Genuja ‒ šių metų Italijos knygų sostinė. Ta proga senojo miesto erdvės dosniai veriasi literatūriniam šurmuliui ir kultūros lauko iniciatyvoms: birželio 8-18 dienomis valdovų rūmuose (Palazzo Ducale) vyksta jau trisdešimtasis Tarptautinis poezijos festivalis „Atverti žodžiai“ (Parole Spalancate), organizuojamas poetų sambūrio Viaggiatori nel Tempo („Keliautojai laike“) ir meno direktoriaus Claudio Pozzani. Šįkart jubiliejinis festivalis siūlo itin turtingą programą Jūros ir Eroso tema: virš šimto susitikimų su kūrėjais iš skirtingų pasaulio šalių ir skaitymo performansų. Vienas iš tarptautinės programos svečių ‒ lietuvių poetas, eseistas ir dramaturgas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas bei 2012-ųjų Tolerancijos Žmogus Sigitas Parulskis, italų leidėjo „Joker Edizioni“ ir Lietuvos kultūros instituto kvietimu viešėjęs Genujoje birželio 11 dieną.

Toma Gudelytė
ITLIETUVIAI.IT

Į poezijos festivalį lietuvių autorius atvyko pristatyti jau trečios italų kalba pasirodančios jo knygos ‒ poezijos rinktinės Trenodie senza coro (būtų galima išversti kaip „vienišos raudos“ arba „raudos be choro“). Pavadinimą antologijai, pasak poeto, parinko italų vertėjas Pietro U. Dini ‒ ilgametis baltų kalbinio paveldo tyrinėtojas ir kultūros puoselėtojas šioje šalyje.

P. U. Dini ne vieną dešimtmetį nuosekliai ir profesionaliai verčia lietuvių klasikus ir šiuolaikinius autorius, bendradarbiauja su šalies leidyklomis ir baltistikos tyrimu centru Pizos Universitete, pristato lietuvių literatūrą Italijos publikai. Terminas trenodie, iš graikų kalbos thrēnōidía, anot vertėjo, bene tiksliausiai perteikia gilias protoindoeuropietiškas šaknis turinčią mirusiųjų apraudojimo tradiciją, Lietuvoje išsaugotą raudų pavidalu.

• 

• 

Nuo mirusiųjų apraudojimo leitmotyvo S. Parulskio kūryboje ir prasidėjo susitikimas su Genujos festivalio publika. Jį moderavo vertėjas ir baltistas iš Pizos Universiteto Adriano Cerri ir šio teksto autorė, vertėja Toma Gudelytė. Ar poeto eiles, bent iš dalies, galima vadinti šiuolaikinėmis raudomis ir ką tokiu atveju aprauda poetas? Kodėl tai vienišos raudos, be choro? Ir ar tiesa, kaip autoironiškame eilėraštyje Privatizavimai rašo Gytis Norvilas, kad lietuvių poetų panteone Sigitas Parulskis yra tas, kuris privatizavo Mirtį ir mirusiuosius?

Itališkoje poezijos rinktinėje, apjungiančioje skirtingus S. Parulskio kūrybos etapus, mirtis reiškiasi įvairiais pavidalais ‒ kaip pamėklės iš praeities ir kaip savotiški patirčių riboženkliai.

Autorius šypteli ir pritariamai linksi. Visgi, skuba pabrėžti, mirties ir išėjusiųjų temos jam rodėsi svarbios kūrybos pradžioje ir neabejotinai buvo pasiskolintos iš vaikystės: poetas atmena seniau buvus įprasta tris dienas budėti prie mirusiojo, laikomo namuose, o ir Vėlinių apeigas, palikusias gilų įspaudą jo, vaiko, sąmonėje, su visomis jas lydėjusiomis pagonybės priemaišomis.

• 

• 

Itališkoje poezijos rinktinėje, apjungiančioje skirtingus S. Parulskio kūrybos etapus, mirtis reiškiasi įvairiais pavidalais ‒ kaip pamėklės iš praeities ir kaip savotiški patirčių riboženkliai: tai ir tėvo laukuose portretas, ir mirusių bibliotekininkų vardų sąrašas Mančesterio universitete, ir vietinės kapinaitės, kuriose staiga iškilusi siena atskiria žydiškus antkapius nuo stačiatikių ir katalikų kapų.

Šioms eilėms būdingas egzistencinis biografiškumas, persunktas vienatvės ir įprasminimo pastangos. Paprašytas perskaityti kurį eilėraštį-raudą, poetas pasirinko „Žvaigždę“, palydėtą šiltų publikos aplodismentų:

„Arklys su balta dėme kaktoje / vardu Žvaigždė / mums patiko jį glostyti, lietėme baltą dėmę / ir sakydavom ‒ glostome žvaigždę // mano draugas bėgdavo greitai, beveik kaip žirgas / mokykloje jis buvo bėgimo žvaigždė, niekas negalėjo pavyti / kartą užkliuvo, suklupo ir jo kaktoje atsirado / žvaigždė ‒ juokingas penkiakampis randas // jis žuvo tarnaudamas svetimoje armijoje, svetimame / Afganistano kare / kūną parvežęs kariškis tvirtino, kad / snaiperis pataikė tiesiai į kaktą // užsimerkiu, ištiesiu ranką / ir vėl mudu su draugu glostome baltą dėmę / glostome žvaigždę / ir jis toks greitas, niekas jo negali pavyti // nei tiesa / nei šviesa / nei per skliautą / nerianti žvaigždė“ (lietuviškai pirmąkart skelbta 2017-aisiais žurnale „Metai“).

Toji žvaigždė atveria naujas prasmes pokalbiui ir suvokimui: galinėjimasis su mirusiais ‒ tai ir galinėjamasi su niekaip nepraeinančia praeitimi?

Publikai parodytas ir ankstesnis itališkas trijų S. Parulskio pjesių leidimas (2016 m. išleido „Titivillus“, parengė Stefano Moretti ir Toma Gudelytė), ant jo viršelio puikuojasi lietuvių menininko Česlavo Lukensko 1990-ųjų kūrinys „Žvaigždė“: minkšta ir apdriskusi sovietinio simbolio iškamša.

• 

• 

Žvaigždės (sovietinės okupacijos ir ją lydėjusių represijų, dehumanizavimo, beprasmybės) tematika stipriai konotuoja autoriaus kūrybą, nuo garsiosios pjesės P.S. Byla O.K., pastatytos Oskaro Koršunovo ir apkeliavusios pagrindinius Europos teatro festivalius netrukus po Nepriklausomybės, iki autobiografinio romano Trys sekundės dangaus, į italų kalbą meistriškai išversto Guido Michelini ir Birutės Žindžiūtės-Michelini (2005 m. išleido „Isbn Edizioni“).

Romane kandžiai ir drauge skausmingai pasakojama paskutinės sovietų kariuomenėje („svetimoje armijoje“) tarnavusios lietuvių kartos tikrovė bei ją lydėjusios traumos. Paklaustas apie savo asmeninį santykį su praeitimi, autorius pastebi, kad joks individas, kaip ir bendruomenė, negali funkcionuoti be kritiško praeities įsisąmoninimo, o praeitis neretai reiškia konfliktą ir aršių batalijų lauką. Tik stoję į sąžiningą akistatą su kolektyvine atmintimi ir permąstydami jos žaizdas mes gyjame kaip individai ir visuomenė.

Pokalbio pabaigoje atiduota duoklė literatūros vertėjo amatui, S. Parulskio taip pat praktikuojamai kūrybos formai, greta rašymo ir fotografijos.

Publikos susitikime su lietuvių poetu A. Cerri sumaniai vedžiojo italų skaitytojus po platesnę lietuvių poetinės tradicijos topografiją, megzdamas galimas poetines sąsajas ir sąskambius tarp S. Parulskio kūrybos ir kitų jo kartos balsų, brėžė religinių motyvų ir mitologinių prasmių tieses. Primesta sovietinė tapatybė jokiais būdais nėra pagrindinis lietuviškų eilių perskaitymo raktas ‒ kur kas svarbesnis intertekstualusis dėmuo, simbolinių atverčių visuma.

A. Cerri paminėjo jam, kaip skaitytojui, kilusias sąšaukas su Edgardo Lee Masterso Spūn Riverio antologija. Masterso mirusieji cituojami neatsitiktinai ‒ italų kalba juos yra apdainavęs bene garsiausias iš Genujos kilęs bardas Fabrizio De André, tad vietos publikai sąšaukos skamba atpažįstamai ir suokalbiškai.

Pokalbio pabaigoje atiduota duoklė literatūros vertėjo amatui, S. Parulskio taip pat praktikuojamai kūrybos formai, greta rašymo ir fotografijos. Autorius į lietuvių kalbą yra išvertęs Marinos Stepnovos ir Michailo Šiškino romanus, Daniilo Charmso prozą, vokiečių poetus. Rusijos Federacijai užpuolus Ukrainą, jis buvo ėmęsis versti monumentalųjį žydų kilmės ukrainiečių rašytojo ir II pasaulinio karo korespondento Vasilijaus Grossmano kūrinį Gyvenimas ir likimas, rašytą rusų kalba, bet draustą leisti sovietmečiu.

S. Parulskis atmena tas dienas itin skausmingai, kaip gilų įtrūkį. Visgi, nepaisant visuotinės depresyvios būsenos ir augančio priešiškumo rusų kalbai, daugeliui viešųjų intelektualų raginant apskritai ją boikotuoti, jis tvirtina V. Grossmano romaną esant kaip niekad aktualų, nušviečiantį aną baisųjį stalinistinį pasaulį, o ir šiandienos siaubus, ir apie vertimo patirtį kalba su dėkingumu.

Savo knygoje V. Grosmanas rašo: „Žmonių istorija nebuvo gėrio, siekiančio nugalėti blogį, kova. Žmogaus istorija – tai didžiulio blogio, siekiančio sumalti žmogiškumo grūdelį, kova. Bet jeigu ir dabar žmoguje nenužudytas žmogiškumas, tai blogis jau nepasieks pergalės.“

V. Grossmano pasaulėvoka neabejotinai artima jo vertėjo, taip pat sėkmingai išbandžiusio istorinio romano žanrą (Murmanti siena), pasaulėvokai.

S. Parulskio poezijos antologiją parengė ir išleido Ligūrijos leidykla „Joker Edizioni“, savo kataloge turinti ne vieną lietuvių autorių kūrinį: leidykla yra išleidusi Kristijono Donelaičio poemą Metai, Jurgos Ivanauskaitės romaną Ragana ir lietus, Giedros Radvilavičiūtės esė knygą Šiąnakt aš miegosiu prie sienos, Sauliaus Šaltenio romaną Žydų karalaitės dienoraštis, Leonido Donskio aforizmų knygas Mažasis patirties žemėlapis, Paralelinės tikrovės ir Užmaršties amžiaus siužetai, Eugenijaus Ališankos, Antano Jonyno, Jono Meko, Vlado Braziūno, Vytauto Mačernio, Gintaro Grajausko ir kitų poetų eiles.

Tarptautiniame poezijos festivalyje „Atverti žodžiai“ anksčiau yra viešėjęs poetas, eseistas ir vertėjas Kornelijus Platelis.

„Lietuvių autorių menas ir literatūra Italijoje: kultūrinių įvykių atminties įprasminimas ir sklaida internetinėje leidyboje“ projektą finansuoja: