Knygą apie Lietuvą rašantis Francesco M. Cataluccio: Lietuva – kosmopolitiška, tačiau tuo pat metu tvirtai įsišaknijusi į savo dirvą
Artėjančiais 2022-aisias Italijoje knygynų lentynas papildys išskirtinė knygą apie Lietuvą, išleista leidyklos Humboldt Books. Pasitelkus tris iškilias asmenybes, žinomas ne tik gimtojoje šalyje, bet ir už jos ribų – poetą, režisierių Joną Meką, antropologę ir archeologę Mariją Gimbutienę bei rašytoją, poetą Česlovą Milošą (Czesław Miłosz) – į Lietuvą, jos kultūrinį lauką, bus pažvelgta iš svetimšalio perspektyvos, tai yra, italų rašytojo, literatūros kritiko Francesco Matteo Cataluccio akimis. Kaip gimė šis projektas, kuo jis išskirtinis – naujienų portalui ITLIETUVIAI.IT išsamiau pasakoja Lietuvos kultūros atašė Italijoje Laura Gabrielaitytė-Kazulėnienė ir būsimos knygos autorius, rašytojas Francesco M. Cataluccio, spalį viešėjęs Lietuvoje ir rinkęs medžiagą savo knygai.
Kristina Janušaitė-Valleri
ITLIETUVIAI.IT
Knyga – kultūrologinė kelionė po Lietuvą
2022-aisiais Italijoje pasirodys kultūrologinio pobūdžio leidinys apie Lietuvą iš svetimšalio perspektyvos – italų rašytojo, literatūros kritiko Francesco M. Cataluccio akimis. Tai – bendras Lietuvos Respublikos ambasados Italijoje, Lietuvos kultūros instituto ir leidyklos Humboldt Books projektas.
Būsimos knygos autorius F. M. Cataluccio šių metų spalio pradžioje lankėsi Lietuvoje ir rinko medžiagą būsimai knygai: susitiko su poetu, rašytoju Tomu Venclova, literatūrologu Mindaugu Kvietkausku, profesoriumi Vytautu Landsbergiu, meno ir bažnyčios istorike Irena Vaišvilaite, aplankė MO, M. K. Čiurlionio bei T. Mano muziejus. Rašytoją šios išskirtinės kelionės metu lydėjo Lietuvos kultūros instituto atstovė Rūta Valentaitė.
„Projektas gimė bendradarbiaujant tiesiogiai su leidykla Humboldt Books, nes 2020 m. kartu su Francesco Urbani Ragazzi buvo išleista knygą apie Joną Meką ir pernai organizavome virtualų renginį“, – apie šio projekto ištakas naujienų portalui ITLIETUVIAI.IT pasakoja kultūros atašė L. Gabrielaitytė-Kazulėnienė.
Pasak kultūros atašė, minėta leidykla leidžia tam tikro pobūdžio knygas – nestandartinius kelionių vadovus, kai autorius pasirinktą šalį stengiasi perteikti per kultūrinę, meninę jos prizmę. Kadangi Humboldt Books kaip tik ieškojo naujų partnerių būsimiems projektams, buvo nuspręsta parengti leidinį ir apie Lietuvą, plačiau pristatantį jos kultūrinį lauką per tam tikras iškilias šalies asmenybes, įtraukiant ir filmų kūrėjo Jono Meko figūrą, nes Italijos auditorijai jis jau žinomas, bet to, kitąmet kaip tik bus minimos J. Meko 100-osios gimimo metinės.
Lankėsi ne pirmą kartą
Įdomu tai, kad visų pirma gimė būsimos knygos idėja ir tik vėliau buvo ieškotas tinkamas autorius šiai idėjai išpildyti. Leidyklai atsiuntus galimų kandidatų sąrašą, galiausiai buvo pasirinktas rašytojas F. M. Cataluccio. Lietuva šiam italų rašytojui jau pažįstama. 2010-aisiais išleistoje jo knygoje „Einu pažiūrėti, ar ten geriau“ (Vado a vedere se di là è meglio) minimas Vilnius, pasakojama apie iškilias Lietuvos asmenybes.
Pastarasis vizitas buvo jau penktasis F. M. Cataluccio apsilankymas Lietuvoje. Intensyvus ir turtingas kelionės maršrutas šį kartą nusidriekė nuo Vilniaus, Biržų krašto, kur rašytojas lankė Jono ir Adolfo Mekų centrą, iki pat Baltijos pajūrio. Programą parengė Lietuvos kultūros atašė Italijoje L. Gabrielaitytė-Kazulėnienė bei Lietuvos kultūros instituto atstovė R. Valentaitė.
Knygos išleidimui šiuo metu intensyviai besirengiantis rašytojas, literatūros kritikas Francesco M. Cataluccio naujienų portalui ITLIETUVIAI.IT pasakoja apie savo pirmąją pažintį su Lietuva ir naujausioje knygoje sugulsiančią pastarąją kultūrologinę kelionę. Kokią Lietuvą patyrė pats ir kokią ją, atgijusią poeto T. Venclovos, profesoriaus V. Landsbergio ir kitų sutiktų pašnekovų prisiminimuose, matė čia gyvenę ir kūrę kultūros bei meno žmonės,
Kokia ir kada buvo Jūsų pirmoji pažintis su Lietuva?
Mano pirmasis susitikimas su Lietuva įvyko 1988-aisiais metais, kai grupei Genujos universiteto studentų skaičiau paskaitas apie Vidurio Europą ir galiausiai universitetas organizavo kelionę į Baltijos šalis. Kai buvome Vilniuje, mus lydėjusi vertėja pranešė, kad vakare universitete vyks pasitarimas Lietuvos Nepriklausomybės klausimu. Nieko apie tai nežinojome ir nuėjome ten. Rinkosi Sąjūdžio organizacija. Tą vakarą buvo ir V. Landsbergis. Grįžęs į Italiją parengiau reportažą žurnalui MicroMega apie Lietuvos pavasarį, papasakodamas, ką lankydamasis ten pamačiau.
1990-aisiais metais tyrinėjau lenkų literatūrą. Pažinojau Nobelio premijos laureatą Česlovą Milošą, kuris visada sakydavo, kad save laiko ir lietuviu, ir lenku. Kartą ant popieriaus lapo Č. Milošas pažymėjo vietoves, kurias, jo manymu, turėčiau pamatyti Lietuvoje, tai yra, pasienyje su Suvalkais, ten, kur jis gimė.
Taigi, porą kartų iš Lenkijos važiavau apžiūrėti tos pietinės Lietuvos dalies. Tada aiškiau supratau ir Milošo poeziją, visų pirma gamtos svarbą joje – tų miškų, ežerų. Milošas kartą Paryžiuje yra man minėjęs, kad liūdniausiomis savo gyvenimo akimirkomis, visada galvodavo apie tą upę, ežerą, miškus. Tai jam padėjo ištverti emigraciją.
Knyga nebus kelionių vadovas apie Lietuvą. Tai – tam tikra kelionė, orientuota į tris asmenis. Mano žvilgsnis – užsieniečio žvilgsnis – žmogaus, kuris ateina iš toli, deja, nekalba lietuviškai.
Vėliau, keletą dienų lankydamasis Vilniuje, išverčiau Č. Milošo ir poeto T. Venclovos dialogą apie Vilnių, kur yra visas jo labai svarbus diskursas apie baroką, kaip lenkų ir lietuvių kultūrų sąjungos elementą.
Šis – jau penktasis kartas, kai lankiausi Vilniuje. Šį kartą atvykau ne turistinio vizito tikslais. Esu dėkingas Lietuvos kultūros institutui. Lietuvoje praleidau savaitę. Pasirinkome geriausią metą: tikras ruduo dar tik prasidėjęs, medžiai geltoni, raudoni. Nida man taip pat paliko įspūdį, iki tol joje nebuvau lankęsis. Patiko tai, kad nebuvo turistų. Tuo metu, kai ten viešėjau, atrodė kaip Riminis žiemą – viskas uždaryta. Ši ramybe dvelkianti atmosfera labai žavi: nedaug žmonių, ištuštėjusios kopos.
Knygoje „Einu pažiūrėti, ar ten geriau“ paminėjote Vilnių, pasakojote apie menininką Mikalojų Konstantiną Čiurlionį, rašytoją Česlovą Milošą, Vytautą Landsbergį ir kitus žymius kultūros veikėjus. Kokios vietovės ir iškilios asmenybės bus naujosios knygos protagonistai?
Knyga nebus kelionių vadovas apie Lietuvą. Tai – tam tikra kelionė, orientuota į tris asmenis. Mano žvilgsnis – užsieniečio žvilgsnis – žmogaus, kuris ateina iš toli, deja, nekalba lietuviškai. Norėjau pasirinkti tris asmenis, kurie, būdami lietuviai, susiję ne tik su Lietuva, bet reprezentuoja ją ir už jos ribų. Tai – antropologė M. Gimbutienė, filmų kūrėjas J. Mekas ir Č. Milošas. Visi trys dėl skirtingų priežasčių pokariu emigravo į Ameriką. Ir visus tris visada siejo labai stiprus ryšys su Lietuva.
Įdomu tai, kad tiek J. Mekas, tiek M. Gimbutienė, išskyrus Č. Milošą, norėjo būti palaidoti Lietuvoje. Toks stiprus ryšys su žeme, mano nuomone, yra vienas iš Lietuvos kultūros bruožų: stiprios šaknys su miškais, upėmis, ežerais.
Vienas iš jautriausių kelionės po Lietuvą dalykų buvo aplankymas kaimo kapinių, kuriose norėjo būti palaidotas J. Mekas. Mažos, labai gražios kapinaitės, pilnos gėlių. Kaimo, kuriame gimė Mekas, nebėra, tačiau kapinės išliko. Tai – tikrai jaudinanti vieta.
Įdomu tai, kad tiek J. Mekas, tiek M. Gimbutienė, išskyrus Č. Milošą, norėjo būti palaidoti Lietuvoje. Toks stiprus ryšys su žeme, mano nuomone, yra vienas iš Lietuvos kultūros bruožų: stiprios šaknys su miškais, upėmis, ežerais.
O kaip gimė būsimos knygos apie Lietuvą projektas? Koks bus jos formatas?
Projektas gimė todėl, kad ši Milano leidykla, Humboldt Books, leidžia kultūrinius reportažus, palydimus penkiolikos ar dvidešimties rašytojams patikėtų fotografijų. Šiuo atveju problema ta, kad manęs nelydėjo fotografas. Taigi, dar nenusprendėme, kokia bus knygos forma.
Pamačiau ir tą Lietuvos dalį, kuri visiškai nepasikeitė – tai ežerai ir miškai. Ji tarsi sustingusi laike. Vilnius man pasirodė labai dinamiškas miestas. Tikrai ne tas Vilnius, apie kurį kalba poetai. Tai labai modernus miestas.
Šios penkiolika ar dvidešimt nuotraukų galėtų būti ir Meko darytos, nes kitąmet bus jo šimtmetis. Kita vertus, prie kai kurių vietų, pavyzdžiui, Kauno, aprašymų galbūt reikėtų vaizdo. Jame lankiausi antrą kartą. Stipri Kauno architektūrinė tapatybė. Tai miestas, kuris tikrai atrodo pastatytas XX amžiaus 2-ąjį ar 3-ąjį dešimtmetį racionalizmo krypties stiliumi.
Kokius įspūdžius paliko pastaroji, jau penktoji, kelionė į Lietuvą? Kokias dar vietoves aplankėte? Kas, Jūsų manymu, per tuos metus pasikeitė Lietuvoje?
Iš miestų buvau matęs tik Vilnių ir Kauną. Pamačiau ir tą Lietuvos dalį, kuri visiškai nepasikeitė – tai ežerai ir miškai. Ji tarsi sustingusi laike. Vilnius man pasirodė labai dinamiškas miestas. Tikrai ne tas Vilnius, apie kurį kalba poetai. Tai –labai modernus miestas. Kita vertus, tokiame moderniame mieste, kaip Vilnius, keistai atrodo neoklasicizmo stiliaus pastatai, kontrastuojantys su moderniais dangoraižiais.
Kaune apsilankiau M. K. Čiurlionio muziejuje. Mane itin sužavėjo nepaprasta kolekcija šio muziejaus rūsyje, kuri, mano nuomone, verta atskiro muziejaus. Tai visos medinės figūros, susijusios su religiniu kultu – su melancholiškuoju Kristumi. Keista jas matyti įkalintas rūsyje – spintos viduje, atitvertame grotomis, tarsi jos būtų kaliniai, laukiantys išvadavimo.
Vėliau važiavome į Klaipėdą, kuri man paliko įspūdį. Vienas labiausiai mane sužavėjusių apsilankymų buvo prie Kuršių marių esančioje ornitologijos stotyje. Tai viena iš svarbiausių ornitologijos stočių pasaulyje. Ten sustoja iš šiaurės į pietus migruojantys paukščiai, kuriuos žieduoja ornitologai.
Su kokiais kultūros ir meno veikėjais susitikote?
Su T. Venclova buvau jau pažįstamas. Susipažinome Paryžiuje. Susitikę prisiminėme ir bendrus draugus, tarp jų – ir Č. Milošą bei J. Brodskį.
Susitikau ir su V. Landsbergiu. Jis papasakojo apie savo tėvą architektą, o Venclova – apie savąjį. Įdomu tai, kad T. Mano namas buvo restauruotas būtent T. Venclovos tėvo dėka. 1955-aisiais jis (Antanas Venclova – aut. pastaba), lankydamasis Veimare, susipažino su T. Manu. T. Manas papasakojo: „Turėjau namą Nidoje. Aš ten gyvenau tik dvejus metus, nes atėjus naciams turėjau išvykti.“ O T. Venclovos tėvas atsakė: „Gerai, atstatykime, įkurkime muziejų“.
Apžiūrėjau gražią M. Gimbutienės darbams skirtą parodą: puiki ekspozicija su archeologiniais radiniais, kuriuos aptiko archeologiniuose kasinėjimuose Bulgarijoje.
Paskutinį kelionės vakarą aplankiau kitą vietą, kuri man paliko neišdildomą įspūdį. Buvo suorganizuota įdomi ekskursija po senąjį Vilniaus getą (Rašytojas dalyvavo garso spektaklyje-kelionėje „Glaistas”, kuris prasidėjo Žydų kultūros ir informacijos centre ir toliau tęsėsi Vilniaus geto teritorijoje – autoriaus pastaba ).
Kaip apibūdintumėte Lietuvos kultūrą?
Lietuva – retai apgyvendinta šalis su daugybe gražių erdvių, įsprausta tarp dviejų pasaulių: iš vienos pusės – Rusijos, iš kitos – Lenkijos, tačiau ji turi labai gyvą ir įdomią kultūrą. Tai – pasienio, ribos kultūra, tarp Vakarų pasaulio ir Rytų. Tokių didelių šalių apsuptyje atsiranda tam tikras trapumo jausmas. Mano nuomone, tai jaučiama ir lietuvių kultūroje – trapumas, nepastovumas.
Svarbu pabrėžti, kad Lietuva buvo paskutinė šalis, kuri XIV a. tapo krikščioniška. Pagoniški elementai ir toliau išliko – santykyje su mišku, upėmis, kaimu. Artimas, beveik pagoniškas santykis su gamta grįžta ir į literatūrą. Svarbi ir skirtingų religijų, kultūrų sankirta – žydų, ortodoksų, krikščionių, evangelikų. Kai kuriais aspektais tai – kosmopolitiška šalis, tačiau tuo pat metu tvirtai įsišaknijusi į savo dirvą.
Ar dar sugrįš lietuviški kontekstai būsimuose Jūsų darbuose?
Jau seniai norėjau ką nors parašyti apie M. K. Čiurlionį. Tai – menininkas, kuris mane visada žavėjo. Prieš daugelį metų Milane buvo puiki Čiurlionio paroda. Likau labai sužavėtas, ypač jo tapybos stiliaus. Ne atsitiktinai kai kurie jo paveikslai vadinasi „Scherzo“, „Sonata“. Tai perteikia idėją, kad muzika gali būti ir vizuali. Norėčiau parašyti nedidelę esė apie M. K. Čiurlionį.
Italijoje vykstančių meninių ir kultūrinių lietuvių autorių renginių atminties įprasminimo ir sklaidos internetinėje leidyboje projektą finansuoja:
