Filmas „Vesper”: Lietuvos gamtos įkvėpta mokslinės fantastikos pasaka pristatyta Italijoje
Lapkričio 5 d. Triesto (it. Trieste) fantastikos kino festivalyje (Trieste Science Fiction Festival) pirmą kartą Italijos publikai pristatytas lietuvių ir prancūzų bendrakūrėjų Kristinos Buožytės ir Bruno Samper mokslinės fantastikos filmas „Vesper“. Tarptautinė Lietuvoje filmuotos juostos premjera įvyko viename reikšmingiausių Europos kino festivalių „Karlovy Vary“, po kurio, rugsėjo mėnesį, filmas pasiekė ir Lietuvos kino teatrų ekranus. Stulbinančią kelionę po tarptautinius festivalius tęsiantį brangiausią lietuvių filmą netrukus bus galima išvysti ir Italijos kino salėse. Jo kūrėjai sako, kad filmo žanrą – pasaką – padiktavo įspūdingi Lietuvos miškai, o jame neatsitiktinai galima aptikti daug lietuviško geno. Filmo režisierę K. Buožytę kalbina Italijoje gyvenanti kino kūrėja Margarita Bareikytė.
Margarita Bareikytė
ITLIETUVIAI.IT
Kai gavau pasiūlymą pakalbinti filmo režisierę K. Buožytę, labai apsidžiaugiau. Visų pirma, nuo Kristinos kuruojamų kino režisierių kursų prasidėjo mano kelias į kiną. Visų antra, „Vesper“ – bemaž brangiausias ir ambicingiausias Lietuvos kino istorijoje kurtas filmas (biudžetas 5 mln. eurų), vystytas ir kurtas bene šešerius metus, subūręs tarptautinę komandą iš Lietuvos, Belgijos ir Prancūzijos, prisikvietęs tokius garsius britų ir amerikiečių aktorius kaip Raffiella Chapman (Vesper), Richardas Brake’as (Vesper tėvas), Eddie Marsanas (Vesper dėdė), Rosy McEwan (Camellia) ir kiti. Buvo smalsu sužinoti, kaip pavyko įgyvendinti tokį didelį užmojį, nepasiduoti pandemijos ir kitų iššūkių akivaizdoje, kurių, per šešerius filmo kūrimo metus buvo nemažai, ir suburti tokią profesionalų komandą.
Bet, visų pirma, apie ką gi šis filmas? Filmo veiksmas vyksta ateityje, postapokaliptiniame pasaulyje, kai išsipildė visos įmanomos ekologinių katastrofų pranašystės, o žmonijai tenka kovoti dėl išlikimo naujame griuvusiame pasaulyje. Pagrindinei filmo herojei – 13-metei Vesper – lemta pakeisti pasaulį.
„Nusprendėme, kad mūsų istorija vyks Lietuvos miškuose. Miškai padiktavo žanrą, kad tai bus pasaka,“ – K. Buožytė.
Mergina kartu su sergančiu tėvu po ekosistemos žlugimo bando išgyventi keistame ir pavojingame pasaulyje. Situaciją tik apsunkina Vesper dėdė Jonas, kuris vadovaujasi jai nepriimtinomis vertybėmis. Vieną dieną Vesper sutinka paslaptingąją Camellią. Mainais už pagalbą ieškant dingusio tėvo Vesper moters prašo padėti patekti į Citadelę – centrą, kur išrinktieji, pasitelkdami naujausias biotechnologijas, gali gyventi saugiai ir patogiai.
Prieš juostos „Vesper” premjerą Italijoje naujienų portalui ITLIETUVIAI.IT juostos režisierė K. Buožytė pasakoja apie Lietuvos gamtos įkvėpto filmo, fantastinės pasakos, kūrimo užkulisius ir sėkmingą kelionę į pasaulio kino ekranus
Kristina, nuo ko prasidėjo filmas? Kaip kilo filmo idėja ir kas buvo tas trigeris, pažadinęs tavyje norą papasakoti šią istoriją?
Po „Auroros“ (2012 m. filmas, scenaristai – K. Buožytė ir B. Samper) kartu su Bruno daug bandėme startuoti su kitais projektais užsienyje, juos vystyti, pristatyti, bet nieko nesigavo. Galiausiai, abu pavargome ir nusprendėme, kad reikia imti iniciatyvą į savo rankas, padaryti filmą savo jėgomis ir Lietuvoje.
Bruno daug kartų lankėsi Lietuvoje ir jį labai įkvėpė Lietuvos gamta – Lietuvos miškai, ežerai. Aš esu taip pat didelė gamtos mylėtoja. Nusprendėme, kad mūsų istorija vyks Lietuvos miškuose. Miškai padiktavo žanrą, kad tai bus pasaka. „Aurora“ buvo daugiau mokslinė fantastika, kurią reikėjo pagrįsti, o su nauju filmu norėjosi daugiau pasakos. O paskui atsirado vaizdai, istorijos struktūra.
„Galiausiai, kurdami šį filmą atsispyrėme nuo šių dienų aktualijų. Kai įsigilini į šią temą ir ateities prognozes, pasidaro pačiai labai asmeniškai baisu. Civilizacija, kokią mes pažįstame, neaišku, kiek laiko išliks, pokyčiai stipriai beldžiasi,“ – K. Buožytė.
Pirminis vaizdas – berniukas, vaikštantis su dronu miškuose, bandantis išgyventi. Vėliau viskas keitėsi – berniukas tapo mergaite. Beje, iš anksčiau su Brunu domėjomės tokiomis temomis kaip genų inžinerija, sintetinė biologija, vystėme projektus šiomis trajektorijomis ir natūraliai visai tai perėjo į mūsų naująjį projektą – į ateities pasaulį. Visi šie impulsai – gamta, ateitis, personažas, bandantis išgyventi, – paskui susidėliojo į istoriją. Bevystant istoriją atsirado ir naujų idėjų. Iš tikrųjų visos temos jau slypi tavo viduje, kas tau aktualu tuo metu, apie tai ir kalbi.
Visi mūsų (kūrėjų) filmai yra kažkiek ir apie mus pačius, pasakojame šiek tiek ir savo istoriją. Kokia gi buvo tavo istorija ir ką tu asmeniškai norėjai papasakoti?
Iš tiesų, galvojame, kad mes, patys to nesuprasdami, labai asmeniškai į tą istoriją pažiūrėjome. Vesper svajoja pabėgti į citadelę, jai atrodo, kad ten jai pavyks pritaikyti savo gabumus, atsivers nauji pasauliai, naujos galimybės. Mes su Brunu irgi svajojome sukurti gerą filmą, išvažiuoti į Ameriką, galvojome, kad kažkur gali būti geriau. Bet paskui tai neįvyko.
Taip pat norėjosi kalbėti apie bendrystę. Filme tai yra išgyvenimo klausimas, konfliktas tarp dviejų filosofijos pusių. Viena filosofijos pusė – išlieka stipriausias, nieko negalima pakeisti, tik jėgos ir kovos pagalba gali savo įspaudą įdėti. O Vesper – priešingybė: išlieka tas, kas sugeba prisitaikyti, bet per kooperaciją, bendradarbiavimą, bendrystę.
Kūrėme filmą dviese. Todėl mums bendrystės tema buvo labai pažįstama. Galiausiai, kurdami šį filmą atsispyrėme nuo šių dienų aktualijų. Kai įsigilini į šią temą ir ateities prognozes, pasidaro pačiai labai asmeniškai baisu. Civilizacija, kokią mes pažįstame, neaišku, kiek laiko išliks, pokyčiai stipriai beldžiasi. Tada pradedi klausti savęs, kas yra žmogus ir žmogiškumas.
Nenorėjome iš Vesper daryti herojės. Ji yra paprastas žmogus, kuris, pirmiausiai, bando gauti naudą sau. Bet tai nėra svarbiausias dalykas, nes jos varomoji galia – širdis, atjauta, bendrystė.
Pati žinau, kad filmo kūrimas yra ilgas ir sudėtingas procesas, reikalaujantis daug kantrybės ir kelerių tavo gyvenimo metų. „Vesper“ buvo vystomas ir kuriamas net šešerius metus. Kaip neprarasti motyvacijos per šiuos metus, kaip toliau judėti susidūrus su keblumais?
Nebuvo taip, kad šešeri metai be sustojimo. Įvykdai etapą, sustoji, palauki, keliauji į kitą etapą. Iš pradžių parašėme paraišką scenarijaus kūrimui; kai gavome finansavimą iš LKC (Lietuvos Kino Centro), paruošėme treatment (ang. k. siužeto aprašymas), vėliau parašėme kelis scenarijaus variantus. Vėliau buvo ilgos prodiuserių paieškos; ne veltui sakoma, kad yra du poliai – prodiuseris ir režisierius. Yra išties svarbu rasti tinkamą prodiuserį – draugą – partnerį, nes nuo to priklausys, ar filmo kūrimas bus patogus, arba labai liūdnas, arba išvis neįvyks.
Vėliau gavome finansavimą vystymui, kuris padėjo sukurti concept art (ang.k. vizualinis pristatymas), kas buvo labai svarbu, nes kai kalbi apie tokį filmą, yra sudėtinga jį pristatyti žodžiais, kiekvienas gali įsivaizduoti skirtingai. Vėliau prasidėjo labai smagi ir tvirta bendradarbiavimo pradžia su filmo prodiuserėmis Asta Liukaityte ir Daiva Varnaite-Jovaišiene.
Daug metų ieškojome prancūzų koprodiuserio, nes Bruno yra iš Prancūzijos ir tai atrodė natūralu. Bet prancūzai labai bijojo žanrinio kino, todėl tai nebuvo lengva. Mums pasisekė sutikti Alexis Perrin, kuris jau turėjo daug patirties su specialiaisiais efektais. Kai prisijungė prodiuseriai, viskas įgavo pagreitį.
Lietuva patikėjo projektu, davė didžiausią finansavimą. Nors atrodo, kad pavyko gauti gan didelį finansavimą, tačiau tokiam projektui tai tikrai nėra didelė suma. Labai smagu, kad pavyko surinkti profesionalų – perfekcionistų komandą, kurie norėjo padaryti projektą kuo geriausiai. Visi atėjo tarsi pasiruošę į kariuomenę, su savo asmeniniais iššūkiais. Šiame projekte reikėjo galvoti „out of the box“ (ang. k. netradicinis mąstymas), nes kaštai tikrai nebuvo dideli. Koncepto kūrėjas Vilius Petrauskas padėjo sukurti filmo vizualą.
„Iš tikrųjų jame yra daug lietuviško DNR: filme rasite kankles, lietuviškų kabančių sodų, trobų. Dan Levy, kurdamas vieną garso takelį, buvo inspiruotas lietuviškų sutartinių. Iš tikrųjų, man tai buvo svarbu ir jeigu būčiau galėjus, įdėčiau daugiau,“ – K. Buožytė.
Kalbant apie iššūkius, kovidas tikrai nepagelbėjo: kostiumų ieškoti teko važiuoti net į Ispaniją, nes ten dar ne viskas buvo uždaryta; mūsų pirmosios repeticijos vyko zoom platformoje ir tai nėra labai patogu, kai su akoriumi pirmą kartą susipažįsti virtualiai; mūsų pagrindinė herojė augo ir keitėsi, negalėjome ilgam atidėti filmavimų.
Iš kitos pusės, buvo ir pliusų. Kadangi viskas buvo uždaryta, kino aikštelė buvo vienintelė vieta socializacijai. Komanda čia išsikraudavo, jautėsi susitelkimas ties projektu. Kovidas, manau, įšėjo į naudą mūsų projektui.
Atrodo, šešeri metai yra daug, bet iš tikrųjų nepastebėjau, kaip prabėgo paskutiniai dveji, nes buvo labai daug darbo.
Ką reiškia duetu dirbti su kitu režisieriumi?
Kadangi vienas kitą pažįstame jau daug metų, esame susigludinę. Mes vienas kitam metam iššūkius. Per kito akis savo mintis pamatai kitaip. Jau pasiekėme tokį lygį, kad mūsų asmeninis ego nebėra toks svarbus: nesvarbu, kieno buvo idėja, kas ką padarė ar kas yra svarbesnis. Nėra jokių rungtynių, žiūrime, kas projektui yra geriausia. Aišku, viename etape lyderiauja vienas, kitame – kitas. Esame pasiskirstę, ką geriausio gali įnešti kiekvienas. Aš tikriausiai nepadaryčiau tokio filmo viena.
O kaip darbas vyksta kino aikštelėje, kai yra du režisieriai?
Kadangi yra specialieji efektai, negali ieškoti sprendimų aikštelėje, turi būti pasiruošęs iš anksto. Buvome paruošę kadruotes ir išsidiskutavę iš anksto. O aikštelėje buvo susitarimas su aktoriais ir komanda kalbėti vienu balsu, kad nebūtų taip, kad vienas vieną pasako, o kitas kitą. Mes pasiskirstėme, kas su kuo kalbės ir kas bus kieno balsas. Komanda žinojo, su kuo kalbėti vienu, o su kuo kalbėti kitu klausimu.
Yra atsiliepimų, kad šis filmas, nors ir skamba anglų kalba, bet yra labai lietuviškas. Kaip tai galėtum pakomentuoti?
Girdėjau komentarų, kad lietuviškas, nes lėtas (juokiamės). Iš tikrųjų jame yra daug lietuviško DNR: filme rasite kankles, lietuviškų kabančių sodų, trobų. Dan Levy, kurdamas vieną garso takelį, buvo inspiruotas lietuviškų sutartinių. Iš tikrųjų, man tai buvo svarbu ir jeigu būčiau galėjus, įdėčiau daugiau. Gal kas nors žiūrėdamas paklausk, kas tai per instrumentas ir iš kur jis. Smagu paslėpti žinutes.
Kiek žinau, tai tavo pirmoji patirtis dirbant su užsienio aktoriais?
Su profesionaliais aktoriais taip. Labai smagu dirbti su britais. Jie labai profesionalūs, labai rimtai žiūri į darbą, ateina į repeticijas ar aikštelę labai pasiruošę, yra atsidavę darbui 120 procentų. Jie turi visus aktorinius įrankius – kaip vaidmenį iššanalizuoti, kaip rasti vaidmens prasmę.
Matosi, kad tokie aktoriai, kaip Eddie Marsanas turėjo didelę patirtį, jis kur tik galėjo, įnešdavo savo indėlį ir vaidmenį pastiprindavo. Kas buvo malonu, kad aktoriai buvo labai dosnūs: tiek vienas kitam, tiek kūrybine prasme. Jeigu jie matė, kad kažkas kažkam nesiseka, nenusisukdavo, o padėdavo, ieškodavo sprendimų kartu. Visi siekė ne tik geriausio rezultato sau, bet ir partneriams.
Tai ne pirmas tavo fantastinis filmas. Kuo tave taip žavi fantastika?
Kai galvojome apie projektą, tikrai negalvojome apie žanrą. Socialinės dramos mums su Bruno nelabai sekasi, nes mes iš skirtingų šalių, o kartu ir iš skirtingų socialinių pasaulių. Labai norėjosi sukurti filmą anglų kalba, nes bendradarbiaujame angliškai. O tada kyla klausimas – kur turėtų vykti veiksmas? Mitiniam pasauliui nebūtina prisirišti prie jokios šalies.
Ar galėtum ką nors papasakoti apie ateities projektus? Gal už kelių metų galėsime išvysti dar vieną kartu su Bruno kurtą filmą?
Su Bruno „prikėlinėjame“ prieš „Vesper“ vystytus projektus. Vien tik ties vienu projektu dirbti yra rizikinga, saugiau turėti kelis. O anksčiau vystyti projektai irgi buvo susiję su moksline fantastika, mus labai domina sintetinės biologijos tema. Tik šį kartą veiksmas turėtų vykti mūsų laikais.
Filmą „Vesper“ greitu metu jau galima bus išvysti ir Italijos kino teatruose.
Daugiau apie filmo pristatymą Triesto fantastikos festivalyje:
„Lietuvių autorių menas ir literatūra Italijoje: kultūrinių įvykių atminties įprasminimas ir sklaida internetinėje leidyboje“ projektą finansuoja:
