Kam reikalinga bendruomenė ir kokia jos misija? Ar žinome, kiek daug Italijos lietuviai nuveikė sunkiausiais Lietuvai metais? Nors bendruomenė ir jos veidas keičiasi, jos tikslas ir misija lieka tie patys – burtis, išlaikyti lietuviškumą ir skleisti žinią apie Lietuvą.

Elzė Simonkevičiūtė Di Meglio, Italijos lietuvių bendruomenės pirmininkė

Pirmiausiai pažvelkime į mūsų bendruomenės šaknis. Tuoj po Antrojo pasaulinio karo Italijoje atsidūrė apie 1500 lietuvių. Dauguma jų apsigyveno Romoje, dalis įsikūrė Turine, Milane bei Pizos apylinkėse. Yra žinoma, jog susidarius galimybėms išvykti į kitus kraštus, dauguma lietuvių jomis pasinaudojo. Italijoje likę tautiečiai susitelkė Romoje. Jų buvo nedidelis būrys, tačiau jie ėmėsi veiklos ir 1952 m. rudenį įkūrė Italijos lietuvių bendruomenę.

„Lietuva tėvyne mūsų, tu didvyrių žeme“. Taip, jie didvyriai, nes drąsiai ir su dideliu troškimu norėjo padėti savo Tėvynei. Kas dirbo Popiežiškoje šv. Kazimiero lietuvių kolegijoje Romoje, kas – bažnytiniuose universitetuose, Šventojo Sosto įstaigose ir archyvuose, Vatikano radijuje, Italijos Radijuje RAI International, ar Lietuvių Katalikų Mokslų Akademijoje, Lietuvos diplomatinėje tarnyboje. Kiekvienas narys po truputi įnešė savo indėlį į tautos mokslinį, kultūrinį bei politinį darbą.

Kiekvienam lietuviui rūpėjo pavergtos Lietuvos ir tautos reikalai. Jie įtikino Italijos Vyriausybę nepripažinti Lietuvos prijungimo prie Sovietų Sąjungos, pasirūpino, kad Lietuvos Respublikos pasai būtų pripažinti ir vizuojami bei informavo šalies vyriausybę Lietuvos laisvės klausimu.

Ir visa tai darė žmonės, kurie tikėjo ir dirbo Lietuvos išlaisvinimui. Norėčiau išskirti keletą asmenybių, kurios paliko neįkainojamą paveldą Lietuvos ir Italijos lietuvių bendruomenei.

Taip, jie didvyriai, nes drąsiai ir su dideliu troškimu norėjo padėti savo Tėvynei. Kiekvienas narys po truputi įnešė savo indėlį į tautos mokslinį, kultūrinį bei politinį darbą.

Kunigas Vincas Mincevičius – visuomeninkas, žurnalistas, vertėjas. Pirmasis Italijos lietuvių bendruomenės pirmininkas. Prelatas vykdė švietėjišką darbą – 30 metų, kas mėnesį leisdavo žinių biuletenį ELTA PRESS italų kalba, kuriame nagrinėjo politikos, kultūros ir religijos temas, apžvelgdavo okupuotų kraštų padėtį. Romoje parašyta ELTA PRESS buvo siunčiama į visą Italiją, kitas pasaulio valstybes, kunigo darbštumo dėka pasiekė net Kiniją. Prelatas buvo kalnų mėgėjas, alpinistas ir didelis altruistas, tad padėdavo „nepatogiems“ Italijos lyderiams pasiekti Šveicariją.

Jis taip pat paliko dar vieną unikalų pėdsaką – Aušros Vartų Gailestingumo Motinos koplyčią Šv. Petro bazilikoje, vadovavo jos statybų darbams. Pastatė pirmąjį lietuvišką kryžių Italijoje 1962 m. Bardi miestelyje, Emilijos Romanijos regione. Monsinjoras V. Mincevičius šį kryžių, kaip visų lietuvių padėką už nuopelnus Lietuvai, dovanojo kardinolui Antonio Samorè.

• 

• 

Kardinolas A. Samorè buvo didis lietuvių tautos bičiulis ir jos reikalų užtarėjas Italijoje ir Vatikane. Diplomatinę karjerą pradėjo Lietuvoje, kur dirbo ir gyveno šešerius metus. Pasaulinio karo ir pirmaisiais pokario metais jis šelpė į Italiją patekusius karo pabėgėlius lietuvius, padėjo įrengti Lietuvos kankinių koplyčią Šv. Petro Bazilikos kriptoje, prisidėjo užtikrinant Lietuvos diplomatinės pasiuntinybės, akredituotos prie Šv. Sosto, veiklos tęstinumą.

Prelatas Antanas Briška taupė centą prie cento, kad galėtų sukaupti šiokį tokį kapitalą ir jį galėtų panaudoti Bažnyčios ir brangios Tėvynės reikalams. Jo ir bičiulio kunigo Jono Riaubos dėka, Romoje buvo įkurta Popiežiškoji lietuvių Šv. Kazimiero kolegija, kuri okupacijos metais tapo lietuvybės centru ir atliko Lietuvos atstovybės vaidmenį, o šiandien yra lietuvybės židinys.

Didelį indėlį įdėjo Lozaraičių šeima, pradedant nuo Stasio Lozoraičio, kuris dirbo Lietuvos pasiuntinybėje prie Šv. Sosto Italijoje, o grįžęs į Lietuvą, Prezidento Antano Smetonos įsakymu buvo paskirtas LR užsienio reikalų ministru. Jo iniciatyva Ženevoje buvo pasirašyta Pabaltijo valstybių santarvės sutartis. Vėl grįžęs į Italiją jis buvo nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras. Šias pareigas ėjo iki pasiuntinybės Romoje Villa Lituania uždarymo, t.y. 1940 m. rugpjūčio.

Jo žmona Vincenta Matulaitytė – Lozoraitienė buvo visuomenės veikėja, žurnalistė, pedagogė, moterų veiklos organizatorė, pirmoji M. Montessori pedagoginių idėjų skleidėja Lietuvoje. 1945 m. Romoje ji suredagavo du Italijos lietuvių mėnesinio žurnalo „Lietuvių balsas“ numerius. Lietuvos ir užsienio lietuvių laikraščiuose rašė pedagogikos, moterų gyvenimo ir kitais klausimais.

Didelį indėlį įdėjo Lozaraičių šeima, pradedant nuo Stasio Lozoraičio, kuris dirbo Lietuvos pasiuntinybėje prie Šv. Sosto Italijoje, o grįžęs į Lietuvą, Prezidento Antano Smetonos įsakymu buvo paskirtas LR užsienio reikalų ministru.

Stasys Lozoraitis Jaunesnysis buvo diplomatas, visuomenės veikėjas, pirmasis Lietuvos Respublikos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius JAV ir Italijoje. O nuo 1960 m. formaliai pradėjo dirbti Lietuvos atstovybėje prie Šv. Sosto, eidamas ministro Stasio Girdvainio asmeninio sekretoriaus pareigas. Jis priklausė laikinam organizaciniam komitetui lietuvių bendruomenei suorganizuoti. 1952 m. rugsėjo 13-15 d., kaip Italijos lietuvių bendruomenės pirmininkas, dalyvavo Europos kraštų pirmininkų suvažiavime Londone ir skaitė pranešimą apie lietuvių padėtį Italijoje. S. Lozoraitis taip pat dalyvaudavo įvairiuose lietuvių intelektualų susibūrimuose JAV, kur skaitydavo pranešimus Lietuvos laisvinimo bylos tema, kitais aktualiais tarptautinės politikos klausimais. 1983 m. S. Lozoraitis tapo pasiuntinybės Vašingtone patarėju, tuo pačiu metu ėjo ir atstovo prie Šv. Sosto pareigas.

1991 m. Lozoraičio diplomatinė karjera buvo įvertinta Lietuvos Respublikos nepaprastojo ir įgaliotojo ambasadoriaus titulu, o po metų jam suteiktas Vytauto Didžiojo Universiteto Garbės daktaro vardas.

Jo brolis Kazys Lozoraitis taip pat buvo diplomatas, aktyvus Italijos lietuvių bendruomenės narys ir žurnalistas. Dirbo Lietuvos atstovybėje, eidamas ministro S. Girdavainio asmeninio sekretoriaus pareigas. Tuo pat metu aktyviai dalyvavo Italijos lietuvių bendruomenės veikloje, talkino rengiant Italijos radijo laidas lietuvių kalba. Dirbo Vatikano Radijo redakcijoje, Lietuvos atstovybės prie Šv. Sosto kanceliarijos vedėju, nuo 1992 m. gegužės mėn. paskirtas LR ambasadoriumi prie Šv. Sosto. 1994 m. paskirtas nepaprastuoju ir įgaliotuoju ambasadoriumi prie Maltos ordino. Šias pareigas ėjo iki 2004 m. Iki pat mirties dirbo Lietuvos ambasados Italijoje neatlyginamu konsultantu, atsidėjo Lozoraičių šeimos archyvo ir bibliotekos tvarkymui.

K. Lozoraičio žmona Giovanna Pignatelli – Lozoraitis – dailininkė ir restauratorė. Aktyviai dalyvauja Lietuvos gyvenime. 2017 m. už prisidėjimą prie Lietuvos interesų gynimo Italijoje valstybės okupacijos metu, Lietuvos vardo garsinimą ir paramą Lietuvos kultūrinei veiklai jai buvo įteiktas ordino „Už nuopelnus Lietuvai” Riterio kryžius.

Stasys Žilys – prelatas, Romos lietuvių popiežiškosios Šv. Kazimiero kolegijos dvasinis tėvas, archyvaras, tapytojas, rašytojas, vertėjas. Trisdešimt metų (1962 – 1992) dirbo Šv. Sosto Rytų Bažnyčių Kongregacijos archyvaru. 1993 m. rugsėjo 4 – 8 d. lydėjo popiežių Joną Paulių II kelionėje į Lietuvą, o prieš tai metus laiko mokė popiežių lietuvių kalbos. Kunigas yra parašęs teologinių knygų, kuria eilėraščius, keletas jų tapo giesmėmis, kelias knygas yra iliustravęs, tapo paveikslus. S. Žilys apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medaliu ir ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komadoro kryžiumi.

Mes šiandien esame laisvi. Laisvi kalbėti, judėti, kurti. Gali iškilti klausimas: ar reikalinga man bendruomenė? Kaip ir beveik prieš 70 metų, taip ir šiandien, lietuvių bendruomenė yra stiprus tautiečių vienijimo įrankis, padedantis lietuviškumo išsaugojimui už Lietuvos ribų, kaip įvairiuose pasaulio kraštuose, taip ir Italijoje. Galimybė laisvai burtis tautiniu pagrindu yra didžiulė privilegija, kurią puoselėja turintys tvirtą tikėjimą, kad galime išlaikyti savo lietuvišką identitetą. Galime širdimis ir darbais jungtis su savo Tėvyne. Būti pilietiškai aktyvūs ir kurti Lietuvos ateitį sau ir savo vaikams.

Kaip ir beveik prieš 70 metų, taip ir šiandien, lietuvių bendruomenė yra stiprus tautiečių vienijimo įrankis, padedantis lietuviškumo išsaugojimui už Lietuvos ribų, kaip įvairiuose pasaulio kraštuose, taip ir Italijoje.

Bendruomenė pakeitė veidą. Kaip pastebėjote, anksčiau joje buvo daugiausiai vyrai – dvasininkai ir diplomatai. Šiandieninė mūsų bendruomenė įgijo moteriškus bruožus. Tad jai tenka būti ir vyriškai racionalia ir moteriškai švelnia, šeimyniškai virti cepelinus ir mokyti vaikus lietuviškai.

• 

• 

• 

• 

• 

Turime kilnią ir svarbią misiją, globaliu mąstu skleisti žinias apie Lietuvą ir Lietuvai. Todėl mes, Italijos lietuviai, turime džiaugtis ir didžiuotis, kad turime naujienų portalą ITLIETUVIAI.IT – unikalų Lietuvą, Italiją ir lietuvių diasporą jungiantį tiltą. Tai – pozityvi Italijos lietuvius ir Lietuvą globalioje erdvėje garsinanti grandis, atviri vartai Italijos lietuviams ir Lietuva besidomintiems italams.

Mes kiekvienas, savo asmeniniame gyvenime ir darbuose, skleidžiame žinią apie Lietuvą, esame maži ambasadoriai. Bendruomenėse ne tik minime Lietuvai svarbias datas, švenčiame tradicines šventes, rengiame susitikimus su Lietuvos šviesuoliais. Bet ir stengiamės atlikti tikrą misiją, kaip tai darė mūsų pradininkai.

Norime parodyti Lietuvai, kad mes esame, kad mums rūpi Lietuva, kad nėra MES ir JŪS, esame MES – LIETUVIAI. Stengiamės palaikyti ryšį ir būti vieningi.

Turime ir kitą misijos dalį – jaučiame, kad turime atstovauti Lietuvai įvairiose Tautinėse šventėse, bendradarbiauti su kaimyninėmis bendruomenėmis, pristatyti italams mūsų kultūrą, tautodailę, amatus. Džiaugiamės ir didžiuojamės mūsų lietuvių pasiekimais. Kartu stengiamės integruotis į vietinę kultūrą.

Norime parodyti Lietuvai, kad mes esame, kad mums rūpi Lietuva, kad nėra MES ir JŪS, esame MES – LIETUVIAI. Stengiamės palaikyti ryšį ir būti vieningi. Labai džiaugiamės, kad turime Šv. Kazimiero kolegiją Romoje, kurios rektorius Audrius Arštikaitis mus aplanko ir taip pat padeda puoselėti lietuviškas krikščioniškas tradicijas ir vertybes. Jungiamės prie lietuviškų iniciatyvų.

Turime besikuriantį jaunimą ir jau pribrendusią bendruomenę profesionalų klubui. Mūsų bendruomenė yra ypatinga, nes ją daugiausiai sudaro mišrios šeimos, tad ir iššūkiai yra kitokie. Stengiamės puoselėti lietuvišką tapatybę ir perduoti ją jaunesnėms kartoms. Tai, pirmiausia, priklauso nuo mūsų pačių – ar to norime, o bendruomenė tam yra puikus įrankis.

Tekstas paruoštas Italijos lietuvių suvažiavimo Italoje (Sicilija) 2020 m. spalio 2-4 d. konferencijai „30 lietuviškų įspaudų Italijoje / Trenta impronte lituane in Italia“

Straipsnis parengtas pagal Lietuvių fondo finansuojamą projektą „Italijos lietuvių bendruomenės veiklos efektyvinimas, informacijos sklaida, internetinė leidyba“