Knyga apie laimės paieškas Italijos lietuvei atnešė literatūros premiją
Žurnalistės, rašytojos, Sardinijos lietuvių bendruomenės pirmininkės Daivos Lapėnaitės italų kalba parašytas romanas „Senza la Ferrari rossa“ („Be raudonojo Ferrari“), išleistas dar 2017-aisiais, pelnė ne tik skaitytojų simpatijas, bet ir apdovanojimą literatūros konkurse „Percorsi letterari dal Golfo dei poeti Shelley e Byron“ (liet. „Literatūrinės klajonės iš poetų Shelley ir Byron įlankos“). Autorės knyga buvo vertinama romanų, apsakymų, apysakų bei pasakų rinkinių kategorijoje ir pelnė trečiąją vietą. Pirmoji Italijoje literatūrinį apdovanojimą pelniusi lietuvė tikisi, kad italų komisijos įvertintą knygą pavyks išliesti ir lietuviškai.
Karolina Motiejūnaitė
ITLIETUVIAI.IT
D. Lapėnaitė pasakoja, kad paraišką dalyvauti konkurse užpildė dėl kelių priežasčių ir neatsitiktinai pasirinko būtent ši konkursą. Vien jo pavadinimas „Percorsi letterari dal Golfo dei poeti Shelley e Byron“ (liet. „Literatūrinės klajonės iš poetų Shelley ir Byron įlankos“) mini du didžiuosius autorius, kurie yra artimi autorės širdžiai. Be to, konkursas rengiamas išskirtinėje Italijos vietoje, nuostabiame Ligūrijos pajūrio miestelyje, kuris įkvėpė ne vieną garsų rašytoją.
Vėliau gavusi elektroniniu paštu laišką, kad pateko tarp konkurso finalistų D. Lapėnaitė jo iš pradžių nė nepastebėjo. Apie gautą premiją sužinojo tik po to, kai iš to paties adresato sulaukė žinutės kviečiančios atsiimti apdovanojimo, mat abu konkurso organizatorių laiškai buvo pakliuvę į nepageidaujamo pašto aplanką.
„Kai jau susivokiau, kad tai, ką pradėjau rašyti, noriu paversti knyga, neslėpsiu, sustojau pagalvoti: kodėl ne lietuviškai? Kodėl itališkai? O kodėl gi ne? Bus sunkiau? Bus iššūkis? Puiku!“ – D. Lapėnaitė.
Konkurse, kuriame dalyvavo virš tūkstančio itališkai rašančių autorių, o juos vertino komisija iš visos Italijos, D. Lapėnaitei pavyko pelnyti trečiąją vietą.
„Italijoje yra daug literatūrinių konkursų ir, išskyrus galbūt atvejus, kai knyga išleista vienos didžiausių leidyklų šalyje, savo darbus konkursams teikia patys autoriai. Mano atveju ir buvo pastarasis variantas. Pateikti mano knygą būtent šiam konkursui pastūmėjo dvi tarpusavyje susijusios priežastys.
Premijos pavadinimas yra Tarptautinė literatūrinė poezijos ir romanų premija „Percorsi letterari dal Golfo dei poeti Shelley e Byron“ (liet. „Literatūrinės klajonės iš poetų Shelley ir Byron įlankos“). Būtent pavadinimas pirmiausia mane ir patraukė. Mat vieta, kurioje teikiama premija, buvo ir iki šiol yra itin mėgstama poetų, rašytojų, muzikų. Joje įkvėpimo sėmėsi tokie grandai kaip Dante, Francesco Petrarka, Percy Shelley, Lordas Byronas, Virginia Woolf, Richardas Wagneris. Būtent todėl ši Cinque Terre pakrantė, vadinama „Poetų įlanka“.
Beje, tai yra vienintelė vieta Italijoje, turinti poetų garbės alėją, kurioje atminimo lentelėmis įamžinti kasmet premijomis apdovanojami poetai iš viso pasaulio. Antra priežastis buvo ta, kad mano leidėjas yra iš visai netoliese esančio Viareggio miesto ir kai mes pirmą kartą susitikome, tai įvyko jų knygyne, pavadintame poeto Shelley vardu. Tas pasikartojantis, kone simboliškas poeto Shelley vardas, man pasirodė gražus sutapimas, tad ir nusprendžiau pabandyti sudalyvauti būtent šiame literatūriniame konkurse“, – portalui ITLIETUVIAI. IT sako konkurse įvertintos knygos „Senza la Ferrari rossa“ D. autorė.
„Kitas žingsnis, kurį tikrai noriu žengti – parašyti „Be raudonosios Ferrari“ lietuviškai. O paskui jau bus matyti ar bus ir kita knyga, ar ne. Tikiuosi, bus, nes visada tik tą ir tetroškau daryti – rašyti“, – D. Lapėnaitė.
Paklausta, kodėl ši knyga būtent gimė ne gimtąja lietuvių, o italų kalba D. Lapėnaitė pripažįsta, kad pradėjusi ją rašyti visai nemąstė nei apie auditoriją, nei apie laukiančius iššūkius. Pradžioje atvirai sako net negalvojusi, jog vaikštant Sardinijos pajūriu gimusi istorija virs knyga.
„Tiesiog sėdau ir ėmiau rašyti. Beje, kažką vis rašau nuo vaikystės. Viešam publikavimui, straipsnių pavidalu, buvau rašiusi kokius 15 metų, tačiau ne knygas – straipsnius, ir tik lietuviškai, Lietuvos žiniasklaidai. Kodėl tuo konkrečiu momentu pradėjau rašyti itališkai net pati sau galiu sunkiai paaiškinti, o kai jau susivokiau, kad tai, ką pradėjau rašyti, noriu paversti knyga, neslėpsiu, sustojau pagalvoti: kodėl ne lietuviškai? Kodėl itališkai? O kodėl gi ne? Bus sunkiau? Bus iššūkis? Puiku!“, – prisipažįsta kelis dešimtmečius Italijoje gyvenanti lietuvė.
Prieš 5-erius metus išleista knyga buvo pristatyta net septyniuose Italijos miestuose: Kaljaryje, Palmi, Palerme, Romoje, Florencijoje, Bolonijoje, Milane. D. Lapėnaitė sako, kad susitikimuose su skaitytojais sulaukė puikių atsiliepimų bei šaunių recenzijų ir tai dar labiau paskatino ją kurti. Tačiau paklausus, ar yra planų literatūrinę premiją Italijoje pelniusį romaną išversti į lietuvių kalbą, autorė atvirauja kol kas neturėjusi laiko prisėsti prie naujo projekto, tačiau tikisi, jog kada nors tai pavyks padaryti. Šiuo metu autorė yra knygą išvertusi į anglų kalbą, tačiau dar neradusi leidėjo.
„Mano intencija buvo būtent per tą lengvą, kartais šmaikštų pasakojimą pateikti filosofinę kiaulę: „Ar tikrai gali būti laimingas, jei neištrauki tavyje glūdinčios Ferrari – tos grožio, potencialo, elegancijos metaforos?“ – D. Lapėnaitė.
„Dabar, gavus premiją, galvoju parengti atnaujintą knygos leidimą italų kalba, nes dabar perskaičius man norisi kai ką joje pakeisti, perrašyti, nes ir pati per tuos metus pasikeičiau. O kitas žingsnis, kurį tikrai noriu žengti – parašyti „Be raudonosios Ferrari“ lietuviškai. O paskui jau bus matyti ar bus ir kita knyga, ar ne. Tikiuosi, bus, nes visada tik tą ir tetroškau daryti – rašyti“, – viliasi D. Lapėnaitė.
Romano pavadinimas „Senza la Ferrari rossa“ (liet. „Be raudonosios Ferrari“) skamba intriguojančiai ir neįprastai. Ir išties knygos siužetas sukasi apie laimės paieškas ir supratimą, kas yra laimė. Jame nagrinėjamas jauno žmogaus lengvabūdiškas laimės suvokimas, materialistinis požiūris į gyvenimą ir per tai ateinančios ne visai nuspėjamos tiesos.
„Knygos protagonistas yra išvaizdus, turtingas, savimi be galo pasitikintis jaunas žmogus, kuris per gyvenimą eina imdamas viską, ką nori ir nieko neduodamas. Jis vadovaujasi lozungu: „Jei negali nusipirkti laimės, gali nusipirkti Ferrari ir tai yra praktiškai tas pats.“ Būtent to jis ir siekia. Knygoje šis jo lozungas subyra į šipulius.
Knyga yra intencialiai trumpa ir minimalistinio stiliaus. Iš pirmo žvilgsnio gal net paviršutiniška gali pasirodyti, tačiau mano intencija ir buvo būtent per tą lengvą, kartais šmaikštų pasakojimą pateikti filosofinę kiaulę: „Ar tikrai gali būti laimingas, jei neištrauki tavyje glūdinčios Ferrari – tos grožio, potencialo, elegancijos metaforos?“ – knygoje aprašoma istorija dalijasi D. Lapėnaitė.
Autorė pripažįsta, pelnyta sėkmė literatūriniame konkurse ją nuoširdžiai pradžiugino, nes tai – neįtikėtinas pasiekimas ne tik jai, parašiusiai romaną ne gimtąja kalba, bet ir garsinant Lietuvos vardą pasaulyje. Nors apdovanojimo nesitikėjo, D. Lapėnaitė savo padėtį lygina su garsia rašytojo Erich Maria Remarque fraze, iš knygos „Trys draugai“: „Nieko nesitikėk ir neliksi nusivylęs.“
Pirmąją literatūrinę premiją Italijoje gavusi lietuvė sako, kad jaučiasi paprasčiausiai laiminga, juo labiau, kad jos kūrinys taip pat apie visų skirtingai suprantamos laimės paieškas.
Daugiau apie knygą galite sužinoti: https://senzalaferrarirossa.com/
„Lietuvių autorių menas ir literatūra Italijoje: kultūrinių įvykių atminties įprasminimas ir sklaida internetinėje leidyboje“ projektą finansuoja:
