Lietuvis visur ir visada: įspūdžiai iš XVII Pasaulio Lietuvių Jaunimo Kongreso
Kol savo akimis nepamatysi, tol nesuprasi – štai kokios mintys sukosi XVII Pasaulio Lietuvių Jaunimo Kongreso metu ir po jo. Apie ką aš čia? Apie lietuviškumo puoselėjimo mąstą užsienyje. Pirmasis tokio dydžio renginys, kuriame man teko dalyvauti, paliko žodžiais nenupasakojamą įspūdį. Kalbėdama apie lietuviškumo puoselėjimą, nekalbu vien apie 10 dienų trukusį renginį. Kalbu apie šimtus nepapasakotų istorijų, apie kartų kartas, kurios nenuilsdamos tiesia tiltus link Lietuvos. Iki šiol, dar prieš persikraustydama gyventi į Italiją, kaip ir daugelis iš mūsų, gyvenau žinojimu: kažkur toli toli, už Atlanto, yra daug mūsų tautiečių. Jų yra ir Europoje, ir Azijoje. Yra didelės bendruomenės. Dipukų (asmenys išvykę iš Lietuvos per II-ąjį pasaulinį karą ir po jo) kartos vaikaičiai, kartų kartos. Tik tiek. Visai kitas reikalas yra pamatyti tai savo akimis ir išgirsti istorijas iš pirmų lūpų. Bet pradėkime nuo pat pradžių.
Margarita Bareikytė
ITLIETUVIAI.IT
Lietuvis visur ir visada
Pasaulio lietuvių jaunimo kongresas, pradėtas rengti daugiau nei prieš pusę amžiaus, 1966-aisiais, vyksta kas 2-3 metus skirtingose pasaulio vietose ir sukviečia daug veiklaus ir motyvuoto lietuvių jaunimo iš viso pasaulio. Kongreso metu išrenkama nauja Pasaulio Lietuvių Jaunimo Sąjungos valdyba, iškeliamos aktualios problemos, priimami nutarimai, kuriuos naujoji valdyba stengsis įgyvendinti naujos kadencijos metu.
Viso kongreso metu mus lydėjo šūkis – „Visur ir visada“ – taiklus organizatorių sugalvotas šių metų kongreso pavadinimas. Juk jei esi lietuvis, juo būsi ir liksi visur ir visada.
Be oficialiosios dalies, yra ir pramoginė. Tai įvairios ekskursijos, vakaronės, susipažinimas su lietuvių bendruomenėmis užsienyje. Galiu patvirtinti, kad neoficiali dalis yra ne mažiau reikšminga: jos metu užsimezga svarbūs ryšiai, bendradarbiavimai, projektai. Taip ir mums, bekalbant su Ispanijos ir Prancūzijos delegatais, kilo mintis suorganizuoti „atsvarą“ „Šiaurės sriubai“ (Skandinavijos lietuvių renginys) ir padaryti savo „Pietų sriubą“ – Italijos, Ispanijos ir Prancūzijos renginį.
XVII kartą vykęs kongresas sutraukė 120 dalyvių iš 18 šalių (Argentinos, Baltarusijos, Belgijos, Danijos, Islandijos, Ispanijos, Italijos, Jungtinės Karalystės, JAV, Kanados, Lenkijos, Nyderlandų, Prancūzijos, Rusijos, Švedijos, Šveicarijos, Urugvajaus ir Venesuelos).
Beje, Italija ilgą laiką nebuvo aktyvi kongresų dalyvė, todėl džiaugiausi atstovaudama Italijos lietuvių bendruomenei po tokio ilgo laiko tarpo. Viso kongreso metu mus lydėjo šūkis – „Visur ir visada“ – taiklus organizatorių sugalvotas šių metų kongreso pavadinimas. Juk jei esi lietuvis, juo būsi ir liksi visur ir visada.
Neišdildomi įspūdžiai Bostone
Renginys prasidėjo Bostone, rytinėje JAV pakrantėje. Beje, rytinė pakrantė pasirinkta ne veltui – čia užgimė pirmosios lietuvių bendruomenės ir lituanistinio puoselėjimo židiniai. Po renginio atidarymo miesto parke, nuskubėjome į Bostono „Red Sox“ beisbolo rungtynes kurios vyko viename svarbiausių ir amerikiečių labiausiai pamėgtame (america’s most beloved ballpark) „Fenway Park“ stadione.
Tai buvo pirmosios mano gyvenime, kaip ir daugeliui kitų, beisbolo varžybos ir, žinoma, tai paliko mums neišdildomą įspūdį, nepaisant įsismarkavusio lietaus. Beje, lietus mus lydėjo beveik viso kongreso metu, todėl tarpusavyje juokavome, kad tai vyksta dėl didelės lietuvių koncentracijos vienoje vietoje.
Kitą rytą vyko šalių delegatų ir jaunimo sąjungų prisistatymai. Prisistatymo metu juokavau, kad esame vienas su puse deleguoto lietuvių jaunimo iš Italijos, kadangi kelionės metu mane lydėjo italas Andrea, aktyvus Italijos lietuvių bendruomenės narys ir renginių dalyvis. Andrea taip puikiai atstovavo Italijos lietuvių bendruomenei, kad dalyviai renginio pabaigoje suabejojo, ar neturės ir Andrea lietuviškų ištakų.
Po prisistatymo laukė ekskursija po Bostoną, o vakare – oficialus kongreso atidarymo vakaras Bostono lietuvių klube. Kai atvykome į klubą, likome nustebinti: toks įspūdis, lyg iš Bostono gatvių staiga patekai į Lietuvą. Pats klubas primena mokyklos laikų aktų salę: čia ir scena, ir scenos užuolaidos, ir paveikslai, ir lietuviška muzika. Viskas atpažįstama, viskas kelia prisiminimus, tik kad vaizdas pro langus tau primena, kur iš tikrųjų esi.
Bare, beje, gali įsigyti lietuviško alaus, o už barmenų nugarų – didžiulis paveikslas su Trakų pilies vaizdais. Sveikinimo kalbas tarė renginio organizatoriai, Lietuvos Respublikos ambasadorė Jungtinėse Amerikos Valstijose Audra Plepytė, Pasaulio Lietuvių Bendruomenės Pirmininkė Dalia Henke ir kiti.
Atradau minutę pakalbinti garbės svečią – kunigą Antaną Saulaitį, pirmąjį Pasaulio Lietuvių Jaunimo Sąjungos pirmininką (1972 m.), mielai sutikusį duoti interviu (video įrašas bus publikuotas greitu metu, – aut. pastaba).
Po sveikinimo kalbų vyko panelinės diskusijos, vakarienė ir, žinoma, šokiai. Bandžiau filmuoti šokius, tačiau skambant Marijono Mikutavičiaus „Trims milijonams“ buvau nublokšta džiugiai siautėjusios minios. Grindys drebėjo, minia skandavo „Lietuva“, o „Trys milijonai“ vėliau lydėjo mus viso kongreso metu ir tapo tarsi savotišku renginio himnu.
Vermonto miškuose lietuviškos istorijos
Kitą rytą pajudėjome link stovyklos „Neringa“ Vermonte. Atvykę vėl negalėjome patikėti: mediniai nameliai su lietuviškais atributais, lietuviška bažnytėlė, berželiai, Gedimino pilies kopija, tvenkinys. Viskas primena Lietuvą, net Vermonto miškai.
Pasidomėjau šios vietos istorija ir sužinojau, kad dar 1969 m. Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Seserys, atvykusios iš Lietuvos 1936 m., nusipirko šią 92 akrų žemę, nes ji priminė mėgstamą Baltijos pajūrio vasarojimo vietą, ir pakrikštijo „Neringos“ vardu. Dar 1943 m. seserys ėmėsi organizuoti mergaitėms stovyklos pobūdžio užsiėmimus, o 1970 m., jau nusipirkus sklypą, suorganizuota pirmoji oficiali stovykla lietuvių kalba.
Stovyklos metu mus lydėjo dar vienas lietuviškas atributas – lietus, kuriam nebuvo pasiruošę. Vietiniai tikino, kad lietus čia – retas svečias. Gailėjausi, kad pasiėmiau tik vieną porą sportbačių. Bet morališkai pasiruošiau pilnai įtraukiančiai lietuviškai patirčiai Vermonto miškuose.
Negaliu nepaminėti ir kito svarbaus akcento, be kurio patirtis nebūtų visapusiška, – maisto. Važiuodami čia bijojome, kad teks dienų dienas valgyti tik mėsainius ir amerikietiškas spurgas. Bet kaip apsidžiaugėme pamatę kugelį, balandėlius, tinginį, raugintus kopūstus, grietinę! Didelis komplimentas virėjoms, papildžiusioms šią patirtį lietuviškais skoniais. Beje, virėjos Nida ir Janė papasakojo, kad Neringos stovykla joms yra tarsi antrieji namai: pačios kadaise, dar būdamos mažos, čia stovyklaudavo, vėliau buvo ir vadovės, o dabar atvažiuoja padėti virtuvėje.
Sprendimai ir vakaronėse skambėję „Trys milijonai“
„Neringos“ stovykloje vyko oficialioji ir bene svarbiausioji kongreso dalis: nutarimų priėmimas, rezoliucijų paruošimas, naujosios valdybos rinkimai. Man, visą gyvenimą praleidusiai meno pasaulyje ir nutolusiai nuo politikos, ši patirtis buvo labai įdomi ir pamokanti. Bene sunkiausias, bet kartu ir įdomiausias darbas buvo nutarimų ruošimas.
Lyg niekas tavęs nespaudė, lyg galėjai nesistengti ir nesiūlyti, bet kažkaip labai norėjosi palikti „pėdsaką“ po savęs (juk tai mano pirmasis ir, deja, paskutinis jaunimo kongresas, nes kitais metais jau neatitiksiu „jaunimo“ sąvokos pagal amžiaus kategoriją). Todėl su delegate iš Danijos Karolina Budvydyte paruošėme nutarimą apie psichologinės pagalbos emigrantams teikimo svarbą, kuris gavo balsavusiųjų daugumos palaikymą ir buvo sėkmingai priimtas.
Vakarais, po oficialios dalies – vakaronės, dainos, vaidinimai, žaidynės. Bene įsimintiniausia buvo paskaita apie lietuvių liaudies dainas su Dariumi Polikaičiu. Mums išdalino dainų tekstus, kuriais ketinau dalintis su šalia sėdinčia, JAV gimusia ir užaugusia lietuvaite, bet ji leido man suprasti, kad dainų tekstų jai neprireiks. Kokia buvo mano nuostaba, kai visi uždainavo!
Užsienyje gimę ir užaugę lietuvaičiai žinojo tekstus ir gaidas geriau už mus, gimusius ir užaugusius Lietuvoje! Man, vaikystę choruose ir muzikos mokykloje praleidusiai, buvusiai „Dainų Šventės“ dalyvei buvo nesmagu, jog nežinojau visų dainų. O jiems tai buvo natūralus dalykas. Galbūt kai kurie dalyviai net nekalbėjo laisvai lietuviškai, bet dainos jiems liejosi laisvai.
Ir tada prieš akis iškilo paveikslas: vasaros, praleistos lietuvių stovyklose dainuojant liaudies dainas, sekmadieninės lietuvių mokyklėlės, vakaronės, tėvų kasdieninės pastangos. Tos kartų kartos, kurios būrėsi čia ir kūrė savo mažąją Lietuvą. Kiek čia visko įvyko, kiek istorijų! O juk daugelių kongreso dalyvių iš JAV tėvų susipažino būtent čia – „Neringos“ stovykloje. Čia vyko ir tuoktuvės, ir krikštynos.
Kalbant apie istorijas, tai būtent „Neringoje” jų išgirdau daugiausiai, nes čia turėjome daugiausiai laiko susipažinti. Tai Gabrielos ir Alejandro Avalos iš Venesuelos grįžimo į Lietuvą istorija, Jorio iš Kanados tarnybos Lietuvos kariuomenėje istorija, kunigo Antano Saulaičio istorija ir daugelio kitų. Kadangi kiekviena istorija verta dėmesio ir laiko, todėl papasakosiu apie jas atskirai savo video laidose.
Paskutinę dieną „Neringoje“ rinkome naująją PLJS valdybą ir būsimą XVIII Pasaulio lietuvių jaunimo Kongreso vietą. Kadangi stengėmės laikytis visų protokolų reikalavimų, naująją valdybą išrinkome tik apie vidurnaktį. Dar ilgiau užtruko naujosios vietos būsimajam kongresui išrinkimas: juk renginio organizatoriai įsipareigoja surengti didelį, daug pastangų reikalaujantį renginį. Tarp kandidatų buvo Švedija, Danija, Nyderlandai.
Galiausiai nuspręsta kitą kongresą rengti Islandijoje, o prieš tai paminėtos šalys suteiks pagalbą priimančiai šaliai. Po sunkių rinkimų, kažkur toli, Vermonto miškuose, paryčiais vėl nugriaudėjo „Trys milijonai“.
Kongreso uždarymas Kanadoje
Kitą dieną atsisveikinome su „Neringa“, autobusu kirtome sieną ir atsidūrėme Monrealyje (Kanada). Vakare pasipuošę (kiek buvo džiaugsmo pakeisti šlapius sportbačius ir striukes į išeiginius batelius ir sukneles!) Monrealio metro nukeliavome į Aušros vartų parapiją, kur buvo aukojamos mišios prelato Edmundo Putrimo atminimui.
Beje, Aušros vartų parapijos bažnyčia, pastatyta 1954 m. lietuvių imigrantų, tiek savo vidumi, tiek išore primena sostinę Vilnių: pastato forma panaši į Aušros vartus, analogiškas Marijos vitražas, o už altoriaus – analogiškas Trijų kryžių paminklas.
Po mišių – oficialus kongreso uždarymas smagiu „Bulvėpalooza“ pavadinimu ir susipažinimas su Monrealio lietuvių bendruomene. Stebėjome šokių kolektyvo „Gintaras“, muzikinių grupių „Viena širdis“ bei „Garbanotos mintys“ pasirodymus. Ir, kaip visada, vakaro programą vainikavo „Trys milijonai“. Ir jau nesvarbu, kiek ten iš tikrųjų tų milijonų, ir kur tie milijonai yra. Svarbu, kad esame visur ir visada.
Pamatykite daugiau apie kongresą jau greitai video formate „Dolce far tutto kanale“!
Straipsnis parengtas pagal Lietuvių fondo finansuojamą projektą „Italijos lietuvių bendruomenės veiklos efektyvinimas, informacijos sklaida, internetinė leidyba“
