Italų rašytojas Fabrizio Ulivieri su žmona Živile Ulivieri susipažino Florencijoje, Italijoje. Trejus metus per atstumą bendravusi pora priėjo liepto galą: daugiau taip negalime, turime gyventi kartu. Tuo metu abiems teko priimti nelengvą sprendimą: kur gyventi? Živilei visada patiko Italija, jos kalba ir kultūra, tačiau turint dvi mažametės dukras priimdama sprendimą turėjo atsižvelgti ir į jų interesus. Tuo tarpu Fabrizio sunku buvo palikti jo artimuosius ir ilgametį darbą. Visgi rašytojas pasikliovė jausmais ir nusprendė: kraustausi į Vilnių. Poros istorija įkvėpė Fabrizio parašyti dvi knygas: veiksmas vyksta Vilniuje, o romanuose yra ir autobiografinių elementų.

Ana Vengrovskaja
ITLIETUVIAI.IT

Pasirinko širdies kelią

Poros istorija prasidėjo dar 2014 m. pabaigoje, kai Italų Kultūros institute studijavusi Živilė kelioms savaitėms nuvyko studijuoti italų kalbos į Florenciją, būtent į tą mokymo įstaigą, kurioje dirbo Fabrizio. Lietuvė galėjo pasirinkti tarp įvairių mokyklų, tačiau intuityviai ją patraukė būtent ši įstaiga: „Pasižiūrėjau – labai graži mokykla, geltonos ir mėlynos spalvos, labai moderni. Važiuosiu čia! Tai buvo intuicija… Fabrizio mane pakvietė kavos, radome daug bendrų dalykų.“

Po to ilgus trejus metus jie vienas kitą lankė jų gyvenamose šalyse. „Atėjo laikas, kai toliau taip nebegalėjome“ – sako Živilė. Moteris iki šiol pamena akimirkas, kai važiuodavo į oro uostą, žinodama, kad palieka mylimą žmogų keliems mėnesiams: „Niekam to nelinkiu“, – atsidūsta Živilė.

„Aš turiu tokią viziją: už mūsų nugarų visada yra ranka, kuri tave stumia tam tikra kryptimi. Jei stengsiesi ją pajusti – sugebėsi eiti teisinga kryptimi. Tai nėra lengva. Reikia išvystyti puikų gebėjimą įsiklausyti į savo vidų,“ – rašytojas Fabrizio Ulivieri.

Ilgiems išsiskyrimams tampant vis sunkesniems pora turėjo nuspręsti, kur pradėti bendrą gyvenimą kartu. Pastebima, kad mišrios lietuvių poros dažniausiai pasirenka gyventi Italijoje, tačiau Živilė ir Fabrizio pasirinko atvirkštinį variantą.

„Šio klausimo sulaukiu nuolatos, nes visi žino, kad man visada patiko Italija, mokiausi italų kalbos, Italija atrodė mano gyvenimas net prieš susipažįstant su Fabrizio, “ – sako ji ir pripažįsta, kad būtų su malonumu persikėlusi į Italiją, tačiau ją Vilniuje laikė ne tik prestižiniu laikomas darbas valstybės tarnyboje, bet ir susikurta rutina su dukromis.

Kadangi vienam žmogui keisti gyvenimą paprasčiau nei keliems, pora nusprendė, kad į Vilnių atsikraustys Fabrizio.

„Norėjau palikti Italiją dėl įvairių priežasčių. Italija tapo šalimi, kurioje man buvo labai sunku save atpažinti,“ – priduria pašnekovas. Pasak rašytojo, žiūrint iš dabarties perspektyvos, jų priimtas sprendimas buvo teisingas. „Aš turiu tokią viziją: už mūsų nugarų visada yra ranka, kuri tave stumia tam tikra kryptimi. Jei stengsiesi ją pajusti – sugebėsi eiti teisinga kryptimi. Tai nėra lengva. Reikia išvystyti puikų gebėjimą įsiklausyti į savo vidų,“ – mąsto Fabrizio.

„Aš pasakyčiau, kad ėjome širdies keliu. Viduje jaučiau, kad turiu daryti būtent taip, net jei tai atrodo visai nelogiška. Palikau darbą valstybės tarnyboje, trejus metus laukiau italo vyro ir išgyvenau sunkų laikotarpį, tačiau širdyje jaučiau, kad tai tikras dalykas, tikra meilė ir verta laukti, nes gyvenime tikroji laimė: sutikti savo žmogų,“ – verslininkė Živilė Ulivieri.

Živilė teigia, kad tuo metu, kai susipažino su Fabrizio, jos gyvenime jau vyko dideli pasikeitimai: iššūkiai asmeniniame gyvenime, naujas darbas, ir, galiausiai, nauji santykiai per atstumą. Ji nusprendė klausyti savo širdies, nors daugeliui aplinkinių jų santykiai su Fabrizio atrodė tik žaidimas.

„Aš pasakyčiau, kad ėjome širdies keliu. Viduje jaučiau, kad turiu daryti būtent taip, net jei tai atrodo visai nelogiška. Palikau darbą valstybės tarnyboje, trejus metus laukiau italo vyro ir išgyvenau sunkų laikotarpį, tačiau širdyje jaučiau, kad tai tikras dalykas, tikra meilė ir verta laukti, nes gyvenime tikroji laimė: sutikti savo žmogų,“ – prisimena Živilė.

Meilė, šaltibarščiai ir raudonieji pomidorai

Dar gyvendamas Florencijoje Fabrizio parašė knygą, kurios pavadinime atsispindi tiek Lietuva, tiek Italija: „Amore, šaltibarščiai e pomodori rossi“ (liet. „Meilė, šaltibarščiai ir raudonieji pomidorai“). Pagrindinė knygos veikėja Austėja gyvena ką tik nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje ir labai myli Italiją. Tai istorija apie meilę ir apie meilės prigimtį: žmogus myli taip, kaip jo tautos istorija ir tradicijos moko jį mylėti, tačiau tuo pat metu meilė yra nepriklausoma nuo istorijos. Romane svaiginančiu tempu analizuojami, išskaidomi bei vėl sujungiami pagrindinių veikėjų jausmai. 

„Manau, kad niekas niekada nebuvo parašęs knygos be savo biografijos detalių. Net didžiųjų filosofų darbai dažnai buvo įkvėpti jų gyvenimo. Visgi realybė yra pranašesnė nei fantazija. Realybė duoda daug užuominų, ji yra stiprus variklis rašymui, padeda rasti naujų idėjų,“ – rašytojas Fabrizio Ulivieri.

Po poros metų pasaulį išvydo dar viena rašytojo knyga, iš dalies jau parašyta Vilniuje „Isole di felicità“ (liet. „Meilės salos)“. Šios knygos veiksmas taip pat vyksta post-sovietinėje Lietuvoje, kurioje dalis žmonių noriai juda į priekį, o dalis norėtų grįžti atgal. Šioje sunkioje  aplinkoje du herojai: pilna svajonių, bet prispausta daugybės pareigų lietuvė ir norintis pradėti gyvenimą iš naujo italas ieško savo laimės salų. 

Iš pirmo žvilgsnio šiose knygose galima rasti elementų iš poros asmeninės istorijos. „Manau, kad niekas niekada nebuvo parašęs knygos be savo biografijos detalių. Net didžiųjų filosofų darbai dažnai buvo įkvėpti jų gyvenimo, – sako Fabrizio, –  visgi realybė yra pranašesnė nei fantazija. Realybė duoda daug užuominų, ji yra stiprus variklis rašymui, padeda rasti naujų idėjų. Pavyzdžiui, Lietuva turi poetę Salomėją Nėrį, jos kūryba taip pat labai biografinė, ji pradėdavo nuo savo gyvenimo įvykių ir gavosi labai graži poezija.“

​Kalbėdamas apie knygą „Meilė, šaltibarščiai ir raudonieji pomidorai“ Fabrizio pripažįsta, kad istorijoje yra dalykų, kurie gimė iš jų patirties su Živile, tačiau pažymi, kad „Austėja nėra Živilė, o knygoje viskas yra labiau dramatiška.“

Živilė pasakoja, kad romane yra vienas tikras elementas iš jos gyvenimo, kuris atsiskleidžia pačiame pavadinime. „Tai, kas visiškai atitinka tiesą yra tai, kad esu didelė šaltibarščių ir raudonųjų pomidorų mylėtoja,“ – šypsosi pašnekovė. Fabrizio taip nustebino Živilės meilė pomidorams, kuriuos ji gali valgyti net rytais, kad tai atsispindi ir knygoje. „Bandau išsiaiškinti, kodėl Austėja taip mėgsta pomidorus. Tai turbūt ir yra labiausiai autobiografinis aspektas visoje knygoje,“ – juokiasi rašytojas.

„Knygą vadinu meilės biografija iš vidaus, nes istorija buvo paimta būtent iš meilės istorijos, kurią gyvenome kartu ir perteikta, lyg būtų dienoraščio kronika“. Vis dėlto autorius priduria, kad du pagrindiniai personažai labai skiriasi nuo žmonių, kurie įkvėpė jų sukūrimą. 

Naujas verslas ir iššūkiai dirbant su italais

Šiuo metu pora turi bendrą verslą: iš Italijos į Baltijos šalis tiekia alyvuogių aliejų, kitus tradicinius itališkus maisto produktus. 2019 m. jie pradėjo kurti savo verslą beveik nuo nulio, kompanijoje „Toskanos dovanos“ dirbant tik jiems. Vos po pusmečio darbo naujai bendrovei teko išgyventi rimtą iššūkį – prasidėjo Covid 19 pandemija, tad restoranai ir viešbučiai, kuriems jie tiekė produktus, užsidarė. Pora nenuleido rankų, ir pradėjo dirbti su stambiais prekybos tinklais. 

Živilė ir Fabrizio neslepia, kad nors toks verslas jungia jų abiejų pasaulius, nes dirbama tiek Lietuvoje, tiek Italijoje, vis dėlto jie susiduria su nemažais iššūkiais.

Fabrizio prieš atvykstant į Lietuvą ne tik rašė knygas, bet ir ilgus metus dirbo marketingo srityje Florencijos kalbų mokykloje. Jis pripažįsta, kad, pradėjus dabartinį verslą, teko artimiau susipažinti su tautiečių darbo metodika, kuri ne visada džiugina: „Iki šiol niekada nedirbau su italais, visada dirbau su amerikiečiais. Be abejo, ir ten būna problemų, tačiau, kai amerikietis mato verslą – veikia. Italijoje visi nori parduoti, bet kai tam ateina momentas – atsiranda problemų.“

Pašnekovas pasakoja, kad vienas sandoris tarp prekybos tinklo Lietuvoje ir didelio italų sūrio gamintojo nebuvo sudarytas, nes lietuviai sutartis norėjo pasirašyti rugpjūtį, o italai šį mėnesį atostogauja ir svarbių sprendimų nepriima. Jis pateikia ir daugiau pavyzdžių: dažnai atsakymų iš potencialių tiekėjų tenka laukti savaitėmis, o juos paskubinus jie įsižeidžia ir prašo jų neskubinti. Šokiruoja ir tai, kad daugelis įmonių dirba senuoju metodu, trūksta modernaus mąstymo ir veikimo.

„Daug Italijos įmonių nėra pajėgios eksportuoti, bet tai daro. Nežinau, kaip jie tai daro, nes neturi nei tinkamos struktūros, nei mentaliteto,“ – apibendrina pašnekovas.

„Man patinka, kad lietuviai yra labai tiesmuki, čia ir aš išmokau būti tiesmukas, nes Italijoje toks būti negali, turi visada apeiti aplink,“ – sako rašytojas Fabrizio Ulivieri.

Živilė antrina, kad, žiūrint į kai kuriuos italų gamintojus atrodo, kad jiems nereikia įdėti daug pastangų, kad produktas būtų parduotas, šiuo požiūriu ji mato didelį skirtumą su Lietuva: „Lietuvoje yra labai maža rinka, reikia daug labiau stengtis, investuoti į marketingą, reklamines kampanijas, kad save iškeltų, parodytų savo išskirtinumą, o Italijoje dėl didelės rinkos tai ne visada būtina.“

Verslininkė pastebi itališkos produkcijos išskirtinumą: „Itališki produktai labai kokybiški, ypatingų skonių, geros sudėties ir tie itališki skoniai džiugina mūsų klientus. Tai ir yra didžiausias variklis tęsti savo veiklą, supažindinti tautiečius su tuo, kas geriausia Italijoje.“ Živilė šypsodamasi užsimena, kad italams pasisekė gimti gražioje, didelėje šalyje: „Labai myliu šią šalį ir vertinu galimybę ją pažinti daug giliau ir iš visų pusių.“

Vertina lietuvių tiesmukumą

Kalbėdamas apie darbą su lietuviais Fabrizio vertina žmonių nuoširdumą, šilumą, mažesnę biurokratiją, o sunkumu vadina lietuvių kompanijų uždarumą. „Norėjome bendradarbiauti su kai kuriomis įmonėmis, bet tai pasirodė beveik neįmanoma, nes kiekvienas gyvena savo mažame pasaulyje ir nepasitiki kitais. Iš kitos pusės daryti verslą Lietuvoje yra lengviau – mažiau taisyklių, įstatymų, biurokratijos“ – verslo ypatumus vardija pašnekovas.

„Man patinka, kad lietuviai yra labai tiesmuki, čia ir aš išmokau būti tiesmukas, nes Italijoje toks būti negali, turi visada apeiti aplink,“ – sako rašytojas ir priduria, kad gyvenimas Lietuvoje yra ramesnis, šalis turi savo vieningą identitetą, o Italija yra labiau susiskirsčiusi, žmonės yra didesni individualistai.

Ko italui rašytojui trūksta Lietuvoje? Fabrizio sako pasiilgstantis brangių žmonių, gimtosios šalies grožio. Kadangi su pora kalbėjomės lapkričio pabaigoje, Fabrizio ilgai negalvodamas pabrėžė: „Man trūksta dangaus, šviesos, nebūtinai saulės, nes Italijoje man buvo per karšta, o būtent šviesos.“ Itališko maisto jis sako lengvai randantis ir Lietuvoje, vis dėlto pažymi, kad vieno konditerinio gaminio labai pasiilgsta: „Spurgų su kremo įdaru (it. bomboloni con la crema)“ – juokiasi pašnekovas.

„Lietuvių autorių menas ir literatūra Italijoje: kultūrinių įvykių atminties įprasminimas ir sklaida internetinėje leidyboje“ projektą finansuoja: