Saulius Augustinas Kubilius
2007 m. archyvas

Netekome Kazio Lozoraičio, iškilaus ambasadoriaus Vatikane ir Italijoje, mūsų ILB bendruomenės nario steigėjo, daugelį metų buvusio ILB valdybos sekretoriaus, vicepirmininko. Kazys iškeliavo nelauktai, per trumpą laiką pakirstas klastingos ir sunkios ligos, vidurvasarį, 2007 rugpjūčio 13 d.

Paliko žmoną Giovanną, dukrą Dainą su šeima, kurioms atnaujiname gilią užuojautą ir su kuriomis gedime netektyje, kuri ILB-ei nepaprastai didelė: nei vieno mūsų neaplenkė Kazio Lozoraičio nuoširdus paslaugumas ir visuomet jautrus dėmesingumas, solidari parama ir konkreti pagalba bet kuriais reikalais, o jei šie buvo tautiškai kultūrinio, visuomeninio, religinio ar valstybinės politikos pobūdžio, tuojau pajusdavai, kaip didžiadvasiškai atverdavo visą širdį savo “lietuvių šeimai”. Tai patyrė kiekvienas mūsų, visi, su juo dirbę ILB valdyboje, lankęsi ambasadoje, pareigūnai ir valdininkai, pažinoję asmeniškai arba “pripuolamai” susipažinę kelionių į Romą metu, pastarųjų ištisų 6 dešimtmečių bėgyje.
Įsipareigojimų ir darbų Lietuvai ritmo Kazys Lozoraitis nei kiek nesumažino išėjęs į užsitarnaują pensiją – ypač per pastaruosius metus.
Italijoje, greta kitų “iš meilės Tėvynei darbų”, Kazys Lozoraitis iki paskutinio atodūsio rūpinosi, kad būtų išsaugotas Lietuvai jos istorinis valstybinis paveldas: Lietuvos Respublikos nuosavybė Italijos sostinėje, Via Nomentana, 116, buvusi ambasada Romoje, iš kurios buvo išvarytas dar vaikas, su broliu Stasiu ir tėvais, motina Vincenta ir tėvu, ambasadoriumi Italijos Karalystėje Stasiu Lozoraičiu vyr., kitais Lietuvos diplomatais ir tarnautojais, ir kuri Sovietų Sąjungos ir Italijos Karalystės suokalbio dėka tebėra ne tik okupuota SSSR teisinės paveldėtojos, Rusijos Federacijos, bet ir neišspręsta tarptautinė problema. Šios okupacijos skriaudos Lietuvai, per nugyventą amžių patirtos asmeniškai kaip atvirą žaizdą, Kazys Lozoraitis nenusinešė į kapus. Ir, kaip nebūtų keista, apie ją, dar dabar, po mirties, jis pasakoja pats, savo balsu, Venecijos dailės bienalėje, Lietuvos Respublikos paviljone, nuolat rodomame (ir bent iki bienalės pabaigos šį rudenį rodysimame) Lietuvos menininkų Nomedos ir Gedimino Urbonu projekte “Villa Lituania”. Parodos atidarymas Venecijoje 2007 metų birželio 9 dieną buvo bene paskutinis viešas Kazio Lozoraičio pasirodymas oficialiame Lietuvos renginyje Italijoje.
Ambasadorius Kazys Lozoraitis ir šiemet kelis kartus lankėsi Tėvynėje, vis vykdydamas Lietuvos valstybei ir visuomenei naudingus darbus. Bene svarbiausias buvo Lozoraičių archyvo perdavimas valstybės archyvams. Šį milžinišką darbą Kazys atliko kone vienas ir be mokesčio, kitų pagalbos neprašydamas: jis kantriai ir kruopščiai parengė persiuntimui į Lietuvą tonas dokumentų ir knygų, savo rankomis krovė šiuos daiktus į dėžes ir, negailėdamas jėgų, net padėjo kraunant į sunkvežimį! Pavasarį, siuntą jis išlydėjo ne vien akimis, o vasarą iš paskos atkeliavęs į Lietuvą, lankėsi valstybės archyvuose užtikrinti, kad istorinis paveldas gerose rankose. Kazys suspėjo įveikti daug kitų įsipareigojimų per pastarąją ir paskutiniąja kelionę į Lietuvą, iš kurios parvyko į Romą liepos 8 dieną, ketindamas grįžti…
Kazys Lozoraitis gimė 1929.VII.23 Berlyne, mirė Romoje 2007.VIII.13.
Liūdi, netekusi garbaus nario, Italijos Lietuvių Bendruomenė.