Pasakoti istorijas per fotografiją – vienas malonumas, – sako į Italiją savo darbus atvežanti Lietuvoje gerai žinoma talentinga fotografė Neringa Rekašiūtė. Ypatingą jos darbų parodą „Kūnų giesmė“ jau kovo 24 – balandžio 3 dienomis bus galima išvysti Lombardijos regione, netoli Milano esančiame Gorgonzolos (Gorgonzola) mieste. Joje susilies fotografijos ir garso, specialiai parodai sukurtų šamaniškų lietuviškų sutartinių kompozicijos, magija. Jautriausias socialines problemas savo kūryboje mėgstanti gvildenti menininkė atvirame interviu portalui ITLIETUVIAI.IT atskleidžia, kad Italijoje taip pat ners į sudėtingus klausimus apie kūno sampratą. Tačiau svarbiausia parodos dalis, pasak kūrėjos, bus karas Ukrainoje. Parodos koordinatorė Jurga Pociūtė Allesi sakė iki lemtingos vasario 24-osios įsivaizdavusi ją kaip didelį nuotykį, ryškią lietuvišką kometą, praskriejančia itališka padange. Tačiau karo kontekste ši kūnų giesmė suskambo visiškai kitaip. O gal kaip tik atsiskleidė savo tikruoju balsu, tarsi žmonijos giesmė.

Orinta Rikterytė
ITLIETUVIAI.IT

Vienos ryškiausių Lietuvos fotomenininkių, visuomenininkės, socialinių projektų iniciatorės Neringos Rekašiūtės darbais žavisi daugybė žmonių. Pati menininkė juokauja, kad fotografija jos gyvenime atsirado laiku ir vietoje. Dar būdama politikos mokslų studentė, N. Rekašiūtė, pajautė savo gyvenime norinti ieškoti naujų saviraiškos būdų. Pasiskolino fotoaparatą iš draugo ir pradėjo kurti pirmuosius savo etiudus. Pastebėjusi, kad fotografuoti sekasi, ji suprato – gimė ilgai truksianti romanas su fotografija.

Naudodamasi akimirką įamžinančiu įrankiu, N. Rekašiūtė suteikia galimybę žmonėms atsiverti bei išsilukštenti iš prikepusių konceptų apie save ir pasaulį. Savo nuotraukomis ji paliečia mases ir geba pajausti tai, kas aktualu šiandien. Tačiau ji ne tik fotografuoja. Yra aktyvi socialinių projektų iniciatorė, nuomonės formuotoja, kurios menines, o kartais provokuojančias fotografijas ir nuoširdžius tekstus apie asmeninius išgyvenimus seka tūkstančiai.

• 

• 

Dabar menininkė itin daug laiko ir pastangų skiria Ukrainoje vykstančio karo temai. Ji bus paliesta ir Italijoje. Lietuvos kūrėja pranešė į parodos atidarymą pakvietusi Gorgonzoloje sutiktą ukrainietę žurnalistę Mariną, kad ji papasakotų visiems susirinkusiems, kodėl turime padėti ukrainiečiams.

„Man tai dabar atrodo pati svarbiausia parodos dalis“, – rašė parodai besiruošianti fotografė.

Apie fotografiją, socialines žinutes ir artėjančią parodą „Kūnų giesmė“, kurioje dešimtmetį kurtos nuogo kūno fotografijos susijungs su šamaniškomis kompozitorės Agnė Matulevičiūtės sutartinių kompozicijomis, portalas ITLIETUVIAI. IT kalbasi su fotografe Neringa Rekašiūte bei parodos kuratore Italijos lietuve Jurga Pociūtė Allesi

• 

• 

Neringa, kada įvyko Jūsų pirmoji fotografijos paroda, kokie buvo įspūdžiai? Papasakokite apie tai plačiau.

Pirmosios parodos vyko studijuojant fotografiją Londone. Savo baigiamajam darbui pasirinkau tyrinėti neįgaliojo vežimėlyje sėdinčio anglų aristokrato gyvenimą. Norėjau suprasti, kaip nevaikštantis žmogus jaučiasi tokiame nuolat skubančiame megapolyje kaip Londonas. Tuomet grįžusi į Lietuvą, padariau ne vieną pasaulyje nuskambėjusį projektą, Italijos žiniasklaida taip pat apie juos rašė, o Vanity Fair Italia vieną net išspausdino savo žurnale.

Turėjau parodų įvairiose ambasadose, ministerijose, nes projektai buvo su stipriomis socialinėmis žinutėmis. Norintiems juos pamatyti, galima juos rasti google: „Jie laimėjo loteriją“, „Superherojės“, „#mūsųdaug“, „Islamas Lietuvoje“, „Vyrai yra Gėlės“, „Mes.Moterys“.

Italijoje pristatysiu savo kūrybą, ne socialinius projektus, tad čia viskas bus kitaip. Čia nebandysiu sukurti atsvaros stereotipams, o nersiu į gilesnius klausimus: Kas yra kūnas? Kam jis priklauso? Kaip mes jaučiamės savo kūnuose? Kaip žmogus patiria save gamtoje? Žmogus šiandien naikina savo kūną taip, tarsi jis būtų mašina, kuriai bet kada galima pakeisti detalę.

Iki šiol pati įsimintiniausia paroda man yra mano fotopasakojimo „Atominė Tapatybė“ apie Visagino miestą po atominės elektrinės uždarymo. Ši paroda keliavo po visą pasaulį, tačiau būtent Lietuvoje įgyvendinau patyriminį parodos konceptą. Paroda vyko sovietiniame bute, kuriame nuotraukos buvo iškabintos visur: nuo miegamojo iki dušo ir spintelių, o bute apgyvendinau aktorius, kurie elgėsi lyg lankytojų nebūtų, gamino, šoko, plovė grindis, maudėsi vonioje.

Jūsų fotografijose daug kalbama apie natūralaus ir tikro kūno grožį. Turbūt nesuklysiu pasakius, jog esate viena pirmųjų Lietuvoje, kuri viešai pradėjo apie tai kalbėti. Kada pajutote poreikį, jog apskritai reikia apie tai kalbėti? Ar pradžia buvo sunki? Visgi socialinėje medijoje vis dar gausiai matome „tobulo“ kūno standartus.

Taip, vieni pirmųjų mano projektų buvo apie grožio standartus. Tuo metu buvau ką tik grįžusi iš Londono ir Lietuvos situacija man labai kontrastavo su ta išvaizdos laisve, kurioje gyvenau trejus metus Didžiojoje Britanijoje. Tie skirtumai badė akis, mačiau, kaip tradicionalistinis „moteris-motina-globėja“ įvaizdis traumuoja, kaip moterys yra vertinamos pagal grožį, bet ne įvairiapusiškus pasirinkimus, kaip nėra jokios atsvaros tam dominuojančiam įvaizdžiui. 

Tačiau parodoje „Kūnų giesmė“ Italijoje, aš pristatysiu savo kūrybą, ne socialinius projektus, tad čia viskas bus kitaip. Čia nebandysiu sukurti atsvaros stereotipams, o nersiu į gilesnius klausimus: Kas yra kūnas? Kam jis priklauso? Kaip mes jaučiamės savo kūnuose? Kaip žmogus patiria save gamtoje? Žmogus šiandien naikina savo kūną taip, tarsi jis būtų mašina, kuriai bet kada galima pakeisti detalę.

Aš užaugau apsupta tokio požiūrio posovietinėje visuomenėje, staigiai ir nekritiškai perimusioje kapitalistinio pasaulio dėsnius. Kūnas kaip transporto priemonė, kūnas kaip įrankis, kūnas kaip projektas – tokie dominuojantys vaizdiniai apie kūną paplitę šiandien. Man kūnas yra galimybė patirti šios būties džiaugsmą, nedalomumą, vientisumą. Kažkuria prasme, ši paroda ir apie tai – dualumo peržengimą.

Be to, kad esate fotografė, esate sukūrusi ir poezijos knygą „How to swim through pain“. Socialinėje medijoje nemažai komentarų, jog ši knyga „gydanti“. Ar toks ir buvo tikslas – poezijos pagalba, gydyti žmogaus sielą?

Apie tai, kaip gimė knyga, galėčiau parašyti dar atskirą knygą. Tai buvo juodžiausias etapas gyvenime, kuriame didmoteriškomis pastangomis traukiau save už ausų į šviesą. Atsimenu bemieges naktis sielai klykiant į tamsą. Atsimenu sudaužytos širdies skausmą, kuris dusino fizišką kūną lyg būčiau po vandeniu. Save apimtą transo būsenos, nes jausti buvo per daug skausminga ir pavojinga. Kaip kartojau: man viskas gerai, kol sąmonė skilo pusiau. Kaip žiūrėjau į upę nuo tilto… 

• 

• 

• 

Bet mano pasąmonė dorojosi su tamsa per kūrybą. Naktimis į mane ateidavo žodžiai, nubusdavau lūpose tardama būsimas poemų eilutes ir rašydavau, rašydavau, rašydavau. Kadangi laikas neegzistuoja, dabar įsivaizduoju, kad tai ateities aš gelbėjau save, pasąmonės šnabždesiais liepiau nepasiduoti, tikinau, kad viskas bus gerai.

Taip poezija tapo mano gyvenimu. Aš rengiausi lininėmis suknelėmis lyg kasdien būtų šventė, skaičiau didžiųjų poečių eiles, ieškojau bet ko, už ko galėčiau įsikibti ir nemirti… kol vienądien, apimta panikos priepuolio, bet nuraminta draugų, sėdau į lėktuvą ir nuskridau į Gruziją, kaip kad buvau pamačiusi sapne.

Man maloniausia yra tada, kai aš tikiu tuo, ką darau. Kai visiškai panyru į procesą, atsiduodu jam. Tad kaip ir nėra taip svarbu, kokia veikla, svarbiausia, kaip aš toje veikloje skleidžiuosi. 

Žinojau, kad mane ten kažkas šaukia, bet vos vos sukaupiau jėgų ir tikėjimo tuo šauksmu vadovautis. Protas kūrė baisiausius scenarijus, kodėl ten neturėčiau keliauti. Visgi, atsidūriau Tbilisyje, kur nuo ryto iki vakaro sėdėjau dailiose kavinukėse, rašiau lyg šėlstelėjusi, gėriau vyną ir vėl godžiai valgiau maistą. Su kelionės energija, naujais vaizdais ir skoniais manyje nubudo troškimas gyventi – nustojau norėti išnykti. Paklausiusi sapno, aš išsipildžiau.

• 

• 

Tbilisyje sutikau Sandro, poetą ir režisierių. Jo patėvis – vienas žymiausių Gruzijos poetų Kote. Buvau priimta į šią poetų šeimą, maitinama ir girdoma graikų mitais, naujaisiais ir senaisiais poetais, jausmais ir gyvenimu, kuriame vėl buvo tirštumo ir spalvų. Visą tą laiką aš rašiau, rašiau ir rašiau savo istoriją, bet ji tapo ne tik mano, o kažkokia jungiškai universali, kolektyviškai pasąmoniška. Su poezija išgijau, išnėriau iš tamsos. Kaip sako Kote: „Svarbu ne gimti poete, o numirti kaip poetei“. Aš vėl galėjau kvėpuoti, aš perplaukiau skausmą. Taip atsirado knyga.

Turite nemažai veiklų. Fotografuojate, kuriate poeziją, rašote tekstus. Kuri jų visgi maloniausia?

Nuo visų veiklų reikia periodiškai pailsėti. Tik pailsėti kažkaip sunkiai pavyksta, nes gyvenimo greitis, lūkesčiai, įsipareigojimai yra vis didesni. Galbūt tai susiję ir su tuo, kad sukakus trisdešimčiai metų, žmogui laikas ima vis greitėti ir tai labai gąsdina. Norisi viską suspėti, sutalpint į vieną gyvenimą bent kelis, o kur dar fomo, lyginimasis su kitais, jų gyvenimo pasirinkimais. 

Man maloniausia yra tada, kai aš tikiu tuo, ką darau. Kai visiškai panyru į procesą, atsiduodu jam, matau savo galvoje vizijas, kaip viskas atrodys, kaip tai paveiks lankytojus. Jei tai yra paroda, ką tai duos, suteiks, ką leis patirti. Tad kaip ir nėra taip svarbu, kokia veikla, svarbiausia, kaip aš toje veikloje skleidžiuosi. 

• 

• 

• 

Pakalbėkime apie parodą Milane. Parodos metu matysime ne tik į keturis elementus suskirstytas fotografijas, bet ir girdėsime lietuviškų sutartinių muzikines kompozicijas. Kaip kilo mintis suderinti šiuos du dalykus?

Visą savo kūrybą pirmiausia apibūdinčiau kaip jungčių su savimi ir su kitais ieškojimą. Teoriškai šiame fragmentuotame moderniame pasaulyje susijungimo galimybės kaip niekad įvairiapusiškos ir panaikinančios atstumą. Tačiau tikro, apčiuopiamo, transcendentinio buvimo su savimi ir su kitais beveik nelieka. Man tai – paradoksas, susikūręs dėl spartaus technologijų vystymosi, kurio nepaveja mūsų protai ir kūnai, nes nėra prie tokio greičio prisitaikę.

Fotografijos (kuri visgi yra dvimatė) ir garso, kuris yra labiau patyriminis, derinimas man atrodo lyg mano fotografijų atbudinimas, galimybė jas pamatyti ne protu, ne tik vizualiniame lygmenyje. 

Gyvename technofeodalizmo amžiuje su užvaldytomis sąmonėmis ir pavergtais kūnais. Tad mano tikslas – visų pirma kaip žmogaus, tik po to kaip menininkės – ieškoti kaip išsilaisvinti, kaip naujai patirti savo kūną, kaip peržengti racionalumo diktuojamą susikaustymą. Todėl man artimi nuogi kūnai, ieškantys susijungimo: su gamta, šviesa, vienas su kitu.

O sutartinės – tai polifoniškas, persipinantis balsų gausmas pirmykštėse mantrose, kuriose net kai kurių žodžių prasmė nebėra žinoma, tad protas gali atsipalaiduoti ir panirti į buvimą. Giedant sutartines nėra pagrindinio vokalisto, tai –bendruomeninė praktika. Tik visi kartu savo balsais galime nupinti tą garsų pynę. Kai kurios lietuviškos sutartinės tokios archajiškos, kad jų giedojimas – lyg Gilgamešo nusileidimas atrasti povandeninį žiedą.

Tokie garsai pažadina viduje kažką, ką žodžiais sunku paaiškinti. Todėl fotografijos (kuri visgi yra dvimatė) ir garso, kuris yra labiau patyriminis, derinimas man atrodo lyg mano fotografijų atbudinimas, galimybė jas pamatyti ne protu, ne tik vizualiniame lygmenyje. 

 Lietuviai jau skuba pirkti bilietus į jūsų parodą Italijoje, o kaip italai? Kaip jų publika sutinka jūsų fotografijas?

Neabejoju, kad lietuviai atsiveš savo draugų italų ir tai geriausia reklama parodai – iš lūpų į lūpas, kur nuoširdūs atsiliepimai ir tikros rekomendacijos įkvepia kitus ateiti ir patiems viską patirti. Labai nekantrauju su visais susitikti. Bet, kaip jau minėjau anksčiau, italų žiniasklaida ne kartą dalinosi mano kurtais projektais, tad labai tikiu, kad surasime susijungimo taškų.

• 

• 

Parodos koordinatorė J. Pociūtė Allesi portalui ITLIETUVIAI.IT sako iki vasario 24-osios, kuomet Rusiją pradėjo karą Ukrainoje, įsivaizdavusi parodą kaip didelį nuotykį, ryškią lietuvišką kometą, praskriejančia itališka padange. Tačiau karo kontekste ši kūnų giesmė suskambo visiškai kitaip, o gal kaip tik atsiskleidė savo tikruoju balsu. Tarsi žmonijos giesmė, kurioje nebetenka svarbos kalbiniai, kultūriniai skirtumai.

Jurga, kaip sugalvojote surengti parodą Milane? Įprastai Neringos parodoje susirenka gausybė žmonių. Ar lengvai radote tinkamas patalpas?

Mintis rengti parodą gimė dar rudenį. Neringos “Instagram” profilį seku jau seniai, man tai yra estetikos ir gyvenimo poezijos šaltinis, be fotografijų mane absoliučiai žavi ir įkvepia jos tekstai, mintys – kiekvienas įrašas tarsi kvietimas pokalbiui, apmastymui, diskusijai, nesvarbu, ar kalba suktųsi apie kūną, sąmonę ar mūsų pėdsaką šioje žemėje. Taip vienu metu ir blykstelėjo mintis, kad būtų be galo gera supažindinti italus su šia nepaprasta lietuvių kūrėja. Pasidalijau idėja su Neringa ir keliais italais draugais, visi ją sutiko palankiai ir durys tarsi pačios ėmė vertis.

Pirmiausia atsivėrė istoriniai Pirola rūmai (Palazzo Pirola). Tai XVII amžiaus statinys, įsikūręs Gorgonzolos širdyje, šalia Naviglio kanalo. Per savo gyvenimą jis pakeitė ne vieną savininką – iš pradžių priklausė iš Cremonos kilusiai Freganeschi šeimai, vėliau aristokratei Maria Bianchi di Sambrunico, galiausiai Pirola šeimai, – o 2009-aisiais buvo restauruotas ir pirmasis aukštas, šiandien priklausantis miesto savivaldybei, tapo erdve parodoms ir kitiems kultūriniams renginiams. Kai Neringa lankėsi Palazzo spalį, pirmiausia atkreipė dėmesį į freskomis dekoruotus skliautus, kuriuose išlikę Persefonės / Demetros mito fragmentų bei Eroto ir Anteroto vaizdiniai – tarsi pati erdvė būtų virtusi pratarme parodai.  

Galbūt ir pati domitės fotografija ar sutartinių kompozicijomis?

Fotografija domiuosi labai mėgėjiškai – tik tiek, kiek ji padeda man vizualiai fiksuoti arbatos grožį ir lapelių metamorfozę mano arbatos tinklaraštyje, o sutartinių magiją atrandu dabar, Neringos „Kūnų giesmių“ dėka. Tačiau tikiu, kad abi yra skirtingos išraiškos vienos ir tos pačios poezijos – gali ją įžodinti tekste, gali įkūnyti giesmėje ar fotografijoje, esmė išlieka ta pati.

„Lietuvių autorių menas ir literatūra Italijoje: kultūrinių įvykių atminties įprasminimas ir sklaida internetinėje leidyboje“ projektą finansuoja: