Lietuviškos sutartinės nuskambėjo Italijoje: palietė ne tik lietuvių, bet ir italų sielos gelmes
Laisvė, džiaugsmas ir jausmas lyg būtum namie – tokie žodžiai skambėjo Toskanoje, San Gimignano mieste, tarp viduramžių bokštų, po lietuvių atlikėjų dueto „Maros Rijos“ surengto koncerto-patyriminės laboratorijos, dedikuotos 100-osioms mokslininkės Marijos Gimbutienės gimimo metinėms. Į miesto rotušę susirinkusi gausi lietuvių ir italų bendruomenė ne tik klausėsi Lauritos Peleniūtės ir Tado Dešuko pasirodymo, bet ir patys aktyviai įsitraukė į sutartinių dainavimą. Sekmadienį visą tai dar kartą išgyveno ir Veneto lietuvių bendruomenė – Schio mieste muzikantai taip pat surengė pasirodymą bei seminarą. Apie išgyventą vienybės jausmą, protėvių dainų puoselėjimą ir svarbią misiją su jomis supažindinti italus, portalui ITLIETUVIAI.IT pasakoja renginio organizatoriai, atlikėjai bei dalyviai.
Greta Talat-Kelpšaitė
ITLIETUVIAI.IT
Toskanos perlu vadiname San Gimignane (SI) ir Venete Schio mieste (VI) lietuvių protėvių dainos tarsi išgyveno dar vieną renesansą, skleisdamos savo magišką skambesį ir paliesdamos jautriausias jų besiklausiusių lietuvių ir italų sielos stygas. Renginiai abiejuose miestuose susidėjo iš kelių dalių. Toskanoje dalyvius visų pirma pasveikino San Gimignano meras Andrea Marrucci ir Lietuvos garbės konsulas Toskanoje Enrico Palasciano, o renginio organizatorė Viktorija Skafaru jiems įteikė Lietuvos Respublikos ambasados Italijoje padėkas bei simbolines dovanas. Po trumpos įžangos dėl pandemijos ribojimų buvo persikelta į vidinį miesto rotušės kiemelį, kur susirinko dar daugiau dalyvių, o draugiškame, bendrystės kupiname rate kartu su dueto „Maros Rijos“ atlikėjais buvo dainuojamos lietuviškos sutartinės.
Venete renginio dalyvius sveikino Schio savivaldybės Tarybos pirmininkas Sergio Secondin (it. Presidente del Consiglio Comunale). Vėliau visi buvo pakviesti pasiklausyti dueto koncerto viduramžius menančioje Šv. Pranciškaus bažnyčioje bei sudalyvauti bendrame sutartinių rate. Savo mintimis apie Marijos Gimbutienės asmenybę ir jos palikimą šiandienos žmonėms dalijosi garsios lietuvių archeologės veikla itin besidominti gydytoja fizioterapeutė Stella De Chino.
Išsipildė sena svajonė
Kaip pasakoja viena iš renginio organizatorių, Veneto lietuvių bendruomenės valdybos narė Giedrė Rutkauskaitė, duetą „Maros Rijos“ pakviesti į Italiją buvo netikėtai užgimusi bendruomenės narių svajonė. Tačiau tam, kad ji taptų realybe teko įdėti nemažai pastangų.
„Kartą Laurita organizavo virtualų Ilgių koncertą, transliavo jį per socialinį tinklą Facebook. Aš jame dalyvavau ir pastebėjau, kad jo klausosi ir Toskanos lietuvių bendruomenės pirmininkė Asta Kriščiūnaitė-Dantoni. Iškart parašiau Astai, kad gal būtų galima pagalvoti apie bendrą projektą ateityje – pasikviesti Lauritą. Tikrai negalvojau, kad dar tais pačiais metais, prabėgus vos kelioms savaitėms teiksime bendrą paraišką Lietuvos kultūros tarybai.
Taip tiesiog gavosi, nes abi labai norėjome įgyvendinti seną savo ir kitų bendruomenės narių svajonę. Susikooperavome ir per naktis užgimė projekto paraiška, o po to, gavus finansavimą, dirbome prie jo įgyvendinimo. Stengėmės susiskambinti bent kartą per savaitę, kai visų įsipareigojimai leisdavo, žinutėmis keisdavomės kasdien. Labai intensyvi patirtis“, – prisiminimais dalijasi G. Rutkauskaitė.
Užgimus idėjai netikėtai paaiškėjo, kad atlikėja yra ir vienos bendruomenės narės vaikystės draugė. Pasak Ramunės Srugytės, jos abi su L. Peleniūte užaugo Joniškyje, o dabar, nors ir gyvena skirtingose šalyse, palaiko viena kitą per atstumą.
„Nepaisant didelio fizinio atstumo, stebėjau virtualiai savo draugės karjeros vingius ir labai žavėjausi jos atliekama folklorine muzika. Mano didelei laimei, kad ir gyvendama mažame, ne užsienio turistų lankomame miestelyje, visgi buvau apsupta muzikos mėgėjų, menininkų, muzikantų, man buvo gausu kultūrinės įvairovės. Galiu drąsiai teigti, kad ir kaip žavingai beatrodė Italija, tačiau namų ilgesio man niekada neužpildė. Ilgėjausi draugų, lietuviškų tradicijų, tėviškės gamtos ypatumų (horizonto linijos, ąžuolų, beržų, sniego), kalbos ir, žinoma, dainos. Kai klausydavau Lauritos dainų, siela prisipildydavo, jausdavausi namie“, – naujienų portalui ITLIETUVIAI.IT pasakoja R. Srugytė.
„Jei man asmeniškai senosios dainos, kurias perdainavo Laurita, virpino visas sielos gelmes, tikėjau, kad kažkam iš Italijos lietuvių panašiai galėtų suvirpinti, o įvairovės mačiusiai Italijos publikai toks unikalus lietuviškas folkloras galėtų būti dar niekur negirdėtas“, – R. Srugytė.
Pašnekovė sako tikėjusi, kad L. Peleniūtės atliekamos senosios lietuvių protėvių dainos paliks įspūdį ne tik čia gyvenantiems tautiečiams, bet ir lietuvių folklorą ne itin gerai pažįstantiems italams.
„Jei man asmeniškai senosios dainos, kurias perdainavo Laurita, virpino visas sielos gelmes, tikėjau, kad kažkam iš Italijos lietuvių panašiai galėtų suvirpinti, o įvairovės mačiusiai Italijos publikai toks unikalus lietuviškas folkloras galėtų būti dar niekur negirdėtas. Na, matyt, apie tokią svajonę garsiai kalbėjau visą laiką, gyvendama Italijoje. Prieš metus sužinojau, kad ir kitos Italijos lietuvės panašiai pradėjo svajoti. Beveik prieš metus seseriškai sutekėjome į vieną grupę, kurioje ir subrandinome bendrą idėją – surengti sutartinių koncertą Italijoje“, – išsipildžiusia svajone džiaugiasi R. Srugytė.
Didelis italų susidomėjimas
Po renginio jau kiek lengviau atsikvėpusi viena jo organizatorių, dailininkė Viktorija Skafaru, paklausta, ar viskas praėjo taip, kaip tikėtasi, neslėpė džiaugsmo.
„Sakiau, kol viskas nesibaigs, – nebus man atokvėpio. Galvojau, ar susirinks žmonės, ar viskas gerai pavyks? Ir iš tikrųjų pavyko viskas net geriau nei mąsčiau, nes visi labai noriai dalyvavo, rodė daug entuziazmo. Dalies tų žmonių, kurie atėjo, mes net nepažįstam, bet jie patys mus surado, užsiregistravo. Buvo malonu jausti tą troškimą pažinti. Taip pat atrodo, kad žmonės jau žinojo, kur jie eina. Tai buvo nuostabiausias dalykas“, – pasakoja Toskanos lietuvių bendruomenės valdybos narė V. Skafaru.
Pasak renginio organizatorės, greičiausiai italų susidomėjimą sukėlė tai, kad pasirodymai buvo skirti M. Gimbutienės gimimo metinėms. Nemažai italų seka mokslininkės darbus, kiti norėjo artimiau pažinti lietuvių kultūrą.
„Buvo malonu jausti tą troškimą pažinti. Taip pat atrodo, kad žmonės jau žinojo, kur jie eina. Tai buvo nuostabiausias dalykas“, – V. Skafaru.
Apie širdį pamaloninusį italų palaikymą pasakoja ir Venete renginį organizavusios G. Rutkauskaitė ir R. Srugytė. Pašnekovių teigimu, italai, apsilankę renginyje Schio mieste, liko taip sužavėti lietuvių dainavimo tradicijų, kad panoro įsigyti atlikėjų albumą ir domėjosi, ar vietos lietuviai turi subūrę savo ansamblį.
„Po koncerto pasiekė laiškai iš dalyvių italų, klausiantys, kur įsigyti atlikėjų albumų. Buvo norinčių užmegzti ilgalaikius kontaktus galimam bendradarbiavimui ateityje. Buvo besidominčių, ar esame sukūrę mūsų lietuvių dainų ansamblį, norinčių pakviesti padainuoti. Savivaldybės atstovui koncertas priminė jaunystę, hipių laikus.
Turbūt kiekvienam dalyviui koncertas, o ypač dirbtuvės, paliko labai asmeninį įspūdį, kiekvieną palietė savaip. Dirbtuvių metu netikėtai nuščiuvome, išgirdę močiutėlės iš šalia Šv. Pranciškaus bažnyčios esančios prieglaudos operinį balsą. Ji taip sureagavo į mūsų dainavimą ratu: atvėrė kambario langą ir mums padainavo solo. Likome maloniai nustebinti“, – šypsosi viena iš renginio organizatorių.
„Iš mano draugų italų bei pažįstamų, jų draugų ateina tik teigiami atsiliepimai. Žmonės dalinasi ypatinga patirtimi, kaip Lauritos balsas, muzikos garsai, pasakojimai apie dainų simbolius lietuvių kultūroje juos sudomino. Aš pati asmeniškai stebėjau italų publikos susikaupimą ir smalsumą, susižavėjimą. Manau, kad toks netipiškas mūsų lietuviškos tautos prisistatymas Italijai buvo priimtas labai šiltai“, – pritaria R. Srugytė.
Organizaciniai iššūkiai svajonei nesukliudė
Dėl COVID-19 pandemijos sukeltų nesklandumų visas organizacinis procesas tiek Toskanos, tiek Veneto regionuose vyko nuotoliniu būdu. Pasak organizatorių, tai nebuvo itin lengva.
„Viską organizavome distanciniu būdų per Zoom. Su merginomis Venete daug diskutavome, daug teko bendrauti ir tai buvo mūsų lietuvaičių bendruomenės augimo procesas. Mes sugebėjome bendrauti nepaisant atstumo, nors ir esame toje pačioje Italijoje, tačiau negalėjome susitikti, nes bijojome keliauti“, – naujienų portalui ITLIETUVIAI.IT pasakoja V. Skafaru.
Pasak jos, prie renginio organizavimo labai prisidėjo ir San Gimignano bendruomenė, draugų ir pažįstamų ratas. Nors nuovargio buvo, V. Skafaru tikina, jei reiktų, renginį organizuotų vėl, mat pastebi, kad žmonėms to labai trūksta.
„Organizuočiau, nes atsirado daugiau drąsos. Matau, kad žmonėms to reikia, jie to nori ir tikrai ateina, susirenka. Tad tai tikrai labai verta“, – šypsosi V. Skafaru.
Jai pritaria ir Toskanos lietuvių bendruomenės pirmininkė Asta Kriščiūnaitė-Dantoni. Pasak jos, nors dabar didelė dalis renginių vyksta nuotoliniu būdu, tačiau jaučiamas poreikis ir tautiečių noras susitikti ir fizinėje aplinkoje.
„Renginys San Gimignane parodo, kad yra poreikis susiburti. Į San Gimignaną susirinko daug naujų lietuvių veidų. Asmeniškai pati susipažinau su keliomis lietuvaitėmis, kurios, nors ir gyvena kituose miestuose, atvyko čia. Tai parodo, kad gyvas ryšys yra reikalingas. Kalbant apie renginyje apsilankiusius italus, tai labai smagu, kad jų buvo tiek daug ir, kad yra tiesiami šie kultūriniai tiltai“, – pabrėžia A. Kriščiūnaitė-Dantoni.
„Sutartinės duoda pamoką. Tam, jog jos suskambėtų, kiekvienas turi prisiimti atsakomybę už savo balsą. Čia nėra vedančio, geriau ar blogiau dainuojančio, kiekvienas turi atsakomybę už tą didelį gražų skambesį rate“, – L. Peleniūtė.
Pasak Veneto lietuvių bendruomenės pirmininkės Dalios Martusevičiūtės, šis renginys taip pat labai svarbus ir Veneto lietuvių bendruomenei.
„Mūsų bendruomenė įsisteigė tik prieš trejus metus ir, kai mes ją įkūrėme oficialiai, tik svajojome apie galimybę realizuoti tokio pobūdžio projektą, nors iš tiesų tokių norų ir poreikių buvo. Tam labai padėjo bendradarbiavimas su kito regiono bendruomene, dalinimasis patirtimi. Tai buvo mums svarbus bandymas, nes norėtume 2023 metais organizuoti Italijos lietuvių suvažiavimą ir jį susieti su Vilniaus 700 metų jubiliejumi, todėl tai turėtų būti ir istorinio pobūdžio renginys“, – mintimis dalijasi D. Martusevičiūtė.
Atlikėjų kelionė nuo Italijos pietų iki šiaurės
Promočių dainų saugotoja vadinama Laurita Peleniūtė naujienų portalui ITLIETUVIAI. IT pasakoja, kad Italijoje duetas „Maros Rijos“ surengė tikrą koncertinį turą – aplankė Italijos lietuvius suvažiavime Apulijos regione, Toskanoje San Gimignane ir Veneto regiono Schio mieste.
„Pirmiausia pradėjome nuo Apulijos, ten buvo Italijos lietuvių suvažiavimas ir mes ten nebuvome pagrindiniai. Buvome tik dalis, nes ten vyko ir šokiai, ir paskaitos, knygų pristatymai, mes buvome mažytė dalis. Kadangi buvo daugiausia lietuvių, tai tas sutartinių ratas vyko daugiau lietuvių aplinkoje, bet sėdėjo ten ir keletas italų, kurie buvo sužavėti“, – prisiminimais dalijasi L. Peleniūtė.
„Daug visko žmonės išgyvena tame rate, daug ego griūna, kiti gauna bendrystę“, – L. Peleniūtė.
Jei Apulijoje sutartinių dirbtuvėse daugiausia dalyvavo lietuviai, tai San Gimignane ir Schio didžioji dalis dalyvių visgi buvo italai. Pasak atlikėjos, labai smagu, kai susidomėję žmonės ateina pažinti ir dalyvauti, noriai leidžiasi į naujas patirtis.
„Tiesą sakant, tai nėra mūsų pirmas renginys San Gimignane, mes turėjome tokį neoficialų vakarą draugų rate čia, kai tik atvykome. Tie neoficialūs renginiai dažnai būna labai šilti, nes ten ateina tie, kurie nori tai patirti. Darėme lauke, aplink laužą. Man ta panorama, kuri čia yra aplink San Gimignaną tokia graži, kad net ašarojau nuo to grožio“, – pasakoja L. Peleniūtė.
Sutartinių kuriama bendrystė
Kaip teigia atlikėja, sutartinių klausyti yra viena, bet patirti jas kartu, bendrame rate dainuojant – visai kas kita.
„Sutartinės duoda pamoką. Tam, jog jos suskambėtų, kiekvienas turi prisiimti atsakomybę už savo balsą. Čia nėra vedančio, geriau ar blogiau dainuojančio, kiekvienas turi atsakomybę už tą didelį gražų skambesį rate. Nereikia būti perfekcionistams. Sutartinėms užtenka noro, smalsumo įsijungti ir padaryti kažką gražaus tokiais balsais, kokie jie yra dabar, nes tie balsai atspindi mūsų gyvenimą, skausmą, džiaugsmą. Ir tie neištreniruoti, natūralūs balsai turi gyvastį.
Tačiau svarbu įsijungti, stebėti save ir kitus. Žmonės čia patiria šios akimirkos meditaciją. Sutartinėje labai aiški geometrija. Tam, kad ją patirti, reikia labai stiprios koncentracijos bei būti čia ir dabar. Taip pat labai svarbu girdėti save ir kitą. Kai žmonės per garsiai dainuoja, jie negali girdėti kitų, tada turi prisitildyti. Daug visko žmonės išgyvena tame rate, daug ego griūna, kiti gauna bendrystę“, – mintimis dalijasi L. Peleniūtė.
Po kiekvienos patyriminės labaratorijos su sutartinių rato dalyviais aptariama tai, kas įvyko: kiekvienas pasako, ką patyrė, kaip jautėsi. Pasak L. Peleniūtės, vieni tai mato kaip labai stiprią sistemą, kiti sako, jog pavargsta, kai kurie išalksta, dar kiti jaučiasi bendrystėje.
Tokie refleksijų ratai vyko ir po pasirodymo San Gimignane bei Schio. Čia dalyviai nestokojo gražių žodžių atlikėjams. Didžioji dalis lietuvių tikino, kad šis pasirodymas juos privertė pasijusti tarsi namuose. O italai tai apibūdino kaip laisvę, džiaugsmą ir buvimo drauge malonumą po ilgo nesimatymo periodo dėl pandemijos.
Koncerte San Gimignane dalyvavusi, jau daugiau nei dvidešimt metų Italijoje gyvenanti vestuvių organizatorė Vilma Rapšaitė teigia, kad labai džiaugiasi, jog vyksta tokie renginiai.
„Labai smagu, kad susibūrėmė čia po ilgo laiko ir, kad vyksta tokie renginiai pristatant mūsų lietuvišką kultūrą pasaulyje. Kiekviena šalis turi savo gilias tradicijas, kartais mes ir patys lietuviai jų nepažįstame. Buvo labai malonu ir smagu, tikrai labai užburiančios mūsų lietuviškos dainos“, – šypsosi V. Rapšaitė.
Galimybė plėtoti ryšius tarp Italijos ir Lietuvos
San Gimignane vykusiame renginyje dalyvavo ir Lietuvos Respublikos garbės konsulas Toskanoje Enrico Palasciano. Pasak jo, San Gimignanas yra labai svarbus miestelis turizmo prasme ir nors Lietuvos ir Toskanos santykiai yra gana stiprūs, tačiau juos puoselėti verta visada.
„Kiekviena galimybė susitikti tarp skirtingų bendruomenių tampa galimybe plėtoti bendradarbiavimo santykius. Susitikę su meru kartu įvertinsime galimus bendradarbiavimo projektus ateityje“, – naujienų portalui ITLIETUVIAI.IT pabrėžia E. Palasciano.
Jis prisipažįsta, kad lietuviškas sutartines jau buvo girdėjęs kelionių į Lietuvą metu ir jos paliko neišdildomą įspūdį.
„Man pasisekė, kad dažnai lankydamasis Lietuvoje, turėjau galimybę apsilankyti įvairiuose renginiuose, kurie yra labai gražūs ir kupini senovinių tradicijų. Visada vertinau lietuvišką dvasią, ypač tarp jaunimo, protėvių tradicijas bei galimybę dalytis vertybėmis ir bendruomeniškumu“, – teigia E. Palasciano.
Renginius organizavo Italijos lietuvių bendruomenė, juos dalinai finansavo Lietuvos kultūros taryba programos „Globali Lietuva“ idėjos sklaidai. Projektas dalinai finansuojamas LKT.
Italijoje vykstančių meninių ir kultūrinių lietuvių autorių renginių atminties įprasminimo ir sklaidos internetinėje leidyboje projektą finansuoja:
