Home / AKTUALIJOS  / Italijoje gyvenanti talentinga lietuvė fotografė ypatingose kelionėse kuria sielos portretus

Italijoje gyvenanti talentinga lietuvė fotografė ypatingose kelionėse kuria sielos portretus

Viktorija Rekašiūtė – Italijoje paskutinius kelerius metus gyvenanti itin talentinga lietuvė fotografė. Ji – dar jauna, bet labai patyrusi menininkė. Jos CV – net septyniolika asmeninių ar kartu su kitais menininkais parengtų parodų, beveik trisdešimt unikalių fotografinių kelionių, o unikalius portretus suskaičiuoti tampa sudėtinga. Vos trisdešimties V. Rekašiūtė gali didžiuotis išleidusi antrąją savo autorinių kūrinių knygą. Pirmoji, pavadinimu ,„Portrait of my land“, buvo išleista 2016 m. lietuvių ir anglų kalbomis. Antroji knyga „ANIMA“, parašyta italų ir anglų kalbomis, pasirodė ką tik. Italijos lietuvių profesionalų klubo prezidentė Simona Crisafulli su talentinga lietuvių kūrėja, kuri yra ir šio profesionalų klubo narė, kalbėjosi apie naujausią knygą, Viktorijos gyvenimą Italijoje ir jos organizuojamas išskirtines fotografines keliones.

Simona Crisafulli
Italijos Lietuvių Profesionalų klubo prezidentė
ITLIETUVIAI.IT

Viktorija, sveikinu – Tau dar tik trisdešimt, o Tu išleidi jau antrąją savo darbų knygą „ANIMA“. Šį kartą italų ir anglų kalbomis. Ar gali papasakoti, kas šioje knygoje – svarbiausia? Kokią žinutę siunti savo skaitytojui?

Kartais man atrodo, kad aš tam ir kuriu vaizdus, kad jais dalinčiausi, pasakočiau negalimu papasakoti. Yra dalykų, kurių jokie pasaulio žodžiai negali atskleisti, išreikšti to manyje gyvenančio jausmo, perteikti iš kitų perimtas patirtis. Tačiau manau, jog ši, antroji, mano knyga italų ir anglų kalbomis man yra lyg viena istorija, kurioje gyvena daugybės žmonių kasdienybė.

Knyga „ANIMA“ yra apie žmogiškąjį jausmą, gyvenantį mumyse. Taip pat tai yra knyga apie kasdien ieškantį, auginantį, atrandantį žmogų.

Aš žmones matau lyg visumą. Man atrodo, kad viskas susijungia į vieną tašką. Man atrodo, kad gyvenime viskas yra tik apie norą mylėti ir gyventi.

Aš savo fotografijose stengiuosi kalbėti apie žmones, kurie atiduoda visą save, ir apie tuos, kurie savęs nebeteko. Apie tuos, kurie šąla kojas gatvėje, ir apie tuos, kurie tiesiog apsikabinę didelę šeimą leidžia laiką šiltuose namuose. Apie tuos, kurie keliauja per pasaulį, ir apie tuos, kurie per savo gyvenimą nepajuda iš vieno taško.

Taigi, sakyčiau, knyga „ANIMA“ yra apie žmogiškąjį jausmą, gyvenantį mumyse. Taip pat tai yra knyga apie kasdien ieškantį, auginantį, atrandantį žmogų. Man atrodo, kad tai taip pat yra knyga, kurioje gyvena mano sutikti nepažįstamieji: labai skirtingi ir, sakytum, niekaip nesusiejami tarpusavyje žmones, o juos visus, tokius skirtingus, jungia vienas jausmas – gyventi.

Kur Italijoje galima pamatyti Tavo darbus, Tave sutikti?

Italijoje šiuo metu gyvenu prie Komo ežero. Čia kasdien tarp kalnų ir vandens telkinių semiuosi įkvėpimo.

Žmonės dėl fotografijos pas mane keliauja iš viso pasaulio – jie čia atvyksta kurti savo atvirų, kalbančių portretų. Dabar šie ir kiti mano darbai gyvena knygoje, internetinėje erdvėje. Kai tik pasaulis atsivers, pradėsiu savo kelionę po jį, planuoju organizuoti parodas ir rengti knygos pristatymus. Tikiuosi, kad tai man leis sutikti daugiau pasaulio istorijų.

O kaip italai priima Tavo darbus? Kokių komentarų sulauki?

Italai mane sutinka su nuostaba. Jie klausia: „Kaip, iš kur tokioje jaunoje sieloje – tiek patirčių?“. Jie nepaprastai teigiamai priima mano kūrybinį atvirumą ir sako, jog, žiūrėdami į mano darbus, randa tų pojūčių, kurių gyvenime plika akimi neužčiuopia, nepamato.

Italai, kalbėdami apie mano darbus, visada pabrėžia, jog juose jaučia šiaurietišką prieskonį. Jiems patinka, kaip jie sako, gylio prieskonis. Jie labai vertina tą gilų šiaurietišką autentiškumą.

Italai menininkės darbuose jaučia gilų šiaurietišką prieskonį | Victoria Anima photography nuotr.

Kitaip nei kai kurie, italai mano kūrinius nori pasikabinti matomiausioje vietoje – ten, kur vakarieniauja, kur sutinka svečius ar tiesiog leidžia laiką su svarbiausiais žmonėmis. Man tai – nepaprastai didelis įvertinimas.

Beje, italai yra nespalvotos fotografijos mylėtojai. Kokia spalvinga tauta bebūtų, nespalvotoje fotografijoje italai atranda ramybę, kurios, galbūt, neranda geriausiose restoranuose ar artimųjų rate.

Italai, kalbėdami apie mano darbus, visada pabrėžia, jog juose jaučia šiaurietišką prieskonį. Jiems patinka, kaip jie sako, gylio prieskonis.

Aš labai jaučiu didelį jų palaikymą mano kūrybai. Neretai jie įsileidžia mane į savo gyvenimą, nori, kad pamatyčiau kažką daugiau nei jie. Nesijaučiu visareginti, jokiu būdu, bet toks įvertinimas yra malonus. Vertinu tą begalinį pasitikėjimą manimi ir mano kūryba.

Kiek gyvenu ir dirbu Italijoje, niekada nesijaučiau čia nevietinė, atvykėlė, tiesiog kažkokia kūrėja iš kažkur toli. Mane čia visada priima lyg šeimos narę, kuri gali išgirsti ir pamatyti daugiau.

Koks Tavo, kaip menininkės, profesinis kelias? Papasakok savo istoriją: kiek laiko fotografuoji? Kas buvo Tavo mokytojai? Kaip atėjai iki šiandien?

Labai sunku keliais sakiniais papasakoti visą mano kelionę. Kaskart tai – naujos patirtys, nauji atradimai. Mano didžiausi mokytojai, manau, buvo mano pačios sprendimai, pasirinkimai.

Didžiausią įtaką kiekvienam kūrėjui duoda tam tikri lūžiai mūsų kasdienybėje. Kritinėmis akimirkomis atsistoji, įkvėpi giliai ir eini į priekį. Man atrodo, kad būtent tada atsiveria naujos spalvos, naujos formos.

Didžiausia V. Rekašiūtės mokykla buvo noras tobulėti ir nustebinti save | Victoria Anima photography nuotr.

Mano kūrybos pradžia buvo dar mokykloje. Ir ji prasidėjo nuo tekstų iliustracijos. Vėliau sekė studijos, darbai kitiems fotografams. Tai dariau tol, kol supratau, kuriuo keliu eiti noriu aš pati.

Aš visada buvau tas žmogus, kuris ieškodavo ne pačių lengviausių kelių. Man visada buvo svarbu ieškoti kitų, neatrastų, skonių.

Visgi didžiausia mokykla, sakyčiau, buvo asmeninė meno kūrinių parduotuvė ir gyvi susitikimai su žmonėmis. Tada realiai supratau, ko pasaulis ilgisi ir ką jiems galiu duoti. Man tie atviri pokalbiai buvo kelias į savęs atradimą.

Taigi, mano kelyje buvo visko, tačiau didžiausia mokykla, tikriausiai, buvo ir yra: asmeninis noras tobulėti ir siekti daugiau bei kasdien nustebinti save.

Kokiomis gerosiomis patirtimis ir kokiomis patirtomis nesėkmėmis galėtum pasidalinti su savo kelio ieškančiu ir bijančiu ar nerimaujančiu, jog nepasiseks? Ar Tau yra tekę sutikti kliūčių savo kelyje? Ką patartum žmogui, kuris patiria kliūtis, bet žino, kad kelias, kuriuo eina, yra jo?

Aš supratau, kad jei žmogus nenori, niekada jo neišmokysi nieko. Viskam turi pribręsti tinkamas laikas, ateiti tinkama akimirka.

Kartais mes darome tai, kas visai ne apie mus, kas mums tik, galbūt, atrodo patrauklu. Kartais tik įsivaizduojame, kad bus, kad tai, apie ką svajojame, išsipildys.

„Mano kūryba man lyg būdas išpildyti save | Victoria Anima photography nuotr.

Aš visada buvau tas žmogus, kuris ieškodavo ne pačių lengviausių kelių. Man visada buvo svarbu ieškoti kitų, neatrastų, skonių. Man visada norėjosi rizikuoti ir niekada nebijodavau pralaimėti. Tai vadinama asmeniniu pasirinkimu, tikriausiai.

Mano kūryba man – lyg būdas išpildyti save. Žinau, kad kliūčių visada yra ir bus, o šis jausmas mane paskatina ieškoti būdų, kaip jas įveikti.

Esi surengusi jau ne vieną parodą, ar nesvarstei apie savo fotografijos mokyklos steigimą? Negalvojai, kad jau turi ką papasakoti ir perduoti nuolatiniams mokiniams, kurie norėtų ne pavieniui, fragmentiškai, bet nuosekliai mokytis?

Esu pasvajojusi apie tai, tikrai, tačiau žinau, kad ir nesvarbu, kiek būčiau būryje žmonių ir dalinčiausi su jais savo kūryba, buvimas asmeniškai su vienu žmogumi mane džiugina labiau. Tai man leidžia pamatyti ir išgirsti jo individualumą, poreikius.

Aš, kaip kūrėja, tiesiog įamžinu portretus. Ir jie visai ne apie Italiją ar tiesiog gražias atvirutes ypatingose vietose. Tai – portretai apie žmogų.

Tarkime, portretas kaip fotografijos žanras reikalauja labai daug įsiklausymo į save, savitumo paieškų. Manyčiau, techninei pusei tikrai yra naudingas sisteminis mokymasis, tačiau meninei fotografijai reikia daugybės kitų dalykų.

Fotografę labiausiai džiugina buvimas su vienu žmogumi | Victoria Anima photography nuotr.

Jokiu būdu nesakau, kad meninės fotografijos nereikia mokytis. Reikia ir tikrai labai daug. Tikrai yra svarbu nuolat tobulėti – ir ne vien vaizdo pateikime, bet ir daugybėje kitų sričių. Tarkime, svarbi psichologija, nes reginio kūrime yra svarbus atviras buvimas su žmogumi.

Galiu pasidžiaugti, jog jau šia kryptimi, mokyklos link, einu, bet pradžioje mielai norėčiau susikurti savo asmeninę, specializuotą mokymams erdvę.

Tu esi ne tik kurianti menininkė, bet ir organizuoji patyrimines bei edukacines keliones savo klientams. Papasakok plačiau, kaip jos vyksta? Ką jos suteikia keliaujančiam ir Tau?

Man tai yra labiau fotografinės kelionės, į kurias žmonės atvyksta iš viso pasaulio. Aš nebūnu kažkokia mistifikuota „šviesos skleidėja“ ar savęs atradimo puoselėtoja. Tiesiog esu kūrėja, kuri jautriau ir gal kiek plačiau mato pasaulį per fotografiją.

Fotografinių kelionių metu atkleidžiama ir papasakojama kiekvieno žmogaus istorija | Victoria Anima photography nuotr.

Kiekviename žmoguje įžvelgiu istoriją, kurią noriu papasakoti. Žmonės atvyksta ir mes pradedame kelionę. Tokie, kokie esame – tikri, pasiilgę gamtos, savęs, nuotykių. Su keliautojais kartu einame į kalnus, keliamės anksti ryte, išplaukiame į ežerą… Tai – laikas sau.

O aš, kaip kūrėja, tiesiog įamžinu portretus. Ir jie visai ne apie Italiją ar tiesiog gražias atvirutes ypatingose vietose. Tai – portretai apie žmogų. Man atrodo, kad mano fotografinių kelionių metu sukurti portretai – asmeniniai žmogaus pasakojimai. Lyg dienoraštis…

Kaip Tu išgyveni pandemiją? Kas padeda susitelkti ir eiti pirmyn?

Pandemija Italijon atėjo su didele jėga ir tai patyriau labai aiškiai. Gavau galybę naujų pamokų, suvokimo kur link turėčiau eiti.

Kai dirbi sau, tokiose situacijose turi pergalvoti labai daug praktinių dalykų. Neslėpsiu, tokiomis sudėtingomis akimirkomis, kurios išsitęsia, pasijauti nesaugus, trapus. Tačiau aš išlipau iš to – atsistojau ir einu toliau.

Mokausi kaip truputį sušvelninti tą lietuvišką kuklumą, mokausi paleisti save eiti tolyn ir priimti įvairius teikiamus pasiūlymus.

Man atrodo, kad tokioje situacijoje geriausia, kas galėjo nutikti, – tai suprasti, jog esu sveika ir galiu sėkmingai tęsti projektus. Pandemijos metu supratau, kokia trapi yra ši profesija. Supratau, kad vien didelių norų – nebeužtenka.

Kokie yra artimiausi Tavo planai? Ar jie yra susiję su Italija? Lietuva?

Artimiausi mano planai – tiesiog tęsti pradėtus darbus, susijusius su naująja knyga. Norisi kuo plačiau paskleisti žinutę apie „ANIMĄ“ po pasaulį.

Viską darau savo rankomis, tad nesu ta padebesiais skraidanti kūrėja, kuriai realybė – tolima. Taip, esu emocijų ir jausmo žmogus, tačiau manyje tiek pat yra ir praktiškos, racionalios, ieškančios būdų save pristatyti ar parduoti savo kūrinius moters.

Vasarą laukia nemažai ypatingų fotografinių kelionių | Victoria Anima photography nuotr.

Supratau, jog dabar yra tas laikas, kai italai panoro daugiau kalbėti apie mano kūrinius, todėl mokausi kaip truputį sušvelninti tą lietuvišką kuklumą, mokausi paleisti save eiti tolyn ir priimti įvairius teikiamus pasiūlymus.

Kol kas, vasarą laukia nemažai ypatingų fotografinių kelionių, kurios reikalauja itin didelio fizinio ir dvasinio pasiruošimo. Tačiau labai to laukiu, nes keliaujančių žmonių dėka aš galiu laisvai kurti.

Pabaigai, kur galima įsigyti Tavo naujausią knygą? Kaip ją rasti norintiems?

Mano naujausią knygą „ANIMA“ galima įsigyti internetinėje parduotuvėje www.VictoriaAnima.com , o daugiau informacijos ir darbų visada galima rasti instagram paskyroje Victoria.Anima arba facebook.

Virtualioje erdvėje, kol kas, sugula visos naujienos, interviu, kūrybinės kelionės. Žinoma, visuomet kviečiu pasinaudoti šiais tinklais ir susisiekti su manimi asmeniškai.

NĖRA KOMENTARŲ

SKELBTI