaip Europos dailiojo čiuožimo čempionatas Kaune ar NATO viršūnių suvažiavimas Vilniuje; aptartas ir neseniai Lietuvos sostinėje nutikęs pasikėsinimas į politinį oponentą Leonidą Volkovą. Tiesa, Lietuva ir toliau siejama su dviem „seserimis“ Latvija ir Estija, nors Baltijos trijulė geografiškai ir kultūriškai labiau priskiriama šiaurinei Europai.

• 

• 

Milano leidykla „Iperborea“, rengianti literatūrinių reportažų seriją „The Passenger“, Baltijos šalims dedikavo atskirą numerį. Tu prie šio numerio prisidėjai vertimais ir straipsniu apie ypatingą kalbinę šalies tapatybę – „Maža tauta su dideliu žodynu“. Kokius šalies kontūrus tau norėjosi išryškinti šiame tekste?

Maža tauta su dideliu žodynu – tai citata iš paskutiniųjų Vytauto Mačernio eilių, taip poetas apibūdina lietuvių tautą. Atsispirdamas į šią citatą norėjau atskleisti, kokią ypatingą vietą bendroje lietuvių savimonėje užima gimtoji kalba: lietuvių kalba sudarė ir vis dar sudaro esminį tapatybinės apibrėžties komponentą. Remiantis tam tikrais ištyrinėtais lietuvių kalbos ypatumais – kalbame apie itin konservatyvią ir archajišką kalbą – su laiku įsigalėjo stereotipai (pavyzdžiui, kad lietuvių kalbos neįmanoma išmokti) bei mitai (kad lietuvių kalba labai „panaši“ į sanskritą), neretai prasilenkiantys su tiesa. Visgi įdomu tai, kad net ir šie elementai tarnauja tapatybiniam diskursui ir, mano galva, sietini su lietuvių tautai savitu išlikimo poreikiu.

Minėtame tekste tu užčiuopi esminį mažųjų tautų tapatybinį momentą: egzistencinį „paribio“ nerimą – gyventi erdvėje, kurią periodiškai (perfrazuojant Czesławą Miłoszą) trypia Istorijos dramblys, dėl to kultūra tampa, Tu rašai, kone išgyvenimo instinktu. Kaip apibendrintum mūsų santykį su kalbiniu ir literatūriniu paveldu?

Nors apibendrinimai visad gali klaidinti, man šis santykis rodosi itin stiprus. Žvelgiant iš istorinės perspektyvos tą mums patvirtina ir visi tie rezistencijos momentai, kai buvo pasipriešinta ne tik politinės, bet ir kalbinės bei kultūrinės represijos bandymams, atsikartojusiems skirtingais laikotarpiais. Šiandien apie aiškią ir visuotinai pripažintą kalbinio bei literatūrinio paveldo svarbą mums liudija pirmiausia valstybinės ir kultūrinės institucijos, įvairiomis iniciatyvomis ir sistemingai remiančios rašytojų, vertėjų ir tyrėjų veiklą.

• 

• 

• 

Negaliu nepaminėti vienos tavo teksto ištraukos, man asmeniškai teikiančios didelę viltį: aptardamas LKI pobūdį ir veiklas Tu rašai, kad institutas yra geriausias vertėjų bei apskritai kultūros lauko žmonių bičiulis, leidęs tau bene pirmąkart pasijusti vertėju. Ar galėtum trumpai pasidalinti savo patirtimi? Manai, kad iš esmės vertėjo amatas yra nepakankamai vertinamas?

Pažvelgę į vertimų istoriją pamatytume, kad praktiškai visais laikais ši veikla laikyta tokia lyg antrarūše. Iš dalies tai suprantama atsižvelgiant į tai, kad pirmenybė teikiama originaliai kūrybai (turiu galvoje kūrėjų autorystę). Ilgą laiką ir dar ne taip seniai vertėjo vardas knygoje apskritai nebuvo nurodomas, tik pastaraisiais dešimtmečiais šio amato suvokimas ir vertinimas gerokai pakito – šiandien leidybinė praktika numato visada nurodyti vertėjo vardą, kartais jį randame net ant knygos viršelio, šalia autoriaus vardo. Iš teisinės pusės, autorinės teisės šiandien gina taip pat ir vertėjus (nors, deja, pažeidimų vis dar pasitaiko…). Taigi, teigiamų pokyčių esama ir nemažai.

Kita vertus, man svetimi tie teoriniai modeliai, kurie išverstą tekstą įvardija kaip nuo originalo iš esmės nepriklausomą kūrinį, o vertėją – kaip bendraautorių, tik kitoje kalboje. Mano nuomone, prioritetiniu išlieka originalaus kūrinio sumanymas ir tekstinis audinys. Vertėjas puikiai dirba tada, kai vietoj „išsišokimų“ lieka nematomas, įsiklausęs į teksto kalbą.

Didžiausią profesinį džiaugsmą teigia ne kuris konkretus žanras, o rezultatas bei grįžtamasis ryšys iš skaitytojų. Sulaukti padėkos už knygos vertimą, kuris be mano tarpininkavimo nebūtų pasiekęs skaitytojų, – štai kur tikras džiaugsmas.

Čia apie techninį momentą. Tuo tarpu kalbant apie ekonominius aspektus, mūsų profesionalumas tikrai yra nuvertinamas ta prasme, kad pažvelgę iš konkrečiam vertimui paskirto laiko, pastangų ir būtinų kompetencijų pusės, matome leidyklas siūlant objektyviai per žemus honorarus.

Adriano, tu verti knygas ir suaugusiems (Undinė Radzevičiūtė, Daina Opolskaitė, Romualdas Granauskas, Saulius Tomas Kondrotas, Giedra Radvilavičiūtė), ir vaikams (Jurga Vilė, Kęstutis Kasparavičius, Kotryna Zylė). Kurie tekstai ar žanrai tave patį labiau džiugina? Ir su kokiais sunkumais yra tekę susidurti?

Didžiausią profesinį džiaugsmą teigia ne kuris konkretus žanras, o rezultatas bei grįžtamasis ryšys iš skaitytojų. Sulaukti padėkos už knygos vertimą, kuris be mano tarpininkavimo nebūtų pasiekęs skaitytojų, – štai kur tikras džiaugsmas. Šia prasme mano šviežiausi iliustruotų knygų vaikams vertimai – ypatingas laimės šaltinis, nes žinau, jog šios knygos pasiekia mažuosius, smalsiausius skaitytojus.

Sunku pasakyti, kurią knygą versdamas sutikau daugiausia iššūkių. Kiekviena knyga – tai vis kitoks išbandymas. Neabejotinai Kristijono Donelaičio poema „Metai“, pareikalavusi iš matęs net kelerių triūso metų, buvo nelengvas procesas, nors kartais ir vos kelių puslapių tekstas gali tapti rimtu kliūčių ruožu. O ką kalbėti apie literatūrą vaikas: jos vertimas reikalauja ypatingo kalbos jausmo, ta prasme, kad privalai nuolat permąstyti kaip mes formuojame sakinius. Privalai skaityti ir analizuoti tekstą suaugusiojo akimis, bet tuo pačiu mąstyti ir rašyti kaip vaikas.

• 

Ar kaip skaitytojas esi reiklus? Atidžiai seki lietuvių ir italų literatūros naujoves?

Taip, laikau save išrankiu skaitytoju. Skaitymas ne darbo tikslais man yra didelė laisvės erdvė. Literatūra beribė, ji gali nuvesti tave bet kur; vienintelis apribojimas – kiek savo laiko tu gali skirti skaitymui. Todėl man skaitymo laikas turi būti kokybiškas: negaliu sau leisti jo švaistyti vidutiniškiems tekstams. Kai imu mąstyti apie visus tuos klasikos šedevrus, kurių nespėsiu perskaityti per gyvenimą! Štai kodėl esu reiklus.

Neabejotinai Kristijono Donelaičio poema „Metai“, pareikalavusi iš matęs net kelerių triūso metų, buvo nelengvas procesas, nors kartais ir vos kelių puslapių tekstas gali tapti rimtu kliūčių ruožu.

Šiaip kitų ribojimų neturiu: skaitau įvairių tautybių autorius, daugiausia turbūt europiečius ir Šiaurės Amerikos kūrėjus, įvairiausius žanrus. Bet ypatingai literatūros naujovių Italijoje ar Lietuvoje neseku. Pavyzdžiui, tik dabar teperskaičiau Paolo Cognetti Aštuoni kalnai, knyga publikuota dar 2016 m., o man ji – naujiena. Svarbiausia man ne naujienos, o atsirinkti tai, ką iš tiesų verta skaityti.

2019-aisiais išvertei italų leidyklai „Topipittori“ gausiai apdovanotą Jurgos Vilės ir Linos Itagaki grafinį romaną vaikams „Sibiro haiku“, pasakojantį apie vieną skaudžiausių, bet Vakaruose mažai žinomų XX a. tragedijų – baltų tautų deportaciją į lagerius Sibire. Ką tau paliko šios knygos vertimas? Manai, ji leidžia italų skaitytojams geriau pažinti mūsų istoriją?

Neabejotinai. Pats grafinio romano žanras yra labai dėkingas ir turi milžinišką potencialą, nes leidžia dorotis su tokiu sunkiu, skaudžiu turiniu pasitelkiant lengvumą. Be to, teksto ir iliustracijos dermė padaro knygą itin įtraukią ir ne tik jaunesniems skaitytojams, leidžia subtiliau, jautriau įvesti į išties tamsius istorijos puslapius, o knygai „Sibiro haiku“ tai puikiai pavyksta. Jaučiuosi laimingas turėjęs galimybę versti tokią knygą, praturtintas, ir labai rekomenduoju ją atrasti visiems.

• 

• 

Ar turi kokią su vertimais ar moksliniu darbu susijusią svajonę, kurią laikai paslėpęs stalčiuje? O gal šiuo metu jau dirbti prie Tau ypatingai reikšmingo projekto?

Kalbant apie tamsiuosius istorijos puslapius, šiuo metu baigiu taisyti Alvydo Šlepiko istorinio romano Mano vardas – Marytė vertimą, knyga pasirodys dar šiemet leidyklos „La Nave di Teseo“ kataloge. Nuostabi knyga, intensyvi savo ritmu, kinematografiška scenų konstravimu, bet ir negailestinga, aštri. Romanas pasakoja „vilko vaikų“ istoriją: apie po karo našlaičiais likusius vokiečių vaikus, ieškojusius prieglobsčio Lietuvoje. Žinau, kad Lietuvoje knygos pasirodymą lydėjo polemikos, tačiau ji vertinga tuo, kad kviečia mus išsaugoti žmogiškumą kitų atžvilgiu, nesvarbu ar tie „kiti“ – lietuviai, vokiečiai ar rusai. Todėl labai džiaugiuosi, kad Italijoje šį romaną publikuos viena svarbiausių šalies leidyklų.

Ačiū už pokalbį!

Straipsnis parengtas pagal Lietuvių fondo finansuojamą projektą „Italijos lietuvių bendruomenės veiklos efektyvinimas, informacijos sklaida, internetinė leidyba“